2013 m. kovo 15 d.    
Nr. 11
(2035)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kurianti
Lietuva

 

Šiame numeryje:

Nauja Lietuvos
„Caritas“ vadovė

Per anksti,
šėtonėli, džiūgauji

E. Kusaitės byla –
prokuratūros
ir VSD kūrinys

Klasikas iš
Tolminkiemio

Lietuvis salezietis
tolimojoje Peru

Apie pagarbos
ženklus dvasininkams

Tiekė žmonėms
šviesos tada,
kada buvo
tamsiausia naktis

„Eilėraščius kelki
į šviesą ir tiesą“

Tinkama
vieta tobulėti

Metų
tautodailininkas

Kanauninko
Vlado Rabašausko 
80 metis

Apie Tikėjimo
metų Gavėnią

Unikali paroda

Šv. Juozapas –
Pempės šventė

Popiežiškoji misija Bažnyčios vienybės ir meilės tarnystėje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
ir kardinolas Andželas Sodanas

Kardinolo A. Sodano palinkėjimai

Kardinolų kolegijos dekanas, patyręs 85 metų italas kardinolas Andželas Sodanas, kuris anksčiau buvo pirmasis, reagavęs į netikėtą popiežiaus Benedikto XVI sprendimą dėl atsistatydinimo, patvirtindamas visų aukščiausių Bažnyčios hierarchų vienybę su Šventuoju Tėvu, dabar vėl akcentavo, kad popiežiškoji tarnystė yra Bažnyčios vienybės pagrindas ir visi yra įpareigoti bendradarbiauti su apaštalo šv. Petro įpėdiniu. Apie tai jis kalbėjo kovo 12 dieną prieš prasidedant naujo Popiežiaus rinkimų konklavai Vatikano bazilikoje aukotose šv. Mišiose „pro eligendo Romano Pontifice“. Šias pamaldas koncelebravo į Romą atvykę beveik 170 Kardinolų kolegijos narių, įskaitant visus tuos 115 kardinolų, kurie, dar nesulaukę 80 metų ribos, galėjo dalyvauti konklavoje (įskaitant 76 metų Lietuvos kardinolą Audrį Juozą Bačkį).


Benediktas XVI: krikščionybė garantuoja ateitį

Mindaugas BUIKA

Paskutinis Šventojo Tėvo
susitikimas su Romos seminaristais

Paskutinė „lectio divina“ seminaristams

Pamaldžiai laukiant naujojo Kristaus vietininko išrinkimo Vatikane vykstančioje kardinolų konklavoje ir nesiveliant į žurnalistinių „konklavų“ spekuliacijas, norisi dar kartą priminti popiežiaus emerito Benedikto XVI iškilų teologinį mokymą, išdėstytą ypač paskutinėmis jo pontifikato, kurį galima kvalifikuoti ir kaip dvasinius priesakus būsimajam Bažnyčios gyvenimui, pastoracinei veiklai, dienomis. Šiuo atžvilgiu ypatingą vertę turi Šventojo Tėvo paskutinė pamoka „lectio divina“, Gavėnios išvakarėse pravesta Romos didžiojoje kunigų seminarijoje būsimiesiems kunigams. Tradicinis metinis Romos vyskupo susitikimas su klierikais, kuriame dalyvavo kunigai bei seserys vienuolės, vyko vasario 8 dieną Pasitikėjimo Dievo Motinos šventėje, taigi, likus tik trims dienoms iki Benedikto XVI viešo paskelbimo apie jo atsistatydinimą, ir dėl to jis, žinoma, jau buvo apsisprendęs.


Naujasis Popiežius – naujame Dvasios gūsyje

Kun. Vytenis Vaškelis

Kandidato į Popiežius tinkamumą geriausiai apibūdina ne kalbų mokėjimas ir teologinio išsilavinimo lygis (žinoma, kuo labiau išsilavinęs, tuo geriau), ne tautybė, bet kuo didesnis vidinis panašumas į Kristų, kuris, būdamas visos Bažnyčios neregimąja galva, pats ieško savo tinkamiausio ir artimiausio bendradarbio, kaip kadaise taip padarė išsirinkdamas žmogiškų silpnybių nestokojusį žvejį Petrą, vėliau tapusį neprilygstamu jaunutės Bažnyčios vedliu.


Sūnus palaidūnas (Lk 15, 11-32)

Kun. dr. Žydrūnas KULPYS

Kun. dr. Žydrūnas Kulpys
Arvydo Kluoniaus nuotrauka

Palyginimas apie sūnų palaidūną ir laukiantį bei mylintį tėvą mums praskleidžia Dievo ir žmogaus santykių eigą: nors mes dažnai nuklystame ir sukylame prieš Dievą, Jis visada mus myli ir laukia sugrįžtančių. Šis palyginimas dar ir tuo žavus, kad atspindi mums visiems pažįstamas gyvenimiškas patirtis: paauglių maištą; susvetimėjimą, atitolimą nuo šeimos; susižavėjimą naujovėmis ir tolimais kraštais; neatsakingo ir kvailo gyvenimo pasekmes; gimtų namų šilumos prisiminimą; asmeninį susivokimą ir blogų veiksmų apgailėjimą; sugrįžimo ir susitaikymo džiaugsmą; atleidimo jėgą; santykių, paremtų nuopelnais ar ištikima meile, kontrastą. Mes visi daugiau ar mažiau pažįstame ir esame susidūrę su šiais dalykais savo šeimoje ar savo aplinkoje.


Kaišiadorių vyskupijoje

Elektrėnų dekanate

Vasario 16-osios Akto signataro įamžinimas

Jaunieji onuškiečiai nunešė
prie D. Malinausko kapo

ONUŠKIS. Kovo 11 dieną Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius ir kun. Sigitas Grigas aukojo šv. Mišias už Vasario 16-osios Akto signatarą Donatą Malinauską (1869–1942), prieš 20 metų perlaidotą šios bažnyčios šventoriuje. Tą atmintiną mūsų tautai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimo dieną kartu melstasi ir už visas laisvės kovų aukas. Šv. Mišios aukotos D. Malinausko vardo suteikimo Onuškio vidurinei mokyklai proga. Vysk. J. Matulaitis, kreipdamasis į susirinkusiuosius, perdavė ordinaro vysk. Jono Ivanausko sveikinimą. Tikėjimo metų proga vyskupas prašo branginti tikėjimo dovaną, visomis gyvenimo aplinkybėmis remtis Dievo malone, asmenine bendryste su Juo, Bažnyčios mokymu. Šv. Mišių pamoksle mons. dr. A. Jurevičius priminė 1990 metų kovo 11-osios vakarą, kuomet visi prie televizorių ekranų stebėjome Aukščiausiosios Tarybos posėdį, kurio metu buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.


