Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Jis turi vaistų ir nuo mirties „ligos“

Kun. Vytenis Vaškelis

Pirmojo Dievo Sūnaus atėjimo į žemę tikslas jau pasiektas: Jis, ant kryžiaus kentėdamas neapsakomas kančias, mirdamas ir prisikėlimu mirtį nugalėdamas, atliko tai, kas mums nupelnė amžinąjį išganymą. Esame Jo žaizdomis išgydyti (1 Pt 2, 24), kad suvoktume, jog Atpirkimui priklauso ne tik būsimoji mūsų Ateitis, bet ir visas daugiasluoksnis šiandienos gyvenimas, nes Viešpats sau užsikrovė visas mūsų ligas bei negales (plg. Mt 8, 17). Pasak katekizmo, „Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno; Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams. Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „Buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36).

Jo žvilgsnis visada yra panoraminis: Jis trokšta, kad mes paveldėtume visus Biblijoje užrašytus ir išsipildančius mūsų gyvenime pažadus. Vienas iš jų, – kai susergame, kad pirmiausia su tikėjimu kreiptumės į Jėzų prašydami išgydymo, ramybės... Sunkios ligos atveju ar prieš nelengvą operaciją kviečiame kunigą, kad jis mums suteiktų Ligonių patepimo sakramentą ir mes gautume malonę, kuri, anot Ligonių patepimo apeigyno, „padeda žmogui pasveikti, pasitikėti Dievu, įveikti piktojo pagundas bei mirties baimę, drąsiai iškęsti blogį bei su juo kovoti...“ Minėto sakramento mums suteikta antgamtinė dovana yra savaip adekvati mūsų tikėjimui ir pasitikėjimui Viešpačiu. Jis yra tikrasis Gydytojas, kuris savo nuožiūra žmones gydo įžvalgiai atsižvelgdamas į mūsų žemišką ir ypač būsimos amžinybės gerovę. Kai Jis žino, kad greitas išgydymas, skiriamas žmogui, nepriartins jo arčiau Dievo, nes, jei bus visai pagydytas, tuoj užmirš, ką iš Jo gavo, ir vėl sugrįš į netikusius gyvenimo įpročius, tada jo išgydyti neskuba. Ligonis galbūt tik vėliau įsisąmonins, kad ši jo nešama ligos našta yra pagrindinė atrama tilto, jungiančio jo laikinų ligos lovos vargų bei dvasinių kovų vietą su artėjančia neapsakoma, visa pranokstančia amžinąja garbe (2 Kor 4, 17). Beje, ne visiems pavyksta laikytis Jėzaus įspėjimo: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ (Jn 5, 14). Nors ligos atveju pirmumą teikiame tikėjimui ir maldai, bet nenuvertiname ir didžiulio medikų indėlio bei vaistų naudos, per kuriuos irgi veikia gydančioji malonė. Kartais pakanka vieno širdingo pasimeldimo ir ligonis tikrai gyja... Bet dažnai reikia medicininių preparatų, kurių dėka sergantieji pasveiksta ir dėkoja Dievui už savo geruosius rūpintojėlius – gydytojus ir namiškius. Antai gerasis samarietis – įsikūnijusio gerumo pavyzdys. Jis kelyje rado sužeistąjį, ant to pusgyvio žmogaus ne rankas uždėjo ir meldė, kad Dievas jį bematant išgydytų, ir jie linksmi išskirtų, bet aptvarstė jo žaizdas, „nugabeno į užeigą ir slaugė jį“ (Lk 10, 34)...

Kartais Viešpats neskuba savo ištikimųjų išgydyti ir dėl to, kad jie savo kūne papildo, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia (Kol 1, 24). Neįmanoma dar kažkuo papildyti visiškai pilnai įvykdytą Kristaus atpirkimą. Šis Jo šventas darbas yra tobulai užbaigtas. Tačiau Jis nori, kad mes, vis labiau panašėdami į Jį, su kantrybe priimtume tuos išmėginimus, kurie yra mums skirti bei neišvengiami. Klara Liubik (Chiara Lubich) rašė: „Kiekvieną kartą, kai priimame kentėjimą vienybėje su Jėzumi, reiškia, kad priimdami visus bandymus (...), be nenaudingo nagrinėjimo, mes tampame Jo artimiausiais bendradarbiais išganymo darbe. Kentėjimas, (...) kurį pasaulis atmeta kaip bjaurų ir beprasmį, turi neįkainojamą vertę Dievo plane: tai yra priemonė, kurią Jis naudoja skleisti malonę pasaulio išganymui“.

Kai kas galvoja, kad, pavyzdžiui, onkologinių ligų tikrai galime išvengti, jei stengsimės gyventi tvarkingai ir sveikai. Prieš kelerius metus Tarptautinė kovos su vėžiu asociacija skelbė, kad nors „vaikų vėžys sudaro tik nedidelę dalį visų vėžinių susirgimų, kasmet pasaulyje ši liga diagnozuojama daugiau nei 160 000 vaikų. Neseniai skaičiau JAV Nacionalinio Vėžio Instituto parengto leidinio „Vaikai ir jauni žmonės, sergantys vėžiu: vadovas tėvams“ ištrauką: „Iki dvejų metų vaikai, sergantys vėžiu, nesupranta, kas jis yra“. Visi, kurie stengiasi teisingai bei sveikai gyventi ir mano, kad kitus ligos ištinka tik dėl to, kad jų gyvensena neatitiko aukštesnių moralinių standartų, klysta, nes šie vaikučiai yra nebylus šauksmas, kviečiantis pripažinti faktą, kad klastingu vėžiu suserga net bejėgiškiausi mažutėliai, kurių ateitis priklauso tik nuo Dievo gailestingumo, įvairiais būdais pasireiškiančio per medikų ir tėvelių rūpestingumą, nuoširdžią maldos užtarėjų grupės  maldą... Tie nekalti vaikeliai, kurie ką tik buvę motinos įsčiose, bet dėl vėžio ar kitų ligų komplikacijų po šio vos žybtelėjusio gyvenimo iškart yra priversti jį palikti, keliauja pas Tą, iš kurio išėjo ir vėl pas Jį sugrįžta ne tuščiomis, bet pasipuošę, tiesa, gal mažiau švytinčiomis tų Nekaltųjų Vaikelių karūnomis, kurie dėl Kristaus kadaise praliejo kraują Betliejuje... Taigi visų sergančių mažutėlių vargai nėra beprasmiai, nes Dievo Avinėlis jų kančias sumaniai įkomponuoja į visuotinį žmonijos gelbėjimo planą, kurio harmoningu išbaigtumu galėsime gėrėtis Ten, kur, prieš mums pradedant egzistuoti, jau buvo sumanytas.

© 2017 „XXI amžius“