Atnaujintas 2006 lapkričio 8 d.
Nr.83
(1483)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – didysis Lietuvos menininkas

Andrius TEIŠERSKIS

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) gimė Varėnoje, vargonininko Konstantino Čiurlionio ir Adelės Marijos Magdalenos Radmanaitės-Čiurlionienės šeimoje. Konstantinas buvo vyriausias iš devynių šeimos vaikų. Polinkį į muziką jis paveldėjo iš savo tėvo vargonininko, o pirmuosius jo estetinius įgūdžius žadino ir vaizduotę ugdė nepaprastai gražios, miškuose skendinčios Druskininkų apylinkės, dzūkų pasakos bei padavimai, skambios lietuvių liaudies dainos. 1889 metais jis pateko į Mykolo Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Šioje mokykloje Čiurlionis mokėsi pūsti fleitą, grojo orkestre, bandė komponuoti pirmuosius muzikos kūrinėlius, o laisvalaikiu dažnai nuklysdavo į vaizdingesnes apylinkės vietoves ir jas piešdavo.


Naujojo humanizmo pranašas: kun. Povilo Jako pasaulėžiūros bruožai

Ramūnas Labanauskas

Tragiško likimo kunigas ir filosofas Povilas Jakas, ryškia žvaigžde blykstelėjęs visuomeniniame gyvenime paskutiniaisiais Pirmosios Respublikos metais, dar nėra tinkamai įvertintas. Šiame straipsnyje, remiantis jo veikalais „Atmerkime akis!” (1936 m.), „Magnificat” (1937 m.), „Ieškau žmogaus” (1938 m.), „Ko katalikybė nedavė Lietuvai?” (1938 m.), „Krikščionybės tragizmas” (1938 m.), „Reformatorius. Julius Langbehn” (1939 m.) , „Socialinė krikščionybė” (1939 m.), „Žmogus tarp žmonių” (1940 m.), kaip tik ir siekiama pateikti svarbiausias jo pasaulėžiūros gaires. Kun. P.Jako biografijos duomenys paimti iš K.Misiaus straipsnio „Filosofas kun. Povilas Jakas” ir J.Stankaičio įvado sovietmečiu pakartotinai leistam kun.P.Jako straipsniui „Ko katalikybė nedavė Lietuvai?”(1986 m.).


Juos siejo idėja, kova už jos įgyvendinimą ir žūtis...

Apie poetą Benį Labėną–Kariūną,
jo gyvenimą ir žūtį

Prof. Ona VOVERIENĖ

Poeto siela Benys Labėnas kaip šviesos žibintas nutvieskė pasaulį

(F.Varela)

Taip buvo šimtmečiais. Tautos poetai, kaip liudijo Liudvikas van Bethovenas, visada buvo laikomi tautos švyturiais, nes poetai, kaip ir pranašai, jaučia didžias tiesas ir jas pasako. Tik ne mūsų, Šėtono eros laikais iki šiol dar tebesitęsiančiais ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Poetų Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio niekšybė, jiems atvedus emgėbistų būrius prie Dainavos apygardos partizanų bunkerių ir taip nužudžius 15 Lietuvos laisvės kovotojų, – įtikinamiausia poetų degradacijos, jų žmogiškumo praradimo įrodymas.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija