Prieš prekybą moterimis
Tarptautinė konferencija Esene, vykusi birželio 26 - liepos 4 dienomis

"Prekyba žmonėmis yra sukrečiantis įžeidimas žmogiškajam orumui ir grėsmingas esminių žmogaus teisių pažeidimas. Jau II Vatikano Susirinkimas yra atkreipęs dėmesį į "vergovę, prostituciją, moterų ir vaikų pardavinėjimą bei žeminančias darbo sąlygas, kur žmonės yra laikomi pasipelnymo įrankiais, o ne laisvais ir atsakingais individais", kaip į "niekšybę, nuodijančią žmogiškąją civilizaciją, ir labiau pažeminančią tai darančiuosius, negu skriaudžiamuosius. Tai skaudžiausiai užgauna Kūrėjo garbę" ("Gaudium et Spes",27).

Popiežius Jonas Paulius II
Laiškas Vatikano sekretoriui tarpvalstybiniams santykiams, arkivyskupui Jean Louis Tauran, konferencijos "Dvidešimt pirmojo amžiaus vergovė" proga 2002 m. gegužės 15 d.

(Tęsinys. Pradžia Nr.77)

Eseno konferencijos dalyvės (iš kairės): Ona Gustienė (Lietuva), sesuo Eugenija Bonetti (Italija), Natalija Bandera (Ukraina), Marcela Ulloa (Ispanija) Autoriaus nuotrauka

Socialinė pagalba prekybos moterimis aukoms

ISPANIJA. Pagalbos projekto "Esperanza" ("Viltis") darbuotoja Marta Gonsalez supažindino konferencijos dalyvius su Ispanijos įstatymų galimybėmis stabdant prekybą žmonėmis, papasakojo apie pastangas padėti nukentėjusiesiems. Pagalba teikiama ne tik prostitucijos, bet ir priverstinio darbo aukoms. Nors projektas veikia palyginti neseniai, jau padėjo apie 170 moterų iš Lotynų Amerikos, Rytų Europos, kalbėjo pranešėja, tarp rytų europiečių paminėdama ir Lietuvą. "Espernazos" bendradarbiai seka spaudos publikacijas prekybos žmonėmis tema ir reguliariai skelbia kritinę jų analizę, kad ši informacija kaip švietimo, prevencijos medžiaga būtų naudojama, pvz., Lotynų Amerikoje. Dirbama išvien su policija ir nevyriausybinėmis organizacijomis Ispanijoje ir aukų kilmės kraštuose. Svarbu bendradarbiauti su vietos NVO, kad būtų galima padėti išsiunčiamoms moterims. Ispanijoje nėra specialaus įstatymo prieš prekybą žmonėmis, prekeiviai teisiami, remiantis kitais įstatymais - už išnaudojimą, vertimą užsiimti darbu prieš žmogaus valią ir t.t. Baudžiama iki ketverių metų laisvės atėmimo. "Sakyčiau, labai mažai..." - teigė prelegentė. (Palyginimui galime pasakyti, kad teisiniu požiūriu Lietuva šioje srityje pažangesnė - neseniai įsigaliojo prekybą žmonėmis kaip nusikaltimą tiesiogiai įvardijantis įstatymas, ir bausmės numatytos didelės - iki aštuonerių metų laisvės atėmimo. Mūsų bėda yra praktiškoji, įstatymo taikymo, pusė. Sugauti nusikaltėliai ar jų aplinka iš kailio neriasi, baugindami nukentėjusiąsias, potencialius liudininkus, kad tik išvengtų griežto atpildo. Iki šiol įvyko tik keletas teismų, pritaikius minėtą įstatymo straipsnį, nors dramatiškų istorijų apie Vakarų Europos ir Izraelio viešnamiams parduotas Lietuvos pilietes pilna žiniasklaida.)
Prostitucija Ispanijoje, deja, legalizuota, bet baudžiama, kai įtraukiamos nepilnametės arba suaugusios moterys prieš jų valią. M. Gonsalez kalbėjo, kad nukentėjusiosioms dažnai sunku padėti, nes, norint gauti leidimą gyventi Ispanijoje, reikia paso, o prekeiviai žmonėmis pasus atima. Čia daug problemų kyla su Rytų Europos šalių konsulatais, nes jie neturi teisės išduoti pasus, reikia per gimines pasą atsisiųsdinti iš aukų kilmės šalių. Liudininkų apsaugą ispanai taiko pagal bendrą įstatymą, ne tik prekybos žmonėmis bylose. Teisėjas turi būti įsitikinęs, kad gresia pavojus asmeniui, jo šeimai, giminėms. Jei žmogus sutinka liudyti, teisėsauga gali pasirūpinti, kad jis teisme nebūtų atpažintas. Skiriamos lėšos liudininko identitetui, gyvenamajai vietai pakeisti, teisme jis gali būti atskiroje patalpoje. Pranešėja pažymėjo Ispanijoje vykstančias geras permainas aptariamoje srityje, ypač visuomenės mentaliteto kaitą prekybos žmonėmis aukų naudai. Bet nusiskundė, kad vis dar nėra vieningos teisinės-socialinės pagalbos sistemos.
Ar, deportavus moterį į jos kilmės šalį, pvz., Lotynų Ameriką, neprasideda viskas iš pradžių? M.Gonsalez atsakė: "Aiškiname, kas jų laukia sugrįžus. Kai kurios, tarkime, iš Kolumbijos, grįžta atgal jau ne per nusikaltėlių tinklus, nes namuose nerado vietos. Pastaruoju metu Ispanijoje sugriežtintos bausmės už nelegalių darbininkų priėmimą - tai drausmina darbdavius. Turime ryšius su nevyriausybinėmis ir kitomis organizacijomis aukų kilmės šalyse; jei moteris nori grįžti namo ir sutinka, kad ją globotų konkreti organizacija, bendraujame su ja ir prašome, kad sutiktų jau oro uoste".
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė padėkojo "Esperanzai" už bendradarbiavimą teikiant pagalbą deportuojamoms Lietuvos pilietėms. Į O. Gustienės klausimą, ar galima tikėtis "Esperanzos" tarpininkavimo ir be žinios dingusių lietuvių vyrų paieškose, M.Gonsalez atsakė, kad stengiamasi padėti visais atvejais, kai tik gaunami duomenys iš policijos. Spausdiname ispanų nevyriausybinės organizacijos adresą - kas žino, kada ir kam jo gali prireikti:

Proyecto ESPERANZA,
Apartado Postal 50.905,
28080 MADRID ESPANA.
Tel. 91 386 06 13.
Fax. 91 373 21 41 . E-mail: P.ESPERANZA@TERRA.ES

ITALIJA. Nevyriausybininkų ir teisėsaugininkų būryje italų katalikų sielovadiniams-socialiniams projektams atstovavusi senyva sesuo Eugenija Bonetti ryškiai išsiskyrė ne dėl savo pilkos vienuoliškos uniformos. Amžiaus nepalaužtas itališkas temperamentas, tvirtas ypatingojo kovos už žmogų fronto problematikos suvokimas, bet labiausiai gal joje degantys atsidavimas ir užuojauta pažemintoms moterims tuojau atkreipdavo dėmesį. Dar iki oficialiųjų kalbų Eseno konferencijoje sesuo pasakojo, kaip ji ir jos bendradarbės vaikšto gatvės prostitučių susibūrimo rajonuose, aiškinasi moterų nuopuolio priežastis, siūlo joms kitokią gyvenimo perspektyvą - ir realią pagalbą jai pasiekti. Kai paklausiau seserį Eugeniją, ar gatvės moterų neatbaido jos abitas, tarsi pabrėžiantis gyvenimo būdų kontrastą, ji atsakė, kad, priešingai, tai sukelia moterims pasitikėjimo, saugumo jausmą: "Jos mane vadina mama".
Pristatydama katalikų organizuotą pagalbą prekybos moterimis ir seksualinio išnaudojimo aukoms Italijoje, s. Bonetti teigė, kad ribą tarp priverstinės ir laisvanoriškos prostitucijos sunku nubrėžti. Bažnyčia šioje prevencijos ir pagalbos srityje dirba po "Caritas" stogu. 1990 metais, ypač šiaurės Italijoje, prasidėjo naujas reiškinys - plūstelėjo jaunos moterys, daugiausia iš Albanijos, buvusios SSRS, Lotynų Amerikos, atviliotos lengvo uždarbio pažadais, be dokumentų, visai nemokančios ar prastai mokančios itališkai, jos užsiėmė prostitucija gatvėse, butuose, jų buvo pilna Milane, Turine, provincijoje, o jų gauti pinigai - pelnas eidavo kriminalinėms struktūroms. Manoma, kad Italijoje nuo 19 tūkst. iki 26 tūkst. užsieniečių moterų (iki 50 proc. - iš Nigerijos) yra išnaudojamos kaip prostitutės. Ir tie skaičiai nuolat auga. Nigerijos moterys dažnai verbuojamos normalios darbo vietos pažadais, bet jos nežino, kaip, kokiomis sąlygomis dirbs. Į "sutarčių" pasirašymą įtraukiami šioje Vakarų Afrikos šalyje paplitę vudu magijos ritualai, kurie garantuoja besąlygišką prietaringų moterų paklusnumą prekeiviams ir "šeimininkams". Įbaugintos vudu burtininkų kerštu, afrikietės dažnai atsisako teismuose liudyti prieš nusikaltėlius. Dėl nežmoniškų transportavimo sąlygų daug jų miršta pakeliui į Maroką, Italiją, Ispaniją. Iš Italijos jos gabenamos į Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, kartais - Rusiją, kur parduodamos vadinamosioms "motušėms", dažnai buvusioms prostitutėms, kurios tarpininkauja ir atiminėja pinigus.
Iš moterų paimami dokumentai, žadant atiduoti, kai jos grąžins skolas, susimokės už butą, "savo" gatvės kampą ir t.t. Praktiškai jos galėtų grąžinti "šeimininkų" savavališkai nustatinėjamas skolas tik už pinigus, gautus po tūkstančių intymių sueičių. Nigerietės "apsimoka" mažiau nei kitos, todėl jos dar labiau diskriminuojamos.
Albanijos moterys, sakė sesuo Bonetti, dažniausiai išviliojamos sužadėtinio ar greitų vestuvių pažadais, išvežamos ir prievarta. Kartais parduodamos savo giminių. Jos mušamos, verčiamos pinigus atiduoti suteneriams. Albanų "tinklas" itin smurtingas, pabėgusios moterys ypač bijo liudyti policijai, kad nesukeltų keršto grėsmės savo artimiesiems, kad nebūtų prievartaujamos jaunesnės jų šeimų moterys. Pagal turimus duomenis, 40 proc. albanių Italijos gatvėse - nepilnametės.
Kai šis fenomenas prasidėjo, katalikų bažnytinės organizacijos ir vienuolijos pirmosios atvėrė pažemintoms moterims duris. Sesuo Bonetti pasakojo: " Nežinojom kaip, bet supratom, kad kažką reikia daryti. Tačiau greitai įgijom patirties, kad reikia dirbti kompleksiškai daugeliu lygių: su Vidaus reikalų ir kitomis ministerijomis, su Italijos "Caritas". Siekėme imigracijos įstatymo pakeitimo. Įžvelgėme, kad čia reikia bendradarbiaujančio visų socialinių įstaigų tinklo. Tad užmezgėme ryšius su tarptautinėmis, religinėmis, valstybinėmis organizacijomis, dirbančiomis šioje srityje. Reikėjo suvokti problemos daugiasluoksniškumą, taip pat aukų poreikius, jų pačių ir jų šeimų gynimo svarbą ir globalinių pastangų reikalą. Prekybos žmonėmis užkardymui palankus Italijos imigracijos įstatymo 18 straipsnis dabar visur minimas". Sesuo taip pat kalbėjo apie keitimosi patirtimi tarp migracijos tarnybų ir nevyriausybinių organizacijų naudą, apmokymų kursus joms bei dabartinę teisinę socialinę padėtį Italijoje. Skatinanti blogąsias tendencijas yra ta aplinkybė, kad prostitucija Italijoje įteisinta. Draudžiamas trečio asmens dalyvavimas - sąvadavimas. Numatytos bausmės už amoralų elgesį ar viešosios tvarkos pažeidimą, bet jos nėra didelės. Yra įstatymai, numatantys baudžiamąją atsakomybę už žmonių prievartinį sulaikymą ar vertimą dirbti vergiškomis sąlygomis. Dažnai reikia labai daug laiko, kol moterys sutinka liudyti. Tiesa čia paaiškėja palaipsniui.
Sesuo Bonetti pasidžiaugė turimais gerais ryšiais su Nigerijos ambasada. Kas trečiadienį visos nigerietes globojančios katalikų įstaigos gali į ambasadą kreiptis ir gauti toms moterims pasus: "Pakanka vien mūsų garantijos už tą moterį, kad ji dalyvauja reintegracijos programoje". Taip šimtams moterų pagelbėta susigrąžinti jų identitetą. Kito būdo tai padaryti moterims, iš kurių nusikaltėliai atėmė asmens dokumentus, praktiškai nėra.
Pagalbos projektas turi nemokamą "karštąją" telefono liniją. Iš viso Italijoje veikia 58 paramą nuo prekeivių nukentėjusioms moterims teikiantys projektai - globos įstaigos, kalbų ir kiti kursai, darbo paieška, globa užmezgant ryšį su savo šalimi ir sugrįžus. Finansavimą skiria Socialinių reikalų ministerija. Ypatinga tarnyba - užmezganti pirmą draugišką ryšį su šiomis moterimis gatvėje. Dažnai joms tai būna pirmasis sąlytis su pagalbą siūlančia organizacija, proga, skatinanti jas pagalvoti apie gyvenimo permainą. Italų seserys vienuolės išlaiko 80 įstaigų, kur prekybos moterimis aukos slapta globojamos. Čia joms teikiama psichologinė, socialinė, medicininė pagalba. Kartais nukentėjusios moterys globojamos šeimose, nes joms reikia ne viešumo, o saugumo. (Sesers Eugenijos mintys čia priminė man analogiško "Lietuvos Caritas" projekto liūdną patirtį su tam tikra žiniasklaidos dalimi. Kai tik pradėjome teikti pagalbą prostitucijos aukoms, ėmė atakuoti kai kurių didžiatiražių dienraščių atstovai. Atrodė, kad socialinis ir dvasinis paramos nelaimingoms moterims aspektas juos nelabai domino: "Tik veidus, veidus duokit mūsų fotografams!" Žinoma, "veidų" mes nedavėme. Kaip lengvai žaidžiama svetimais likimais...)
Italė sesuo, be kita ko, pažymėjo gerus ryšius su religinėmis organizacijomis ir vienuolijomis Nigerijoje. Jos priima ir globoja sugrąžinamas į tėvynę savo kraštietes. Sesuo Bonetti katalikų bendradarbiavimo privalumus kovoje su blogiu pailiustravo įtikinančiu pavyzdžiu: "-Nigerijos moterų vienuolijos mažai žinojo apie šią problemą. Tada mes jas pasikvietėm, parodėm, jos suprato, kokiai nedaliai pasmerkiamos jų šalies moterys, ėmėsi darbo ir įtikino problemos svarbumu Nigerijos vyskupus. Šių metų balandžio 29 dieną Nigerijos katalikų vyskupų konferencija paskelbė pastoracinį laišką "Nigerijos moterų orumo atstatymas", kuriame skaudi prekybos žmonėmis problema buvo itin išviešinta ir akcentuota". (NKVK ganytojiškame laiške, greta aiškaus "nuodėmės struktūrų" palaikytojų, taigi ir vyriškosios klientūros, atsakomybės įvardijimo, abiejų kraštų, Nigerijos ir Italijos, vyriausybinės, bažnytinės ir nevyriausybinės įstaigos kviečiamos koordinuotomis pastangomis suardyti prekeivių žmonėmis tinklus.)
NIGERIJA. Konferencijoje dalyvavęs šios šalies atstovas Vivianas Vivoloku, bendradarbiaujantis su nigerietėms padedančiomis italų NVO, atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį į deportacijos problemiškumą. Nigerijoje deportuotos moterys sodinamos į kalėjimą, taigi tampa aukomis du kartus (paleidžiamos, jei šeima sumoka išpirką). Nemažoje Nigerijos teritorijos dalyje, nepaisant krikščionių protestų, įvesta islamo religinė teisinė sistema (šariatas), ten tokios moterys užmušamos akmenimis, išvaromos iš savo kaimo, nes laikomos gėda visai apylinkei.
Todėl svarbu bendradarbiauti nevyriausybinėms organizacijoms, kad jau oro uoste grąžinamas moteris sutiktų, sumokėtų baudą, kitaip išsiuntimas joms tolygus mirties nuosprendžiui.
V.Vivoloku ypač akcentavo, kad afrikiečiams padedančioms organizacijoms svarbu turėti Juodojo žemyno kultūras išmanančių talkininkų, nes kitaip, pvz., Europos policija gali visiškai nesuprasti, tarkime, vudu prietarų bauginančio poveikio aukoms.

(Bus daugiau)

Kun. Robertas GRIGAS
"Lietuvos Caritas" generalinis direktorius

© 2002"XXI amžius"