2011 m. kovo 12 d.
Nr. 19
(1899)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Mylėjęs Tėvynę

Minint Prano Čepėno 90-ąsias gimimo metines

Kun. Juozas ČEPĖNAS

Pranas Čepėnas

Lietuva, mano žeme miela,
kodėl gi tavo veidą sopuliai iškraipė,
kodėl gi šiais arimais, šiais miškais
neskamba daina, liūdna daina neaidi?

Šias eiles 1942 m. kovo 14 dieną parašė Pranas Čepėnas.

P. Čepėnas gimė 1921 m. kovo 7 dieną Rytų Aukštaitijoje, Velaikių kaime, Daugailių valsčiuje, Utenos apskrityje, gausioje Adėlės ir Nikodemo šeimoje.  Buvo vyriausias sūnus. Tėvai, sunkiai dirbdami, gyveno pasiturinčiai ir stengėsi išleisti visus vaikus į mokslus. Pranukas mokėsi Velaikių pradžios mokykloje. Ją baigęs, įstojo į Antalieptės progimnaziją, vėliau – į Utenos gimnaziją. Mokslas Pranui sekėsi gerai. Jis buvo vienas pirmaujančių mokinių. Nuo pirmos klasės priklausė moksleiviams ateitininkams, vėliau vadovavo vienai iš didžiausių ateitininkų kuopų Lietuvoje, kuri turėjo apie 600 narių. Be ateitininkų veiklos, reiškėsi kaip literatas, artistas, dainininkas, sportininkas, grojo smuiku, akordeonu, armonika. Rašė referatus, eilėraščius. Ypač daug rašė apie Lietuvą, pasirašydamas Prano Žiemryčio slapyvardžiu. Poeziją spausdino „Ateities spinduliuose“, korespondencijas iš kaimo gyvenimo – „Ūkininko patarėjuje“, piešinius eksponuodavo moksleivių meno parodose. Kaip solistas daugelį stebino savo sodriu bosu. Pranas aktyviai sportavo, žaidė krepšinį, ypač pagarsėjo kaip taiklus šaulys. Vasarą į tėviškę atostogauti atvažiuodavo dėdė istorikas prof. P. Čepėnas, kelioms dienoms atvykdavo ir kitas dėdė – dr. kun. J. Čepėnas, nuo jaunystės dienų artimai bendravęs su netoliese, Madagaskaro viensėdyje, augusiu ir siekiant mokslo rėmusiu vienas kitą, dabar jau Dievo tarnu arkivyskupu Mečislovu Reiniu. Tokioje aplinkoje prabėgo Pranuko nerūpestingoji vaikystė. Tai buvo laimingiausios dienos tėviškėje, tėvelių globoje, jaučiant brolių artumą (be Pranuko šeimoje dar augo keturi jaunesni broliai) ir dėdžių intelektą, dvasingumą.

Labai gaila, kad Lietuva, išsivadavusi iš caro jungo, neilgai galėjo džiaugtis laisve ir Nepriklausomybe. 1940 metų birželį iš Rytų vėl užgriuvo bolševikų ordos, nešdamos tautai vergijos pančius, ašaras, skausmą ir mirtį.

Rusų okupacijos metais Pranas nenutraukė ateitininkiškos veiklos. Vėlinių išvakarėse Utenos kapinėse, prie lietuvių savanorių kapų, suorganizavo jų pagerbimą ir drauge su kitais sugiedojo Lietuvos himną, „Marija, Marija“ ir kitas giesmes. Tą patį vakarą komunistų agentai Praną su kitais dešimčia ten dalyvavusių draugų suėmė ir uždarė Utenos kalėjime. P. Čepėną beveik mėnesį išlaikė kalėjime, o paleido su sąlyga, kad šis persikels į kitą gimnaziją. Tad Pranas mokslą tęsė Zarasų gimnazijoje, kurią 1941 metais baigė.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Pranas partizanavo ir stengėsi apsaugoti vietinius gyventojus nuo padrikai besitraukiančių sovietų gaujų.

