|
Lietuvių kalbos paribio šnektos
Dr. Aldona Kačerauskienė
Baigiantis vasariui, Lietuvos Sąjūdžio salėje įvyko Lietuvių kalbos instituto Vardynų skyriaus vadovo prof. habil. dr. Kazimiero Garšvos monografijos Lietuvių kalbos paribio šnektos sutiktuvės. Greta jo sėdėjo artimiausi jo bendražygiai: knygos mokslinė redaktorė doc. dr. Laima Grumadienė, dr. N. Vaišnytė-Tuomienė, Vilnijos draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė.
Praėjusių metų pabaigoje Vytauto Didžiojo universiteto Mokslinė taryba už monografiją Lietuvių kalbos paribio šnektos K. Garšvai suteikė habilituoto daktaro laipsnį ir profesoriaus vardą. Pavartęs keturių šimtų puslapių solidžią knygą įsitikini, jog toks pripažinimas atėjo ne veltui: šis įvertinimas už trisdešimties metų kruopštų darbą. Vilniaus universitete studijuodamas lituanistiką Kazimieras susidomėjo tarmių mokslu. 1973 metais apgynė diplominį darbą Šiaurės vakarų panevėžiškių prozodija ir vokalizmas. Vėliau dėmesys vis labiau krypo į nykstančias lietuvių kalbos tarmes kitų kalbų apsuptyje. Apie tai byloja daugybė publikacijų: Latvijos lietuvių tarmių sintaksės ypatybės ir tekstai (1986), Lietuvininkai latgalių etnogenezėje (1989), Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimai (1990), Breslaujos Apso apylinkių šnekta (1996), Rytinės etninės lietuvių žemės V-XX a.: nuo Breslaujos iki Gardino (1999), Lietuvių kalbos ploto pakraščių šnektos (2001), Mažosios Lietuvos tarmės ir jų fonetika (2001), Pelesos-Varanavo apylinkių šnekta (2002) ir t. t. O galiausiai monografija...
Parašęs išsamią pratarmę, aptaręs šnektų tyrinėjimų metodiką, autorius gausybę kalbinės medžiagos, surinktos individualiai ir per ekspedicijas, sugrupuoja į tris dalis: Latvijos lietuvių šnektos, Gudijos lietuvių šnektos, Sūduvos ir Mažosios Lietuvos šnektos. Aptariama šnektų istorija ir jų būklė, pateikiami aštuoni tarmių žemėlapiai.
Paribio lietuvių šnektos daugiakalbėje vidurio Europoje unikalus ir tragiškas reiškinys. Žmonės, kurių protėviai prieš 100 ar 200 metų nemokėjo svetimų kalbų, dabar nebemoka buvusios gimtosios lietuvių kalbos, vadinasi gudais, lenkais, rusais, vokiečiais, latviais. Jų gimtinė, sudariusi Lietuvos valstybės centrą ir 500 metų priklausiusi Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, dabar neretai vadinama Lenkijos kresais (paribiais) ir kalba lenkų šnektomis... Užribio lietuvių šnektos buvo naikinamos kultūriniu požiūriu, o kai kur ir fiziškai (Mažoji Lietuva, Armijos krajovos, nacių, sovietų terorizuotos vietos Gudijoje, Seinų krašte, Latvijoje).
Kai kurias lietuvių kalbos paribio šnektas K. Garšva aprašė pirmą kartą. Lietuvos rytuose išliko daugiausiai izoliuotų periferinių aukštaičių šnektų, todėl šį arealą autorius vadina didžiausia archaiškiausių kalbos paribio šnektų laboratorija, mūsų kalbos ir Europos centro Troja, todėl šio arealo tarmių tyrinėjimui knygoje skirta daugiausiai vietos.
K. Garšva revoliucijos nekelia jis laikosi savo mokytojų profesorių Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio 1965 metais sudarytos lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. Jis atstovauja Lietuvos (baltų) fonologinei mokyklai. Tačiau daugelį fonologijos dalykų tyrinėdamas savarankiškai, autorius tikisi praplėsti šią mokyklą, patikslinti jos metodiką ir teiginius, duoti naujų impulsų.
Monografijos tyrinėjimų santrauka baigiama anglų kalba. Knygos kelionę į platųjį pasaulį palaimino Lietuvių kalbos instituto taryba. Nėra abejonės, kad K. Garšva pastatė nenykstantį paribio šnektų paminklą. Pastatė, tačiau ant laurų neužmigo. Jis nesitraukia nuo pasirinkto kelio, šiuo metu rengia naujas knygas: Gudijos aukštaičių šnektų substratas, Latvijos lietuvių šnektos (su šnektų tekstais ir kompaktine plokštele), Šiaurės panevėžiškių tarmė. Taip pat jis norėtų, kad aukštosiose mokyklose būtų paribio šnektų kursas, o vidurinėse fakultatyvas kaip tarmių mokslo dalis.
Mokslininkas yra įsitikinęs, kad lituanisto pašaukimas yra ne tik aprašyti lietuvių kalbą, bet ir ją palaikyti, kad kuo ilgiau išliktų. Breslaujos rajone pasisekė atkurti Ūsionių, Vainiūnų, Pelekų lituanistines mokyklas. Po metų K. Garšvos įkurta Vilnijos draugija minės dvidešimties metų jubiliejų. Tiek metų valdžios įstaigoms duodame rekomendacijas, tik, atrodo, dabartinei Lietuvos Respublikos vadovybei nelabai jų reikia sako Vilnijos pirmininkas prof. K. Garšva. Tačiau nieko amžino nėra. Gali atsitikti, kad kitos kadencijos vadovybei jų labai prireiks.
Palinkėkime prof. Kazimierui Garšvai geros sveikatos ir Dievo palaimos vykdant prasmingus sumanymus.
© 2008 XXI amžius
|