Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Religiniai lyderiai – taikos skelbėjai

Popiežius Pranciškus Egipto sostinėje Kaire dalyvavo Al Azharo konferencijoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Egipto prezidentu Abdeliu Fata el Sisi (dešinėje)

Popiežiaus Pranciškaus trumpas, vos 24 valandas trukęs bet intensyvus įvykiais vizitas Egipte turėjo didelę reikšmę dabartinės situacijos Bažnyčioje ir pasaulyje kontekste. Žinant Šventojo Tėvo religinį ir moralinį autoritetą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant nesantaiką išgyvenančio pasaulio problemas, ir Egipto, kaip didžiausio Artimųjų Rytų regiono ir arabų valstybės, statusą, balandžio 28–29 dienomis įvykęs jo apsilankymas tos šalies sostinėje Kaire susilaukė visuotinio tarptautinio dėmesio. Vizitas turėjo ne tik pastoracinį, ekumeninį, tarpreliginio dialogo, bet ir taikdarišką socialinį ir politinį bruožą.

Vizito į Egiptą aplinkybės

„Trokštu, kad šis vizitas paliudytų mano meilę, paguodą ir padrąsinimą visiems (ekstremistų išpuolius ir persekiojimus kenčiantiems) Artimųjų Rytų krikščionims, draugystės ir pagarbos žinią visiems Egipto ir regiono gyventojams, brolybės ir susitaikymo žinią visiems Abraomo vaikams, ypač musulmonų pasauliui, kuriame Egiptas užima svarbią vietą. Viliuosi, kad mano kelionė vaisingai prisidės prie tarpreliginio dialogo su islamo išpažinėjais ir ekumeninio dialogo su garbinga ir mylima Koptų Stačiatikių Bažnyčia, – tvirtino popiežius Pranciškus išankstiniame videokreipimesi, transliuotame per Egipto valstybinę televiziją. Tai buvo 18-oji apaštalinė šio Šventojo Tėvo kelionė už Italijos ribų ir 27-oji jo aplankyta užsienio valstybė. Šventasis Jonas Paulius II į Egiptą buvo nuvykęs 2000-aisiais metais, taigi, dabar Romos Popiežius atliko antrąjį istorinį vizitą į šią šalį, labai artimai susijusią su civilizacijos ir krikščionybės ištakomis. Iš 90 milijonų Egipto gyventojų, 85 proc. yra musulmonai sunitai, o 10 proc. – koptai stačiatikiai, priklausantys senajai Aleksandrijos Bažnyčiai, kurios pradininkas yra apaštalas evangelistas šv. Morkus ir kurios vadovas tradiciškai išlaikęs popiežiaus titulą (kaip Romos popiežius yra apaštalo šv. Petro įpėdinis, taip Aleksandrijos popiežius yra apaštalo šv. Morkaus įpėdinis). Nedidelė dalis koptų (apie 160 tūkstančių) yra vienybėje su Roma ir sudarę savo atskirą Aleksandrijos koptų Katalikų patriarchatą. Minėtame kreipimesi popiežius Pranciškus dėkojo apsilankyti jį Egipte pakvietusiam šalies prezidentui Abdeliui Fata el Sisiui (Abdel Fattah el Sissi), didžiajam Kairo Al Azharo universiteto, pagrindinio viso pasaulio musulmonų sunitų dvasinio centro, imamui šeichui Achmedui Mohamedui al Tajebui ( Ahmad Mohammad al Tayeb), Aleksandrijos popiežiui Tavadrosui II (Tawadros) ir Aleksandrijos koptų katalikų patriarchui Ibrahimui Izaokui Sidrakui (Ibrahim Isaac Sidrak), kurie visi jau yra pabuvoję Vatikane ir palaiko pabrėžtinai gerus santykius su Apaštalų Sostu.

Jis turi vaistų ir nuo mirties „ligos“

Kun. Vytenis Vaškelis

Pirmojo Dievo Sūnaus atėjimo į žemę tikslas jau pasiektas: Jis, ant kryžiaus kentėdamas neapsakomas kančias, mirdamas ir prisikėlimu mirtį nugalėdamas, atliko tai, kas mums nupelnė amžinąjį išganymą. Esame Jo žaizdomis išgydyti (1 Pt 2, 24), kad suvoktume, jog Atpirkimui priklauso ne tik būsimoji mūsų Ateitis, bet ir visas daugiasluoksnis šiandienos gyvenimas, nes Viešpats sau užsikrovė visas mūsų ligas bei negales (plg. Mt 8, 17). Pasak katekizmo, „Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „Buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Jo žvilgsnis visada yra panoraminis: Jis trokšta, kad mes paveldėtume visus Biblijoje užrašytus ir išsipildančius mūsų gyvenime pažadus. Vienas iš jų, – kai susergame, kad pirmiausia su tikėjimu kreiptumės į Jėzų prašydami išgydymo, ramybės... Sunkios ligos atveju ar prieš nelengvą operaciją kviečiame kunigą, kad jis mums suteiktų Ligonių patepimo sakramentą ir mes gautume malonę, kuri, anot Ligonių patepimo apeigyno, „padeda žmogui pasveikti, pasitikėti Dievu, įveikti piktojo pagundas bei mirties baimę, drąsiai iškęsti blogį bei su juo kovoti...“ Minėto sakramento mums suteikta antgamtinė dovana yra savaip adekvati mūsų tikėjimui ir pasitikėjimui Viešpačiu. Jis yra tikrasis Gydytojas, kuris savo nuožiūra žmones gydo įžvalgiai atsižvelgdamas į mūsų žemišką ir ypač būsimos amžinybės gerovę. Kai Jis žino, kad greitas išgydymas, skiriamas žmogui, nepriartins jo arčiau Dievo, nes, jei bus visai pagydytas, tuoj užmirš, ką iš Jo gavo, ir vėl sugrįš į netikusius gyvenimo įpročius, tada jo išgydyti neskuba. Ligonis galbūt tik vėliau įsisąmonins, kad ši jo nešama ligos našta yra pagrindinė atrama tilto, jungiančio jo laikinų ligos lovos vargų bei dvasinių kovų vietą su artėjančia neapsakoma, visa pranokstančia amžinąja garbe (2 Kor 4, 17). Beje, ne visiems pavyksta laikytis Jėzaus įspėjimo: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ (Jn 5, 14). Nors ligos atveju pirmumą teikiame tikėjimui ir maldai, bet nenuvertiname ir didžiulio medikų indėlio bei vaistų naudos, per kuriuos irgi veikia gydančioji malonė. Kartais pakanka vieno širdingo pasimeldimo ir ligonis tikrai gyja... Bet dažnai reikia medicininių preparatų, kurių dėka sergantieji pasveiksta ir dėkoja Dievui už savo geruosius rūpintojėlius – gydytojus ir namiškius. Antai gerasis samarietis – įsikūnijusio gerumo pavyzdys. Jis kelyje rado sužeistąjį, ant to pusgyvio žmogaus ne rankas uždėjo ir meldė, kad Dievas jį bematant išgydytų, ir jie linksmi išskirtų, bet aptvarstė jo žaizdas, „nugabeno į užeigą ir slaugė jį“ (Lk 10, 34)...

Pristatyta penktoji prelato poezijos knyga

Knygos autorius prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė

Kovo 30 dieną Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, pristatyta prelato profesoriaus Vytauto Stepono Vaičiūno OFS poezijos knyga „Amžinybės pėdsakai“.

Renginys pradėtas VDU magistrantės Aistės Mikutytės smuiko melodijomis. Paskui keletą savo eilėraščių iš naujojo rinkinio perskaitė pats autorius. Muziejaus direktorė poetė Aldona Ruseckaitė prelatą vadino poetu, o jo kūrybinį palikimą – kitiems paliekamais turtais. Iš tiesų, tai jau penktoji prelato poezijos knyga („Kad Amžinybė būtų netuščia“, 2013, „Tau atviras Dangus“, 2014, „Pažvek Dievybei į akis“, 2015, „Dievo meilės dovana“, 2016), atstovaujanti pastarąjį dešimtmetį atgijusiai lietuvių dvasininkų sakralinei poezijai. Prelatas išleido dar dvi kitas knygas („Prisimenent prelatą Antaną Rubšį“, 2005, „Pamokslų rengimas ir retorika“, 2007).