1941 metų rudenį Pranas įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, dirbo universiteto bibliotekoje bibliotekininku. 1943 metų kovą, lietuviams atsisakius suorganizuoti SS legioną, vokiečiai uždarė aukštąsias mokyklas, taip pat ir Vilniaus universitetą. Pranas sugrįžęs į gimtąjį kaimą mokytojavo Ruklių ir Sudeikių pradžios mokyklose. Žemės ūkio rūmai jį paskyrė Sudeikių jaunųjų ūkininkų ratelio vadovu. Ir mokyklose, ir čia jis jaunimą auklėjo lietuviška dvasia, skaitė paskaitas suaugusiems, rengė vakarėlius, palaikė ryšius su pogrindžio organizacijomis, platino slaptąją spaudą.

Pranas mėgo rašyti. 1943 metais parašė plačią studiją „Vaižgantas“ ir išspausdino „Vilniaus žiniose“, apsakymą „Atostogų laimė“, daug eilėraščių. Lietuvių trėmimui į Sibirą atminti 1942 m. sausio 21 dieną Pranas parašė eilėraštį:

Tą dieną saulė netekėjo,
bailiai šlamėjo uosiai.
Prie kryžkelių, prie kryžių žmonės
raminosi maldose.


Tą dieną linko debesys,
gailiai raudojo sesės,
kai brolis brolio karstui duobę
ant aukšto kalno kasė.


Tą dieną daužėsi vagonai
ir maldos dangų virkdė,
mongolų azijatų minios
sudraskė mūsų širdis.

1944 metų vasarą, sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, Pranas įstojo į Žemaitijoje organizuojamą Tėvynės apsaugos rinktinę, kitaip dar vadinamą Žemaičių pulku. Jį paskyrė į antros kuopos  štabą, nes gerai mokėjo vokiečių kalbą. Šie lietuvių pulkai gyvavo apie tris mėnesius. Rinktinė buvo išdėstyta palei Ventą, kad sulaikytų rusus Akmenės – Papilės – Tryškių ruože. Čia rusų jėgos buvo silpnos, todėl smarkesnių kautynių nebuvo. Tačiau jau spalio mėnesį rusai, pritraukę daugiau jėgų, pradėjo puolimą prie Sedos. Lietuviai su užsidegimu stojo į nelygią kovą. Nors tvirtai laikėsi prieš daug galingesnį priešą, bet spaudimo neatlaikė ir turėjo trauktis į Vakarus. Dar pabandyta surengti kontrataką prie Barstyčių, bet nesėkmingai. Tėvynės apsaugos rinktinė dengė vokiečių atsitraukimą. Daug jų krito spalio 7 dieną prie Sedos. Tai buvo žūtbūtinės Tėvynės apsaugos rinktinės karių kautynės ir paskutinis pasipriešinimas naujam okupantui. Tuokart Pranas, ačiū Dievui, liko gyvas ir net nesužeistas. Tačiau po keturių dienų, spalio 11-ąją, ne visai aiškiomis aplinkybėmis keldamasis per Nemuną netoli Rusnės P. Čepėnas žuvo. Taip užgeso daug žadėjęs, ne tik mylėjęs Tėvynę, bet ir pasiaukojančiai ją gynęs jos sūnus, kurio kapą težino vienas Dievas. Kas žino, kuo dar būtų tapęs, kiek dar būtų nuveikęs Lietuvai ir tautai šis vos 23 metus gyvenęs studentas Pranas Čepėnas.

Praėjus 64 metams nuo Prano Čepėno žūties, jis buvo apdovanotas Sedos kautynių medaliu. Apdovanojimo dokumente rašoma:

Už didvyrišką savanorių pasipriešinimą fronte ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, paniekinant mirtį kautynėse prieš sovietų kariuomenės tankų divizioną Žemaitijos kovų sektoriuje ir savanorių žygdarbį prie Sedos medaliu apdovanojamas Sedos kautynių dalyvis, Tėvynės apsaugos rinktinės savanoris Pranas Čepėnas.

Dr. Vladas Kazlauskas,

Tėvynės apsaugos rinktinės savanoris, Žemaitijos kovų sektoriaus dalyvis

Vilnius, 2008 m. lapkričio 23 d.

Išliko Prano Čepėno sąsiuvinis-dienoraštis. Saugoti, slėpti dešimtmečius šiandien tie pageltę puslapiai yra brangi relikvija. Pradėtas rašyti 1939 metais, sąsiuvinis užfiksavo jaunuolio, brendusio nepriklausomos Lietuvos metais, dvasinį augimą, užmojus ir svajones. Savo autentiškumu jis ir įdomus, ir vertingas, nes liudija, kaip formavosi to meto moksleivis ir studentas. Juo labiau kad tai ne vienintelis pavyzdys. Skaitydamas dienoraščio puslapius, kuriuose apstu mėgstamų poetų posmų, paties autoriaus eilėraščių, nejučiom išgirsti ir jo amžininko Vytauto Mačernio (žuvusio Žemaičių Kalvarijoje spalio 7 dieną, kai Sedoje vyko įnirtingos Tėvynės apsaugos karių kautynės su sovietų armija) eilių nuotaikas.

Vežime gulintį žuvusį Vytautą Mačernį ir sviedinio skeveldros užmuštą arklį po kelių valandų matė mano brolis Algirdas.

Du gimnazistai, studentai, augę toli vienas nuo kito, gyveno tais pačiais siekimais. P. Čepėnas rašo: „Dieve, kodėl man taip gera, kai esu grįžęs iš bažnyčios. Man ramu, ir daugiau, rodos, nieko nenoriu, tik to mažo dalykėlio – kad Tavo šiluma amžinai būtų su manimi. Dieve, leisk, kad aš visada Tave jausčiau“. Dienoraštis atskleidžia jaunuolio, sąmoningai besiruošiančio gyvenimui, paveikslą. Štai ištrauka iš dienoraščio (1941 02 09): „Dabar nuo šios dienos susidarau tokį laikiną darbo planą. Darbo valandų laiką pratęsiu iki 1-mos valandos ryto. Skaitau vokiečių, lietuvių literatūrą. Kasdien, kol dar anksti degti elektrą, o kambaryje skaityti tamsu, išeinu pusvalandžiui pasivaikščioti į laukus.“ Dienoraštyje stambiu šriftu įrašyta: „Mano idealas – humaniškumas.“ (1939) „Neplepu be reikalo. Kiekvieną minutę išnaudoju mokslui.“ (1940) Sunku spręsti, ar Pranas būtų pasirinkęs poeto kelią. Iš dienoraštyje pasitaikančių eilėraščių, rašytų dar gimnazijos suole, galima įžvelgti poetinius bandymus, kuriuos sudėtingas metas nutraukė. Štai septyniolikmečio gimnazisto eilėraščio „Jūra“ posmelis:

Jūra – mano kelias, jūra – mano viskas,
Jos beribiai plotai užburia mane.
Sidabrinės bangos vilnija ir tviska,
Mano vingių kelias kur mane nuneš.

(Paskutinioji eilutė autoriaus pavingiuota, matyt, jausta, kad ją reikėtų šlifuoti.)

Žemaitija. Užfrontė. 1944 m. rugsėjis – spalis.

Tiesiog per stebuklą brolio Algio surasti Pranuko pamestieji paskutinių dienų dienoraščio lapai. Tai pluoštelis cheminiu pieštuku rašytų lapų, apsitrynusių nuo  nešiojimo kišenėje, kuriuose aprašomos iš tėviškės pasitraukusio jaunuolio liūdnos mintys. Tai širdį veriantys pilni skausmo ir nevilties sakiniai, kad Rytų Aukštaitija jau raudonųjų okupantų užimta. Prano širdis jautė, kad jiems pasitraukus iš tėviškės vietiniai komunistai neapykantos strėles nukreips į likusius šeimos narius. Nuojauta išsipildė. Užplūdus rusų kareiviams kaimą, jau tos pačios dienos vakarą, per kaimyną Joną Velaikį kariškiai įsakė Čepėnams visus turimus arklius ir gyvulius suvesti į Velaikių dvarą. Tada konfiskavo tik eržilą. O po kelių mėnesių – 1945 01 20 – ir visą turtą: kuliamąją mašiną, visą inventorių, net baldus. Atėjus rudeniui, pareikalavo duoti valstybei grūdų, šieno prievolę. Vos rusų kareiviams įžengus į mūsų kaimą, komunistėlis iš Antandrijos kaimo Stasys Jukna, ant rankovės užsirišęs raudoną skudurą, atėjo daryti kratos. Namuose buvau vienas. Klausė, kur Pranas. Atsakius, kad jo nėra, išvažiavęs pas dėdę į Anykščius, išsiėmė pistoletą, jį laikydamas rankose, man liepė eiti į visus kambarius pirma jo, taip pat ir į antrą aukštą. Nieko neradęs išsinešdino. Jei Pranas nebūtų pasitraukęs į Vakarus, tuoj pat būtų raudonieji jį suėmę ir, kaip daugelį lietuvių patriotų, nukankinę.

