|
Kad girdėtų visa Lietuva
Lietuva dainų šalis. Daina žmonių lūpose visada stipriausias argumentas, tikriausias vertinimas ir moralinis nuosprendis, teigia poetas Vladas Braziūnas.
Naujas Antano Paulavičiaus dainų, giesmių, poezijos sidabrinis diskas, pavadintas Daina paguoda ir viltis, dar kartą primena jo kūrėjo nuostatą: Aš dėl dainos šypsausi ir verkiu. Menas atviras siekis kurti grožį išsako kiekvieno pareigą savo sielos šviesą išreikšti daina, padainuota, išklausyta, išsvajota.
Globalizmo pagundų apsuptyje, tvirkinančių Europos TV konkursų svetimkalbės vilionių prislėgta, apgailėtinai silpnėja mūsų tautinė savimonė ir individualybė. Būtina visaip stiprinti lietuvių dvasią, žadinti taurius posmus. Netinka vien įkyriai mėgdžioti svetimas melodijas, skurdžias intonacijas gausių mušamųjų instrumentų kurtų gausmą, antimeniškų tekstų pakartojimą.
Poetas ir kompozitorius A.Paulavičius savo naujoje kompaktinėje plokštelėje kūrinius pateikia, dainuoja ir kalba visos tautos, visų mūsų, Sibiro tremtinių bei rezistentų, vardu. Tai tyras Lietuvos tremtinių širdies balsas. Čia ir pagal B.Brazdžionio, ir A.Miškinio, ir J.Aisčio lyriškus tekstus sukurtos dainos, atliekamos žymių šalies atlikėjų, ir paties poeto bei kompozitoriaus aukšto meninio lygio eilėmis sukurta vokalinė muzika, nenusileidžianti geriausiems patriotinės kūrybos pavyzdžiams. Pirmiausia minėtina 1989 metais sukurta daina Lietuvos partizanai, kuri virto himnu. Ją kompaktinėje plokštelėje įrašė vyrų choras Perkūnas (meno vad. R.Misiukevičius). Klausantis suvirpa širdis... Partizanai, nelygioj kovoj kritę, turgaus aikštėj išniekinti kūnai...
Reikėtų paminėti 2004 metais A.Paulavičiaus sukurtą Odę knygnešiui. Tais metais minėjome 100-ąsias spaudos atgavimo metines. Kauno karo muziejaus sodelyje, prie naujai restauruotos Knygnešių sienelės, šalia įrašytų knygnešių vardų, Muzikinio teatro solistas D.Vėbra dainavo:
Aš Aukščiausiam esu pažadėjęs
Laisvės ugnį lietuviui uždegt...
Ar pūga, lediniai siaus vėjai,
Su knyga aš esu dienąnakt...
Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios choras (men. vad. A.Mišeikis) jam atsakė:
Knygnešy Lietuvos Prometėjau,
Laisvės ugnį įžiebęs nakty,
Į sodiečio pirkelę atėjęs.
Amžiams liksi Širdies atminty.
Aukso raidėm spindėsi Sienelėj,
Kur vardai iškalti knygnešių,
Ir matysi, kaip vėliavą kelia,
Apšlakstytą lietuvio krauju.
Šie odės žodžiai yra rūstus priekaištas tiems diplomuotiems pusmoksliams, kurie viešai išdrįso knygnešį Lietuvos Prometėją pavadinti kontrabandininku.
Visa reikšminga A.Paulavičiaus kūrvba mena skaudžią Sibiro tremties tragediją. Nepaprastas Tėvynės ilgesys iš taigos, nuo Angaros ataidi dainose: Pareik namo, Tremtinio malda (...man ilgesys užtemdė šviesią saulę ir užgesino mirgančias žvaigždes...) ir kitose dainose bei eilėraščiuose. Arba štai lageryje A.Miškinio sukurtas eilėraštis Kalėdų šventės (dainuoja Kauno muzikinio teatro solistas T.Ladiga) kompaktinėje plokštelėje suskamba kalėdine palaima ir viltimi:
Eitumei, regis, bristum ir bristum
Ligi Tėvynei, ligi namų...
Sveikinu žemę šiandien su Kristum,
Užgimimu ir atgimimu...
A.Paulavičiaus naujoji kompaktinė plokštelė brangi dovana tiems, kurie nori ir gali visur ir visada išlikti lietuviais. Juk tautos dvasia ateina per dainą, giesmę, per raudą, maldą ir padavimą. Gilios lietuvių šaknys. Kuo šaknys gilesnės, tuo aukštesnė viršūnė.
Vytautas KAIRYS
© 2007 XXI amžius
|