Į Vilnių susirinkę lietuviai pasakė, kad jie nori būti lietuviais savo tėvynėje

Eitynių dalyviai neša plakatą,
kuriame pavaizduoti
lietuvių tautos didvyriai

Kovo 11-osios popietę, kaip ir buvo planuota, nepaisydami jiems daromų trukdžių, patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai surengė masines eitynes šventės proga. Kai iš pradžių pro policijos užtvaras, kruopščiai tikrinančias žmonių nešamas vėliavas (gal jų kotuose policija įžvelgė šautuvo vamzdžius?), įtartinai apžiūrinčias praeivius, žmonių grupelės po truputį plūdo į Katedros aikštę, neatrodė, kad jų sueis labai daug. Tačiau netrukus priešais Gedimino paminklą susirinko tokia žmonių gausybė, tiek plazdėjo valstybinių vėliavų, tiek tautinės trispalvės juostelėmis pasipuošusių piliečių susirinko, kad atrodė, jog atgimė Sąjūdžio sukelta mitingų dvasia. Nors Vilniaus miesto savivaldybė neišdavė leidimo šiemetiniam patriotiniam renginiui – tautinio jaunimo eitynėms – ir netgi teismas nusprendė, jog toks savivaldybės sprendimas nekeistinas, į eitynes Gedimino prospektu susirinko keli tūkstančiai žmonių. Tarp jų buvo ir panevėžiečių, kauniečių, klaipėdiečių. Iš Katedros aikštės pajudėti besiruošiančią minią tuoj pat apsupo gausios policijos pareigūnų pajėgos ir minią kelis kartus grėsmingai „perspėjo“: „Prašome laikytis viešosios tvarkos ir nekurstyti nesantaikos. Policija įspėja“. Senamiesčio gatvėse pasirodė raiti policijos pareigūnai, tačiau eitynių dalyviai pradėjo rikiuotis į koloną, ir lygiai 16 valandą minia iš Katedros aikštės pajudėjo Gedimino prospekto link, skanduodama: „Lietuva“. Policija užtvėrė Gedimino prospektą savo automobiliais, trukdė dalyviams eiti Gedimino prospektu, bandė eiseną sustabdyti, tačiau žmonės išsiskirstė į šaligatvius. Prie Vinco Kudirkos aikštės sutikę naujas kliūtis – policijos automobilius – žmonės patraukė tiesiai per aikštę. Sudarytos „Zuoko kliūtys“ trukdė ne tik eitynių dalyviams, bet ir manevruoti policijai. Pravažiavęs Vinco Kudirkos aikštę vienas policijos automobilis kliudė beisbolo aikštelės tinklą ir jį nutraukė, sustojo ir dėl to susidarė žmonių spūstis. Be minią lydėjusių itin gausių policijos pajėgų, Gedimino prospekte eisenos dalyviams kelią pastojo koncertų scenos, prekeivių palapinės ir žaidimų aikštelės. Tūkstančiai dalyvių strigo ir dėl to, kad juos lydėję policijos mikroautobusai lėtino žygio tempą.


Įveiktos šventinės barikados

Vytautas VISOCKAS

Eitynių dalyviams kliūtimi turėjo
būti ir vaikų piešiniai Kovo 11-ajai
Autoriaus nuotrauka

23-ąjį naujosios Lietuvos gimtadienį pasitikome šaltai. Pirmosiomis kovo dienomis švietė saulė, bet ji dar nešildo. Jau praėjo 40 paukščių diena, tačiau iš šiltesnių kraštų – anglijų, airijų, ispanijų – jie dar negrįžta, nors ir ilgisi gimtojo lizdo. Dar šalta. Ar kada nors sugrįš? Klimatologė Audronė Galvonaitė pranašauja klimato atšilimą, esą Lietuvoje gali būti, geriausiu atveju, šilta kaip Ispanijoje, o blogiausiu, – kaip Afrikoje.


Dievo piemenėlis

Prisimenant vyskupą Juozą Tunaitį

Algimantas BUČIUS

Vysk. Juozas Tunaitis
Rūtos Averkienės nuotrauka

Šiuo pasakojimu nesiekiu apžvelgti vyskupo Juozo Tunaičio, kaip kunigo ir aukšto rango dvasininko, gyvenimo ir veiklos. Tai padarys Bažnyčia, jos istorikai, kolegos dvasininkai. Aš noriu papasakoti apie Juozą, kaip apie Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijos (tuo metu ji buvo padalinta į dvi gimnazijas – berniukų ir mergaičių) 1949 metų laidos abiturientą, su kuriuo man ir daugumai tos laidos draugų teko kartu pradėti ir baigti vidurinį mokslą, o man – daugiau nei metus krimsti ir studento duoną. Vėliau mums, visiems klasės draugams, po nelaisvo gyvenimo padiktuotų pertraukų, vėl teko laimė atnaujinti šią draugystę, ir ji tęsėsi daug ilgiau negu gimnazijos laikais – apie 25 metus. J. Tunaitis iki pat savo mirties buvo šio klasės draugų sambūrio dvasinis vadovas, moralinis autoritetas. Tačiau kalbant apie Juozą kaip draugą, neįmanoma neprisiliesti prie jo kaip dvasininko. Kad ir kur ar su kuo jis būtų buvęs, visuomet pirmiausia buvo kunigas, tik paskui draugas. Tikėjimas, meilė žmonėms, protas buvo trys susiglaudę banginiai, ant kurių stovėjo ši iškili asmenybė.   


Mylėti savo tautą ir demonstruoti meilę jai – ne nusikaltimas

Gintaras Visockas

Pasaulio išminčiai senų seniausiai įžvelgė svarbų gyvenimo dėsnį – nereikia skubėti švęsti pergalės. Mat pasiekta pergalė gali būti tik iliuzija, jog negandos liko nuošalyje, o per didžiausius vargus ir kančias iškovota pergalė gali tereikšti, jog dabar, pasiekus pačią aukščiausią kalno viršūnę, prasideda nenumaldomas kritimas žemyn. Degraduodavo būtent tie nugalėtojai, kurie, mėgaudamiesi pergalės vaisiais, pamiršdavo darbus. Ar, nutilus Nepriklausomybės šventės šurmuliui, turime teisę pasidžiaugti pergale? Ši Kovo 11-oji parodė, jog Lietuva – ne viską praradusi. Lemiamais, dramatiškais momentais vis dar sugebame susiburti, susivienyti, kad neleidžiame oponentams mūsų stumdyti, niekinti, žeminti. 2013-ųjų eitynės Gedimino prospektu buvo išties gausios, nors mūsų neprieteliai susirinkusiųjų skaičių nuolat mažino maždaug per pusę, ir buvo išties korektiškos. Jokių rimtesnių incidentų neužfiksuota. Mūsų nedraugai įsiutę – nėra prie ko prisikabinti. Svarbiausia, kad jos įvyko nepaisant Vilniaus miesto valdžios milžiniškų trukdžių ir barjerų, kad surengtos būtent ten, kur ir turėjo šurmuliuoti, –Gedimino prospkete, –o ne kažkur paupyje, tarsi mes Kovo 11-ąją būtume nusprendę pažvejoti. Labai svarbi aplinkybė, jog globalistams bei kosmopolitams nepavyksta mūsų apmulkinti, esą savo Laisvės dieną lietuviai turėtų švęsti tyliai, be tautiškų vėliavų, be lietuviškų šūkių, be apmąstymų, kodėl nuolat mažėja, traukiasi, nyksta lietuviškoji erdvė. Šį kartą aiškiai parodėme, jog nesame veršių tauta, kuri Nepriklausomybės dieną švenčia istoriniame Gedimino prospekte... žaisdama krepšinį, tarsi kamuolio į krepšinį negalėtume pamėtyti kurią nors kitą dieną. Sakykim, kovo 12-ąją. Ar turime teisę nusiraminti, jog gyvenimas nuo šiol klostysis Lietuvai palankesne kryptimi? Ar šiandien globalistams, kosmopolitams, lenkintojams, rusifikatoriams, lietuvių kalbos darkytojams dažnai pataikaujanti mūsų valdžia taps principingesnė, patriotiškesnė? Čia praverstų filosofiška išmintis: „Protingi pergalių švęsti neskuba“.


Nusivylusi Lietuva

Romas GUDAITIS

Minint svarbias valstybines šventes valdantieji sako pakankamai nuobodžias ir kartais trafaretines kalbas. Tai tapo įprasta tradicija. Tačiau kartais švenčių metu lyg netyčia prasiveržia ir viena kita kalba šviesių ir drąsių žmonių, itin taikliai apibūdinančių situaciją, kurioje yra atsidūrusi Lietuva. Tai teikia vilties, kad Lietuvoje dar ne viskas prarasta. Būtent tokias kalbas Seime Kovo 11-osios proga pasakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos direktorė Irena Andrukaitienė ir rašytojas Romas Gudaitis. Spausdiname jų kalbas.


Tauta prasideda nuo žodžio

Irena Andrukaitienė

1990 metais aš kaip ir čia esantys Kovo 11-osios signatarai, Laisvės gynėjai, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių žinojau atsakymus į daugybę klausimų. Kodėl mes esame Lietuva? Kodėl mes norime būti laisvi? Kodėl galime atiduoti viską, kad būtume tokie?

Šiandien aš noriu jūsų visų paklausti, kiek kainuoja Lietuva? Ar esantys šioje salėje gali atsakyti į tokį, atrodytų, visiškai paprastą klausimą? Kiek kainuoja Lietuva? Ar gali bet kuris Lietuvos žmogus šiandien atsakyti į šį klausimą: kiek kainuoja Lietuva?

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija