2012 m. sausio 6 d.    
Nr. 1
(1976)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Perkeičianti apsireiškimo šviesa

Kun. Vytenis Vaškelis

Kas kadaise galėjo pagalvoti, kad Betliejuje gimęs kūdikis (beje, išore niekuo neišsiskiriantis iš kitų daugybės naujagimių) yra šlovingiausias Dievas Sūnus, kurio apsireiškimo šviesos spindėjimo nepajėgi sustabdyti jokia pasaulio tamsa. Nepaisant daugelio susvetimėjimo (Jn 1, 11), Jėzus nenuilstamai į savo Širdies ramybės užutekį kviečia visus geros valios žmones, ir Jo artumoje blėsta net Betliejaus žvaigždė, anuomet taip ryškiai rodžiusi Rytų šalies išminčiams kelią pas Gimusįjį. Jis – aukščiau visų žvaigždžių, nes jos ne iš savęs šviečia, bet savo svarbiausius energijos impulsus gauna iš vienintelio Kūrėjo.

Todėl, jei anais laikais, pasaulio perkeitimo aušroje, ryškus dangaus kūnas rodė kelią pas Jėzų, vadinasi, iš tikrųjų užgimė Tas, kuris pats yra Kelias, ir juo einantys atranda naują savo gyvenimo pradžią. Taigi ėjusieji įkandin judančios bei šviečiančios žvaigždės buvo ieškantieji tiesos, dovanojančios laisvę. Visi kiti, kurie matė žvaigždę, tačiau nėjo ten, kur ji vedė, tuomet neatrado Kristaus ir netapo palaimintais Jo gerumo trimitininkais. Vis dėlto mažylio Jėzaus apsireiškimas tvarte yra aukščiausiojo Dievo Apreiškimo išsipildymo kertinė uola, ant kurios per visuotinės žmonijos istoriją laipsniškai statomas iš Viešpatyje atgimusių žmonių širdžių – tarsi iš granito akmenų – dangiškos Jeruzalės miestas (Apr 21, 10).

Labai simboliška, kad išankstiniu Viešpaties numatymu į susitikimo su ką tik gimusiu Atpirkėju šventę buvo pašaukti ne išrinktosios tautos – Izraelio – kilmingiausi sūnūs, bet tolimos pagonių šalies atstovai – išminčiai, kurių mintys nebuvo užslopintos žemiškų gėrybių vaikymosi naštos, o širdys jautrios ir pasirengusios priimti aiškų antgamtiškos tikrovės ženklą. Jų gyvas tikėjimas, kad dangaus skliaute švytinti žvaigždė, „pasiskolinusi“ saulės spindulių ryškumą, yra neeilinis įvykis, į kurį būtina reaguoti, pranoko jų visus lūkesčius. Nors jie Jėzui padovanojo išties brangias dovanas – auksą, smilkalus ir mirą, kurios skelbė, kad Gimusysis yra Dievas, Žmogus ir tikrasis Karalius, – tačiau grįždami namo, jie iš tvartelio išsinešė nepalyginti daugiau nei įnešė. Parpuldami prieš Jėzų ant žemės, jie buvo dvasiškai pakelti iki nežemiškų aukštybių, bylojančių, kad nuo šiol įmanoma ir grįžus į kasdienę buitį dažnai savo širdį maldingai kilstelėti link Dievo...

Nuolatinė kelionė su Viešpačiu – gyvenimo tikėjime šventė, apie kurią pal. popiežius Jonas Paulius II rašė: „Šioje šventėje dalyvauja tiek tie, kurie jau atėjo į tikėjimą, tiek tie, kurie dar keliauja, kad jį pasiektų. Dalyvauja dėkodami už tikėjimo dovaną, panašiai kaip Išminčiai, kurie, kupini dėkingumo, parpuolė prieš Kūdikį. Šioje šventėje dalyvauja Bažnyčia, kuri kasmet vis labiau įsisąmonina savo misijos mastą. Kiek žmonių atkariauti tikėjimui, kurį jie yra praradę, ir tai kartais sunkiau negu pirmasis atvertimas į tikėjimą. Vis dėlto Bažnyčia, suvokdama tą didžią dovaną, Dievo įsikūnijimo dovaną, negali delsti, niekados negali sustoti. Nuolat turi ieškoti priėjimo prie Betliejaus visiems žmonėms ir visoms epochoms. Kristaus apsireiškimas – Dievo iššūkio šventė“. Tačiau akivaizdu, kad karalius Erodas nebuvo vertas aplankyti gimusio visatos Karaliaus, nes jo viduje tūnojo ir urzgė ne kas kitas, o... kiaulė (Mt 7, 6), kuri iš jo „iššokusi“ galėjo sutrypti ne tik Rytų išminčių atneštas brangenybes, bet ir kėsintis į pačią Kūdikėlio asmens šventenybę.

Ir šiais laikais matome, kokioje gilioje dvasinėje duobėje kartais atsiduria kai kurie asmenys, einantieji net aukščiausias valdžios pareigas. Nesistebėkime, kad jie, apsvaigę nuo puikybės kerų, praranda sveiką protą ir nuovoką. Jie dar savo gyvenime nesutiko Išganytojo ir Jam neatidavė savo nuodėmių raupsų. Jie dar neišgydyti ir elgiasi taip, kaip dvasiniai ligoniai. Bet būti ligoniu yra savaip diskomfortiška, todėl tikėtina, kad ateis neišvengiama išbandymo valanda, ir malonė belsis į jų širdis, kviesdama juos tinkamai apsispręsti... Labai svarbu, kad tuo metu jų galvose gimtų išganinga mintis: „Jėzus dėl to gimė tvarte ir apsireiškė pasauliui, kad ir aš, susitepęs daugybe nuodėmių ir dabar stovintis ant nusivylimo ir vidinio maišto prarajos krašto, šaukčiausi Jo pagalbos, ir Jis man atleistų kaltes, ir aš būčiau visiškai išlaisvintas, išgydytas, perkeistas ir amžinai Jam dėkingas...“

Be galo bus džiugu matyti, kad dieviškoje procesijoje, einančioje į saulėtą prisikėlimo Epifaniją, oriai, ramiai, džiaugsmingai drauge žengia ir buvę didieji nusidėjėliai, ir tie, kurie šventai Žemėje atliko visas savo pareigas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija