Atnaujintas 2003 m. vasario 26 d.
Nr.16
(1120)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Susitikimai
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar Tautininkų partija Lietuvoje turi perspektyvą?

Toks klausimas kilo susipažinus su Lietuvių tautininkų partijos rinkimų į savivaldybes rezultatais. Visoje Lietuvoje savivaldos rinkimuose tautininkai laimėjo tik trylika mandatų. Pagal rezultatyvumą tarp partijų tautininkai užėmė 12-ąją vietą. Tokią pat vietą pagal laimėtus mandatus užėmė ir Lietuvos rusų partiją (Sakalnikas G. Savivaldybių rinkimams pasibaigus // Tautininkų žinios. – 2003, Nr. 1. P. 1).
Tai simboliška, kad Lietuvoje beliko Lietuvos lygiai tiek pat, kiek ir Rusijos. Tai patvirtino ir Rusijos kapitalo pergalė Prezidento rinkimuose. Galima dėl to ginčytis, nesutikti, pateikti dešimtis argumentų prieš… Situacijos tai nepakeis – faktas lieka faktu.
Tautos situaciją pasaulio akyse įprasta tapatinti su tautinėmis partijomis, prisiėmusiomis atsakomybę už tautiškumo plėtrą. Kad ir kiek guostų save Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas G.Sakalnikas, kad tarp partijų yra ir dar mažiau mandatų rinkimuose gavusių – tai tėra tik akių dūmimas visai politikoje nesiorientuojančiam žmogui. Tautininkų partijos vieta Lietuvos partijų sistemoje yra ypatinga. Ji atstovauja lietuvių tautai. Tuo tarpu kitos mažosios partijos tėra tik komunistų (socialdemokratų) ir kitų jų margaspalvių šakų, išdygusių iš to paties kamieno, satelitės. Tautininkų partijai pralaimėjus rinkimuose, tautos interesai valdžios struktūrose neginami.


Kas „Žali“?

Prieš mane knygelė „Kam vaikų“. Autorius - Marius Ivaškevičius (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius, 1996).
Skaitome: „Kad taip žinotų, kas, kieno sėkla teršė milžinkapį. Niekas nežino. Tik, aišku, nebus Lietuvos. Kad ir kas ten gimtų. Buvo jau Lietuva“ (P. 54). „Baisi Lietuva Lietuva, kaip koks maras, gresianti pasklisti po visą šalį, gaji tikriausiai ir labai juoda. Lietuva Lietuva, kur berasi juodesnę Lietuvą Lietuvą“ (P. 83). „Niekam nerūpinti, neįdomi, prasta Lietuva Lietuva, nelyg išsigimėlė, be dantų ir kumščių, be rankų, net veido, nuošali Lietuva Lietuva, toli nuo visų kelių ir miestų, išvis be proto tokia, susmirdus, trumpo amžiaus, sena kaip pavargėlė“ ir t.t. Panašiai visoje knygelėje.
Gyvenant bet kurioje pasaulio šalyje ir taip ją dergiant, būtų labai pavojinga būti atpažintam gatvėje… O džiunglių užkampyje savo gentainį, juos maitinančią žemelę taip dergiantį, čiabuviai tikriausiai sudegintų ant laužo. Bet pas mus dergti savo gimtinę, prozos ir poezijos vardu ieškant originalumo, grūsti visokiausią niekalą - mada, prestižas.
Apie šią knygelę turėjau garbės pasiginčyti su Lietuvos rašytojų sąjungos vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Girdzijausku, teigusiu, kad tai talentingo, daug žadančio rašytojo knygą. Į mane, teigusį, kad kūryba - tai gėrio ir grožio nostalgija, žodžio meistriškumas, kad tai nepaprastas paprastumas, kad Rašytojų sąjunga privalo puoselėti tautos kultūrą, V.Girdzijauskas ir kiti kultūros veikėjai pažvelgė kaip į iš Marso nukritusį…