|
Vietoj tarnystės tironijai prilygstantis valdymas
Rusijoje 1917 metų spalio perversmininkai skelbė nuostatą, kad reikia grobti tai, ką turi prisigrobusi buržuazija. Kaip tarė, taip padarė: grobė, turtą savinosi bei dalijosi partijos nomenklatūra, o su buržuazija pramonininkais, verslininkais, prekybininkais, stambiais ūkininkais buvo brutaliai susidorojama. Nusavintas turtas, sudėtas ant pasaulinės revoliucijos fikcijos aukuro, virto dūmais, sunaikinta buržuazija produkto nebegamino, Rusijoje prasidėjo badas. Rusijos ūkis, virtęs valstybiniu planiniu ūkiu, taip ir neatsigavo iki SSRS griūties. Savo gamtiniais ištekliais labai turtinga šalis nesugebėjo efektyviai turtų valdyti, jų panaudoti naujai gamybai kurti. Buržuazija, kaip turtinis luomas, buvo sunaikinta, tačiau komunistinė ideologija, skelbianti nuostatą kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal galimybę, buržuazinę dvasią tik skatino, ugdė naująją buržuaziją plėšikautojų klaną. Pasiskelbę liaudies tarnais, perversmininkai bolševikai su jų vadovaujama milžiniška prievartos armija (ČK) šalyje įvedė tikrą tironiją, o prie imperijos prijungtose šalyse ideologinį, religinį bei tautinį genocidą. Apiplėštos visuomenės valdymas buvo paremtas skurdu ir baime.
Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos ūkio tvarkytojai bei tikrieji represinių struktūrų šeimininkai ir vadovai buvusi partinė nomenklatūra iš sovietmečio paveldėtais ūkininkavimo metodais elgėsi pagal anuometinės Rusijos modelį; išgrobstė ir pasisavino kolūkių bei įmonių turtą, tapo milijonieriais, tačiau tų milijonų jie nemoka valdyti, administruoti taip, kad sukurti naują turtą, tvirtinti valstybę. Valstybė su savo turtu taip pat nesusitvarko, jis apaugęs parazituojančiomis institucijomis, kurios tą turtą ištirpdo, tenkindamos savo interesus. Didžiulė biurokratų armija turto ir valstybės valdymui skirtas lėšas pravalgo. Represinių struktūrų neliko, neliko baimės, tačiau visų lygių valdžioje išlikusi nomenklatūra bei jų palikuonys tęsė skurdu paremtą valdymą.
Lietuvoje didėja socialinė atskirtis, gausėja milijonierių ir skurdžių, kas klanui padeda išsilaikyti valdžioje; nepritekliuje gyvenančios tautos dalies mintys ir siekiai sukasi aplink buities gerinimo reikalus, todėl jos akiratyje valstybės tvirtinimo idealui vietos nelieka. Tokius žmones lengva valdyti, mulkinti pažadais, minimaliais priedais prie pensijų ar atlyginimų, nupirkti balsus rinkimuose. Paradoksaliai atrodo padėtis, kai klanas, negebėdamas didelių turtų efektyviai valdyti, sugeba prisigrobtais turtais valdyti skurstančią visuomenę. Išnykus geležinei uždangai, plačiai atsivėrus valstybės sienoms, dėl skurdo, dėl tironijai prilygstančio valdymo didelė tautos dalis priversta trauktis iš Tėvynės. O buvusi nomenklatūra, vedama neišnykusio grobuoniško instinkto turtėti, lėšų valdžioje išsilaikyti randa (besitęsianti prichvatizacija, Europos Sąjungos fondai bei šešėlinė ekonomika).
Tokiai valstybei patikėti didelius ūkio objektus valdyti yra pavojinga, nesaugu, nes per neefektyvų valdymą, siekimą naudos klanui, jie bankrutuoja arba pigiai parduodami kitoms valstybėms. Kiek sovietmečio pramonės monstrų bankrutavo, jau sunku išvardyti, tačiau kai kuriamas naujas, per dvi dešimtis milijardų litų kainuojantis energetikos galiūnas (Ignalinos atominė elektrinė), visuomenei dera rimtai susirūpinti. Jau dabar per senąją atominę elektrinę, kaip teigia žiniasklaida, akivaizdžiai plaunami pinigai, o kas dėsis per milžiniškas statybas? Visuomenės sąskaita išplaunamais pinigais valdžioje tvirtės klanas.
Ir blogiausia tai, kad didžiausia vertybė valstybė palikta valdyti buvusiai komunistinei partinei nomenklatūrai; visų lygių valdžios, išskyrus dabartinį Prezidentą (pakankamai palankų nomenklatūrininkams), yra sovietmečio nomenklatūrininkų arba jų palikuonių klanas. Jam valstybės reikalai rūpi tiek, kiek ji padeda klanui tarpti. Užuot demokratinėje valstybėje valdžios tarnautų visuomenei, jos pasižymi tironijai prilygstančiu valdymu. Klanas nebenori priklausomybės nuo Rusijos, nes pastaroji apribotų jo galias, neleistų be naudos imperijai nežabotai veikti, tačiau ir vengia kuo nors papiktinti buvusį šeimininką, kad pastarasis nesupyktų ir atitinkamu būdu neprimintų buvusios priklausomybės, trumpai tariant, kolaboruoja. Pastaruoju metu, kai prie buvusių nomenklatūrininkų jungiasi to paties kelmo atžalos (darbiečiai), klanas taip suįžūlėjo, kad jau vertintinas kaip klika darinys, savanaudiškais tikslais veikiantis prieš visuomenės interesus.
Daugelį stebina tai, kad Nepriklausomybę atgavusi Lietuva demokratiniu būdu į Seimą, savivaldybes renka minimo klano atstovus, išrenka jų daugumą. Stebina, kad sovietinių teismų sąstatas išliko visiškai nepasikeitęs, kad šalyje įsigali teisinis nihilizmas ir įteisinamas neteisingumas. Apgailestaujama, kad neugdoma ir nesitelkia pilietinė visuomenė, kuri padėtį keistų. Išgyvenama, kad darbingas jaunimas, skurdo vejamas, traukiasi iš Lietuvos į Vakarus. Tokia padėtis akivaizdžiai rodo, kokią žalą tautai paliko sovietinė okupacija, kokią žalą daro valdžioje įsitvirtinę socialdemokratais persivadinę bolševikai SSRS palikuonys; tauta nebeturi galių atsispirti blogiui, kapituliuoja prieš klaną.
Bet yra ir antras lazdos galas; buržuazijos klanas negali lobti be galo, nes ištekliai baigiasi beveik penktadalis darbingos tautos emigravo. Tikėtis darbščių, mulkinimui pasiduodančių imigrantų antplūdžio neverta. Viltis, kad Europos Sąjunga, tarsi melžiama, bet nemaitinama karvė, leis klanui tarpti, neišmintinga. Metas atsikvošėti, liautis parazituoti ant merdinčio tautos kūno, kol tauta, neatlaikiusi tironijai prilygstančio valdymo, nepasipurtė parazitais atsikratyti.
Taip pasielgti visuomenę įgalina demokratinio valdymo mechanizmas. Taigi metas atsikvošėti ir tautai.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|