Tęsėsi nuolatinės kratos ir plėšimai, provokacijos, kur istrebiteliai ir valsčiaus darbuotojai, apsimetę partizanais, ateidavo naktimis į namus. Bet jie nieko nepešė. Tėvelis trims paroms buvo uždarytas Utenos saugumo rūsyje ir visaip tardomas. Galiausiai 1948 m. gegužės 22 dieną istrebiteliai, iš kurių du buvę moksleiviai, su kuriais lankėme tą pačią mokyklą – Antanas Vasiliauskas iš Drūsėnų kaimo ir Vytautas Petrulionis iš Antandrijos kaimo – su kareiviais apsupo sodybą ir tėvelius ištrėmė į tolimąjį Sibirą, Irkutsko sritį prie Baikalo. Tačiau Dievas ir čia jų neapleido, Švč. M. Marija globojo ir guodė. Po aštuonerių vergijos metų, ištvėrę tremtį, nors praradę sveikatą, 1956 m. balandžio 5 dieną grįžo į Lietuvą. Bet tuometinė Dusetų rajono valdžia neleido jiems apsigyventi tėviškėje. Paskutiniuosius gyvenimo metus jiems teko užbaigti pas sūnus. Amžinajam poilsiui atgulė Daugailių kapinėse. 1990 metais kaip padėką Dievui už malones ir Švč. M. Marijos globą tėvelių ir žuvusio Prano atminimui sodyboje buvo pastatytas puošnus kryžius. O atgavus žemę ir iš gyventojos atpirkus namo dalį,  Čepėnų giminei atminti prie namo sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta.

Tėveliams grįžus iš tremties Sibire, saugumo akys nuo Čepėnų šeimos nenukrypo. Man, jauniausiam sūnui Juozui, Kauno kunigų seminarijoje baigus keturis kursus, 1959 metų rudenį, prieš naujuosius mokslo metus, buvo pranešta, kad aš, Religinių kultų įgaliotinio Rugieniaus nurodymu, esu išbrauktas iš studentų sąrašo ir 1959–1960 mokslo metais negalėsiu studijuoti. Seminarijos rektorius kun. Alfonsas Lapė bandė apginti mane, sakydamas, kad jis paskyrė mane seminarijos dekanu, bet įgaliotinis griežtai atsakė: „Jį seniai reikėjo išmesti iš seminarijos. Kaip jis iki šiol ten išbuvo“. Galiausiai 1969 metų rudenį vėl atsivėrė durys į kunigų seminariją, kurią baigus 1970 m. gegužės mėnesį buvau pašventintas kunigu. Ir po šventimų saugumas neatlyžo: keletą dienų praėjus prisistatė į namus saugumietis, už bendradarbiavimą siūlydamas palikti dirbti Kaune. Šiam griežtai atsakiau: „Kur vyskupas paskirs, ten ir dirbsiu. Kunigas gali ir ant akmens gyventi“. Ir ypač Raseinių saugumo viršininkas buvo įžūlus, net grasino baudžiamaisiais straipsniais už „Bažnyčios kronikos“ platinimą. Jurbarko rajono saugumiečiu buvo greit atsikratyta: po pirmo pokalbio daugiau nebedrįso kalbinti.