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

Įamžinant palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kovą už gėrį

Arkivyskupas Teofilius Matulionis

Šie metai, kai birželio 25-ąją vyks arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmės, paskelbiant jį palaimintuoju, išties yra reikšmingi Lietuvos tikintiesiems. Garbingo arkivysk. T. Matulionio skelbimas palaimintuoju verčia mus visus kuo plačiau susipažinti su tauraus Katalikų Bažnyčios hierarcho gyvenimo gelmėmis ir naujai pažvelgti į jo kankinystės aureolę. Tai buvo švento pasiaukojimo pavyzdys, rodantis, kad tarnystė Bažnyčiai, ištikimybė tikėjimui suteikia jėgų nugalėti visus sunkumus ir iki paskutiniųjų žemiškojo gyvenimo dienų nešti tikėjimą į žmonių širdis. Ir net Blogio imperija vėliau įvardyta brutali jėga darėsi bejėgė prieš tokį dvasios tvirtumą.

Atsivėrus sovietinio saugumo KGB archyvams (nors ne visi jie visiškai atviri – daug jų, skatinant buvusiam KGB, yra uždaryti net šimtui metų, kada Lietuvoje gyvens jau ketvirta karta), kai kurie dalykai tampa mums aiškesni ir suprantamesni. Taip ir arkivysk. T. Matulionio įkalinimo ir tardymų aplinkybės tapo aiškesnės jo asmenybės tvirtumui atskleisti. 1923, 1929 bei 1933 metų bylos kol kas lieka paslėptos, tačiau 1946 metais pradėta byla, kai kuriais aspektais tapusi atvira, rodo, kokiomis sąlygomis turėjo dirbti Lietuvos dvasininkai, kokius suvaržymus ir kančias jie turėjo patirti. Pasinaudodami 1946 m. gruodžio 11 d. vyskupui T. Matulioniui užvesta sovietinio saugumo byla, kurioje sudėti tardymų protokolai ir kiti „dokumentai“, galime įžvelgti bolševikinio teroro gilumą. Tačiau tie tardymai tiesiogiai atskleidžia tuometinio Kaišiadorių vyskupo T. Matulionio nuostatas okupacinės valdžios atžvilgiu, jo bandymus tikėjimo persekiojimo sąlygomis ieškant išeities vykdyti kiek galint platesnę pastoracinę veiklą. Tardymo protokolai parodo Lietuvos Katalikų Bažnyčios poziciją okupantų ir valdžios atžvilgiu, pateikia to meto lietuvių veikėjų, kunigų, vyskupų pastangas nepasiduoti prievartai, tuometinio tikinčiųjų, kunigų persekiojimo esmę ir metodus, daugelio kunigų tvirtumą prieš okupantų valdžią ir jų aspiracijas tautos reikalui. Kartu tai liudija, kad kai kurie kunigai buvo drauge su kankinama tauta ir nepaisydami galimo susidorojimo padėjo partizanams ir net dalyvavo pasipriešinimo kovoje. Visi tie „dokumentai“ demaskuoja okupacinį režimą, kaip nukreiptą prieš žmogaus ir tautos laisves, todėl nors ir būdami kraupūs liudininkai vis dėlto neleidžia tautos kančioms nugrimzti į nežinią.

Su vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu

Antanas Ivinskis

Kan. Jonas Petrauskis su varniškiais, minint jo 75-ąjį gimtadienį, 2012 05 02

Ilgametis Varnių klebonas, dabar rezidentas kanauninkas Jonas Petrauskis visiems varniškiams ir Varnius pažįstantiems pelnytai atrodo suaugęs su šia vietove ir žmonėmis. Jis jau 45 metai gyvena Varniuose, iš jų klebonu tarnavo 43 metus, o likusius yra parapijos rezidentas.

Kelias į Varnius

Kun. Jonas Petrauskis gimė 1937 m. gegužės 1 d. Baidotų kaime, Salantų parapijoje. Jono ir Eugenijos Petrauskių, išauginusių aštuonis vaikus, šeimoje Jonas buvo antroji atžala. Po kurio laiko šeima persikėlė į mamos tėviškę – Platelių parapijos Atlaužų kaimą. Iš čia būsimasis kunigas ėjo į mokyklą Gintališkėje, nuo 8-osios klasės – į Platelių vidurinę mokyklą. Baigęs dešimt klasių buvo paimtas į karo tarnybą. Grįžęs iš kariuomenės, užbaigė 11-ąją klasę ir tada, 1961 metais, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1966 m. balandžio 6 d. 2000 metais vysk. Antano Vaičius buvo paskirtas Telšių Katedros kapitulos kanauninku.

Maldos mylėtojų grupės Atvelykis

Šventės vedėjos ir giedotojos

Atvelykis – aštuntoji diena po Kristaus Prisikėlimo, užbaigianti velykinę savaitę. Pagal krikščioniškąją tradiciją Atvelykis dar vadinamas Tomo sekmadieniu. Apaštalas Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti to laikotarpio įvykiuose. Kristaus prisikėlimu jis įtikėjo tik įkišęs pirštą į Jėzaus žaizdų vietą. Tad Velykos jam buvo tarsi atnaujintos. Tradiciškai Atvelykio sekmadienį Tytuvėnų parapijos maldos į Dievo Gailestingumą grupės vadovė sesuo Bernadeta OSB (Rozalija Rimkutė) surengia Gailestingumo šventę. Šiemet ji, kaip įprasta, prasidėjo šv. Mišiomis, kuriose klebonas kun. Rimantas Žaromskis pakvietė visus drauge melsti Dievo Gailestingumo malonės šeimoms, tautoms ir pasauliui bei konkrečiai parapijiečiams, maldos mylėtojams, silpniesiems ir jau Viešpaties pašauktiesiems. Ne kartą Žodžio liturgijos metu skambėjo jau minėtojo apaštalo vardas bei kvietimas tvirtinti tikėjimą.

Širšyno ruja

Edvardas ŠIUGŽDA

Lietuvoje sukeltas naujas skandalas: Telšių gimnazijos tikybos mokytoja Loreta Raudytė gėjus esą „palygino“ su kanibalais, vaikų prievartautojais ir serijiniais žudikais. Mat pamokoje ji, naudodamasi jai žinoma informacija, išdrįso kalbėti, kad 40 procentų prievartos prieš nepilnamečius atvejų yra susiję su homoseksualumu. Tą informaciją ji rado į lietuvių kalbą išverstuose amerikiečių psichologo Polo Kamerono (Paul Cameron) parengtuose lankstinukuose. Praėjusios savaitės pabaigoje, smerkiant mokytoją, iškart sujudo didelis širšynas. Į televizijų laidas pašnekovais buvo kviečiami gėjų LGTPA „bendruomenės“ nariai, lygių galimybių „ekspertai“, „homofobiškos“ mokytojos atžvilgiu išsakę savo smerkiančias nuostatas. Buvo pateikiamos ir mokytojos „nemokšiškumu“ pasipiktinusių žmonių nuomonės. Bet labiausiai savo pyktį mokytojos pažiūroms (ir toleranciją gėjų „gyvenimo“ būdui) liejo bangos viršūnėje atsiradęs Andrius Tapinas: jis rodė visus savo gebėjimus sukelto skandalo sąskaita galutinai „nugalabyti“ mokytoją, esą tik jos dėka mokyklą ir visą Žemaitijos sostinę užplūdo „gėjų kanibalų“ gaujos ir taip ji pažeidė gėjų „teises“. Apžvalgininkai įkyriai aiškino, kad Amerikos psichologų asociacija „jau seniai“ paskelbusi, jog P. Kamerono tyrimai neturi „nieko bendro su mokslu“ ir yra tik neapykantos seksualinėms mažumoms – homoseksualams, transseksualams ir kitiems seksualams – propaganda. „Diskusiją“, tiksliau pasmerkimą ir susidorojimą, užbaigė per visuomeninę televiziją (LRT) kalbėjusi žurnalistė Rita Miliūtė. Bemat buvo išsiaiškinta tai, kad P. Kameroną, kurio surinktais duomenimis ir pasirėmė mokytoja (tokių duomenų yra surinkę ir kiti psichologai), į Lietuvoje vykusią konferenciją buvo pasikvietę Seimo nariai Vilija Abramikienė ir Mantas Adomėnas, ir juos už tokį amoralų veiksmą iškart pasmerkė. Kelias dienas liejosi smerkimo bangos: nustumti tokius „homofobus“ už įstatymo ribų, atiduoti ostrakizmui, gal ir liūtų sudraskymui – juk su tokias tamsuoliais gyventi XXI amžiuje negalima.