|
XXI amžiaus mama
Marija Gustainienė
Žodis ,,mama asocijuojasi su gyvybe, meile, šiluma, šviesa, aukojimusi ir dar daugeliu gražių savybių. Šis žodis daugelyje kalbų tariamas panašiai, net ir nemokėdamas svetimos kalbos gali lengvai nuspėti, apie ką kalbama. Moters motinos vaidmuo ir misija šioje žemėje nepalyginama su niekuo kitu, ji yra ypatinga ir net mistiška. Deja, laikas eina, o vertybės keičiasi, net žmogaus požiūris į daugelį dalykų pakito. O kokia šiandienos pasaulyje yra mama?
Pirmiausia, žinoma, mintys veržiasi imituodamos gražiausius žodžius apie ją. Būtent šis žmogus nešioja po savo širdimi naują gyvybę Dievo dovaną, o paleidęs į šį pasaulį nė vienos dienos nenustoja rūpintis savo vaiku. Kažin ar atsirastų žmogus, gebantis suskaičiuoti jos ašaras dėl kaprizų ir paaugliško maištavimo, kažin ar gebėtų kas nors suskaičiuoti jos nerimo naktis ir košmarų pilnas valandas, kai vaikui kažkas negerai? Ir visai nesvarbu, kiek metų yra sūnui ar dukrai, mamai vienodai skauda ir dėl trimečio neklaužados, ir dėl suaugusio, bet vis dar nesubrendusio jaunuolio ar merginos. Tie rūpesčiai rūpestėliai kaupiasi jos raukšlelėse apie išverktas akis, apie šnabždančias maldą lūpas, skverbiasi į mintis, apima visą esybę. Tokia mama yra visą gyvenimą mama savo vaikams, jiems atvira jos širdis bet kokiu paros metu džiugesio valandą ar nuopuolio akimirksnį.
Kaip bebūtų gaila, bet yra ir antroji skaudžioji pozicija, kai mama išnešioja po širdimi kūdikį, o paskui jį palieka likimo valiai. Gal ir ankstesniais laikais, gilioje senovėje, būta tokių atvejų, bet jau bent negirdėta ir, atrodo, nežinoma, o šiandienos modernėjančiame pasaulyje vis dažnesni tokie atvejai. Serialuose matome, kaip dramatiškai išgyvena tos mamos, kurios, apimtos depresinės nuotaikos ar trumpalaikės ligos, paliko vaikelį nepažįstamajai, o paskui ieško jo visą gyvenimą, rauda nenudžiūstančiomis ašaromis, išgyvena klaikius košmarus naktimis. Skaitome daugybę kriminalinės kronikos atvejų, kai šiandienos mama išmetė gimusį vaikelį į šiukšlių konteinerį, užkasė pamiškėje ar net savo žemės sklype, uždusino, pasmaugė, užmušė jau paaugusį, nukankino badu. Dramatišką golgotos sąrašą galima būtų tęsti, bet šiurpsta kūnas, girdint tokią informaciją. Ar gali būti žiauresnis pasmerkimas mirčiai? Kaip suderinti: mama duoda ir mama atima gyvybę? Reikėtų ieškoti priežasčių aplinkoje, pasigilinti į gyvenimo būdą, suformuotas vertybes. O kaltinti? Gal jau palikime šitą sprendimą Aukščiausiajam. Tebūnie Jo valia.
Mirusios mamos. Su savo skausmu, paslaptimis negrįžtamai išėjusios, bet neužmirštos. Tyliai ciksi lietaus lašai ant pilko grindinio, o vėjyje plazda žvakių liepsnelės. Karališkosios chrizantemos galvelė priglunda prie juodos antkapio žemės, šnara įvairiaspalvių našlaičių žiedai, sušlama liepų šakos, kai jose pravirksta paukštis. Čia amžinąjį poilsį rado mamos: vienos jaunos, o kitos jau sulaukusios žilos senatvės. Kiekviena su savo likimu.
Badaujančios ir elgetaujančios mamos gatvėse, tarpuvartėse, šalikelėse. Kas čia: tautos gėda ar vaikų pasmerkimas? Kaip šitaip gali būti? Tos pačios rankos, kurios glostė mažylio galvą, kurios skalbė vystyklus, virė košę, šiandien tiesiasi išmaldai. Keli centai dėžutėje, o sulinkę pirštai skaičiuoja rožinio karolėlius. Kur šių mamų vaikai? Ką jie veikia? Taip norėtųsi tikėti, kad jų nėra: gal išėjo į amžinybę per anksti, gal jie negimė, gal... Visagalis sudėlios viską į vietas kam ir kiek. Bet šiandien dėl to labai liūdna.
Taigi, XXI amžiaus mama kitokia: išlaisvėjusi,
siekianti karjeros aukštumų, bet mylinti ir randanti laiko marias
savo vaikui. Ir tradicinėje šeimoje besisukanti nuolankioji mama,
auginanti keletą vaikučių, besisukanti nuo ryto iki vakaro buities
rutinoje. Ir pavargstanti nuo savo vaikų motina. Ir paliekanti savo
vaikus. Įvairiapusis XXI amžiaus mamos paveikslas. Bet kaip ten
bebūtų, jis piešiamas meilės spalvomis. Tegul bent šią gegužės pirmojo
sekmadienio dieną žemė pražysta nuo mamų gerumo ir meilės.
© 2017 XXI amžius
|