Galiausiai, dirbant Gruzdžiuose, saugumiečiai atkeršijo: 1987 m. rugsėjo 9-os pavakary dviese, apsivilkę milicijos uniformomis, įsibrovė į kleboniją, pora valandų vertė, kažko ieškojo, galiausiai mane, kleboną, įstūmė į vonią (prieš tai laikė su šeimininke užrakintus po laiptais sandėliuke), ant burnos uždėjo į kažkokį svaiginantį skystį išmirkytą skudurą, surišo rankas bei kojas, žiauriai sumušė ir užrakinę duris pasišalino. Pasirodo, saugumiečiai pagrobė pinigus, svarbius daiktus, sėdo į klebono mašiną ir pasišalino nežinoma kryptimi.

*    *   *

Kiek daug jaunų širdžių užgeso, kiek jaunų žmonių žuvo nuo okupanto kulkų bei kankinimų partizanų, Sibiro taigoje nuo šalčio, bado, išsekimo, kiek daug aukų sudėta ant tėvynės laisvės aukuro.

Apie itin žiaurias Sedos kautynes buvęs jų dalyvis savanoris Albinas Pranckūnas sakė, kad toje nelygioje kovoje mūsų drąsūs jauni vyrai krito lyg dalgio pakirsti. Daugeliui jų tebuvo vos 18–20 metų. Po mūšio liko vien krūvos lavonų. Rusai savuosius užkasė, o lietuvių kūnai dar ilgokai gulėjo ant plyno lauko. Vėliau jų palaikai kunigo Vilučio rūpesčiu ir gerų žmonių dėka buvo  palaidoti į vieną brolišką kapą Sedos kapinėse. Šalia šio karių kapo amžinu miegu 1-ojo bataliono vadas majoras P. Puodžiūnas, 4-os kuopos vadas plk. Počebutas, 2-o pulko vadas plk. Mečys Kareiva.

Rusų okupacijos metais karių savanorių kapai buvo sulyginti su žeme, griežtai saugomi ir stebimi. Vis dėlto Sedos gyventojai ant kapų pasodindavo gėlių, per Vėlines uždegdavo žvakučių. Ačiū šiems drąsuoliams!

Per visą bolševikų okupacijos laiką apie Tėvynės apsaugos rinktinės žūtbūtines kautynes buvo tylima. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sujudo sediškiai ir kiti, norėdami tinkamai pagerbti ir įamžinti nelygioje kovoje kritusių Lietuvos karių savanorių atminimą. Pažymėtina, kad Kazimieros Krauzinės liudijimu buvo nustatyta apkaso, į kurį suguldyti kareivėliai, vieta. Vidurinės mokyklos direktorės Genovaitės Gricienės iniciatyva, padedant mokytojams bei mokiniams, buvo sukastas kapas, susodintos gėlės, aptvertas tvorele. Tuometinio mero B. Kukulskio pastangomis pastatytas didžiulis ąžuolinis kryžius su užrašu: „Žuvę už laisvę 1944 10 07“.

Rūpestingasis, nepailstantis Sedos kautynių dalyvis doc. dr. Vladas Kazlauskas ėmėsi iniciatyvos surinkti medžiagą apie šias kautynes, dalyvius, jų likimus, įamžinti jų ir žuvusių atminimą. Jis parašė knygas  „Viskam  pasiryžę“,  „Kovos dvasia“ (1995), „Ventos frontas 1944 metais“ (1998), „Paniekinę mirtį“ (2001). Dar turi parengęs knygą „Apkasuose prie Ventos ir Varduvos“, kurios leidimui jau surinktos lėšos.

Leidinio „Paniekinę mirtį“ bebaimiams Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriams atminti pratarmėje dr. V. Kazlauskas rašo: „Baigiasi šeštasis dešimtmetis, kai Lietuvos savanoriai, susibūrę į tėvynės apsaugos rinktinę, pakilo į paskutinį beviltišką mūšį, kaip valstybė prieš valstybę su Rusija karo ir propagandos mašina dvidešimtajame amžiuje.  1944 metai. Iki dantų ginkluotos bolševikų divizijos antrą kartą veržiasi okupuoti Lietuvą. Tėvynės laisvę ginti stojo tūkstančiai patriotine dvasia išauklėto jaunimo. Jiems vadovauja jauna Lietuvos karininkija, pašaukta Lietuvos laisvės (LLA) organizacijos. Jų iniciatyva 1944 m. liepos 28 dieną Pievėnų bažnytkaimyje nutarta visus savanorių junginius pavadinti Tėvynės apsaugos rinktine ir kautis prieš bolševikus fronto sąlygomis, nors žinojo, kad jų kova beviltiška. Jie kovėsi Ventos fronte, Sedos kautynėse, žuvo su viltimi, kad Lietuva vėl gyventų ir klestėtų“.

Sedos kautynių minėjimai vyksta kiekvienais metais, už žuvusiuosius aukojamos šv. Mišios, lankomas broliškas kapas. Ypač įspūdingas  buvo Sedos mūšio 50-ųjų metinių minėjimas 1994 metais. Atvyko net iš užsienio buvę Tėvynės apsaugos kariai, dalyvavę mūšyje, su savo vėliavomis išsirikiavo šauliai, SKAT vyrai, suplūdo garbės svečiai: Seimo narys A. Stasiškis, Krašto apsaugos viceministras E. Simanaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. A. Tyla, advokatas V. Zabiela ir daugelis kitų. Kun. J. Čepėnas pašventino kryžių, karių kapus, paminklą su žuvusiųjų kovotojų pavardėmis.

Tėvynės apsaugos kariams, kovojusiems ir žuvusiems prieš 55 metus už Tėvynę,  Sedos aikštėje, prie Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, buvo pastatytas paminklas, kurį pašventino vysk. A. Vaičius. Per pamaldas pamokslą pasakiau aš, kun. J. Čepėnas. Paminklo papėdėje buvo padėta daug gėlių, aikštėje išsirikiavo Lietuvos kariuomenės, savanorių, šaulių būriai, Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai.

Lietuva niekada nepamirš savo didvyrių. Nors nuo Sedos kautynių prabėgo 67 metai, jie gyvena tautiečių atminime. Lieka gyvas, šviesus Prano Čepėno paveikslas brolių, giminių, draugų ir pažinojusių širdyse. Visur jauti žemėje įmintas žuvusiųjų pėdas. Jie padovanojo tautai laisvę ir ramūs nuėjo į amžiną Tėviškę. Bet jų didvyriška dvasia saugo gimtuosius miestus, kaimus, laukus, miškus ir pievas. O laisvė perkama kraujo kaina. Dėl to ji labai brangi, brangūs mūsų žuvusieji. Jie tapo kankiniais, primena šv. Kazimierui, Lietuvos Globėjui, kad nuolat užtartų Tėvynę Lietuvą, nes daug pavojų ją tyko ir šiandien. O Sedos kautynėse pralietas kraujas nenutekėjo veltui: iš kitų tautos didvyrių, Sibiro kankinių kančių ir partizanų krauju permirkytos Tėvynės žemės išaugo laisva Lietuva. Tai Švč. M. Marija iš Dievo išmeldė mums šią neįkainojamai brangią dovaną. Dėkokime Dievui už laisvę ir nepriklausomybę.

Mano nuoširdus troškimas, kad dabartinis Lietuvos jaunimas turėtų progos patirti tą dvasią ir tęsti tas tradicijas, kurias sukūrė savanoriai kūrėjai kovos lauke, statydami ir stiprindami valstybės rūmą mūsų dienose.

 

Iš Prano Čepėno dienoraščio

1944 09 12 Dargių kaime, Mažeikių apskr.  Sedos v.

Parvažiavome iš fronto pirmųjų linijų poilsiui. Diena šaltoka, kartais papurškia smulkutis lietus į veidą. Pilkšvi debesėliai ritasi dangumi.

Sodybos stovi įaugę į žemę, platūs klevai, lyg gėlių puokštės, apgaubia juos. Ramiai ilsisi šiaudastogės sodybos, įpintos į žalumą. Taip ramu ir gera širdžiai čia, užfrontėje. Tos trys savaitės vienodo įtempimo minučių taip atsibodo, kad, rodos, šis gyvenimas panašus į rojų, kur tetrūksta rojaus paukščių ir šiltų dienų. Čia nesimato rusų apkasų, grasinančių kulkosvaidžių lizdų, bunkerių, galinčių prapliupti kiekvieną minutę ugnimi. Rami aplinka, vaiski žaluma, kalnai ir kalneliai su vešliais miškeliais, atgaivina ir stiprina.

Ir šiuo metu, kai turiu progos daugiau laiko paklajoti akimis po žalius laukus ir gėrėtis, gerti to Dievo rankos palaiminto krašto vaizdų grožį, prisimenu savo tėviškę, taip mielą ir taip brangią. Menu tėvelius, du pasilikusius broliukus ir gimtojo kaimo laukus. Akyse stovi kiekvienas takas, kiekvienas gimtojo kaimo kelelis, visas kaimas mano sąmonėje – saulės apšviesta šalis, kurioje dabar įsivyravęs raudonasis amaras.

1944 09 22, Dargių km. Sedos v. Mažeikių a.

Atėjo vakaras į lentinę daržinę. Atėjo niūrus, tamsus ir vėjuotas, kaip pats ruduo.

Mečys ir Vytautas išvažiavo į Tauragės apskr. Kartais neramumas užklysta. Dieną daugiau darbo, užsimiršta, bet vakaro ir nakties prieblandoje užklysta daug minčių, sunkesnių, juodesnių.

Dar mums Visagalis lėmė visiems trims išlikti gyviems ir sveikiems. Dievas vienas tik težino, kol dar mūsų gyvybės mielos bus sveikos.

Aš dabar matau Tave, gerasis Dieve, visur: ir medžių šlamesy, ir vakaro glūdumoje, ir debesėlių skraidžiojime. Tave, gerasis Dieve, matau tame didžiuliame pasaulio gaisre, lėktuvų ūžime, patrankų griausme ir kulkosvaidžių tratėjime. Tave, gerasis Dieve, matau ir didžiųjų valstybių griuvime, ir nesuprantamoje pasaulinių įvykių raidoje.

Šioje tamsoje prisimenu ir savo tėviškę. Tu, Viešpatie, viską matai. Leisk mano tėveliams ir broliukams, ir visiems pavergtiems lietuviams lengviau pernešti tą baisią kančią, kuri šiuo metu užplūdo ir Aukštaitiją.

Šaukiu Tave, o Dieve, mintim ir pasaulio žmonių plasnojančia gyvybe, pažvelk, Gailestingasis, į mūsų teriojamą šalį ir mūsų gyvenimą. Palengvink užimtos šalies broliams nešti sunkų bolševizmo jungą, nušluostyk jiems ašaras, duok savo gerąja ranka kibirkštėlę vilties. Neatimk iš jų išsivadavimo minties. Lengvink mūsų broliams aktyviąją kovą prieš baisų priešą.

Gerasis gražiojo pasaulio Kūrėjau, pažvelk į pasaulį. Tu juk žinai, kiek yra žmonija prasikaltus, bet matai, kiek jau ir kenčia. Nebausk kaltųjų, palengvink nekaltųjų kančias.

Gailestingasis Dieve, pasigailėk žmonijos!

Leisk laimingai mums visiems sugrįžti į gimtąjį sodžių!

Švč. M. Marija, užtark mus!

Žvakė baigiasi. Už daržinės sienų švilpia lietus ir vėjas, subraška durys ir suvirpa žvakės šviesa.

Pasauli, tave prispaudė tavo paties ranka.

Atskrisk, vėjeli, pašlamėk, kas mano gimtajame sodžiuje dedasi. Nunešk mamytei šią naktį paguodžiančią žinelę, kad mes trise esame gyvi. Paguosk ir nuramink ją.

Švč. M. Marija, Krikščionių Pagalba, uždėk savo malonės dovaną ant mūsų… (Likusi eilutė neįskaitoma.)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija