XXI amžius

Moldovos dienoraštis
3. Moldovos žvaigždė

Garbė nugali viską

Mano krašte dabar vasara. Girgždanti šulinio svirtis tuoj numalšins troškulį skaniu šaltu vandeniu. Ir štai vanduo jau pasemtas, maloni vėsa iš lėto numuša vasaros karštį. Iš šito šulinio geria visi – ir niekur neskubantys keliautojai, ir amžinai lekiančių automobilių keleiviai.
Nežinomas meistras, tiksliai atradęs vietą, džiugina žmones savo paprastu, žemišku rūpinimusi - vandens užteks visiems. Tai ne paprastas vanduo – tai gyvenimo skonis.
Tarsi šis vanduo buvo pirmieji Moldovos laisvės ir nepriklausomybės metai. Neįmanoma šito perduoti – tos nepaprastos būsenos žmonių atvertomis širdimis. Tada atrodė, kad dar šiek tiek pastangų – ir žmonės pakils dvasia, nusimes melo ir beteisiškumo naštą.
Žmonės nuoširdžiai patikėjo „pirmaisiais“ demokratais, naiviai pasitikėdami jų sugebėjimu vesti šalį ir tautą į tikrą laisvę ir nepriklausomybę. Šimtai tūkstančių žmonių buvo kupini laimingos vilties. Dabar, praėjus dešimtmečiui, galima savęs paklausti, kas iš to išėjo.
Nereikia būti tikru analitiku, kad sugebėtum įvertinti tai, kas įvyko. Taip, jie padarė žmones „laimingus“ – pavertė žmonių širdis viena didele žaizda, užpylę viską, ką žmonės turėjo švaraus, juodais melo dažais ir politinio nesubrendimo purvu; jie paprasčiausiai pavogė iš vienos kartos, - ir ne tik iš vienos, - jos pasaulį ir dalį gyvenimo, laimę ir viltį. Ir dabar jie žingsnis po žingsnio toliau griauna savo pykčiu viską, kas juos supa, nesigailėdami nei senukų atminties, nei vaikų vilties. Jie po savęs palieka tuščias sielas ir sudaužytas širdis, sugriautus ir ištuštėjusius kaimus bei miestus. Kurti gyvenimo tragediją – štai kas jiems sekasi…
Bet jie nepažįsta savo tautos, nepažįsta moldavų. Visada buvę engiami įvairių valdžių, moldavai išsaugojo savo seną neįveikiamą istorijos pagrindą ir dabar į viską žiūri tik kaip į savo istorijos mirksnį. Nuo mokyklos laikų prisimenu vieną literatūros fragmentą. Žmogus skaito įsakymų lentoje viršininko nurodymą ir murma po nosimi: „Na, ir spaudžia“. – „Kas spaudžia?“ – klausia iš kažkur išdygęs milicininkas. „Ogi batai“, - atšauna žmogelis.
Visgi dabar kitokie laikai. Žmonės nebetiki visokiomis anų pasakomis ir prasimanymais, kvailais suklydimais ir nori tik vieno dalyko – laisvės, laisvės sau ir savo vaikams, nori tiesos ir kad būtų paisoma jų teisių. Nepasiekusios to, ko norėjo, įvairiausios politinės Moldovos jėgos neteko sugebėjimo realiai įvertinti tai, kas vyksta dabar. Tad jos ir puola nuo vieno kranto prie kito.
Kiek Moldovos istorijoje jau buvo tokių epizodų! Bet tautos, paprastų žmonių, savo istorinių šaknų, savo šalies istorijos niekinimas atsigręžė prieš pačius politikus. Jie tapo niekam nereikalingi, tad ir pradėjo įrodinėti savo veiklos reikalingumą. Tačiau moldavai patys kuo puikiausiai žino, kas jie yra ir ką jiems reiškia ji – Moldova, tikra žvaigždė Europos danguje. Mūsų protėvių garbė saugo ir gina mus, kaip kad ryški žvaigždė saugo keliautojų gyvybę. Kol tu matai kelrodę žvaigždę – tu eini teisingu keliu.
Tokia ir mūsų Moldova – tai mūsų šalis, mūsų laisvė ir kelrodė žvaigždė, vedanti savo tautą į laisvės, tiesos ir meilės pasaulį.
„Mokytojams“ – demokratams reikia visų pirma suprasti, kad moldavų tautos ir mūsų šalies – Moldovos laisvė ir nepriklausomybė yra sudėtinė Europos istorijos dalis, ir tikrasis patriotizmas iš tiesų yra moldavų tautos ir jos šalies – nuostabios Moldovos laisvė ir nepriklausomybė.
Mes jau turėjome panašių mokytojų. Vienas jų, „profesorius“, KGB tardytojas, žadėjo mane išmokyti mylėti Tėvynę, kiti, kai mokiausi aukštojoje mokykloje, aiškino tikrąją dalykų esmę, buvo ir daugiau visokių „veikėjų“, kurie kažkodėl leido sau manyti, kad geriau už mane žino, ko man reikia. Jie labai jau panašūs į dabartinius „mokytojus“, kurie žino geriau už liaudį, ko jai reikia. Taigi atėjo laikas sudėlioti viską į savo vietas, tauta jau seniai suprato, ką jie iš tiesų galvoja. Man tik neaišku, kam reikalingas toks kvailas dvilypis gyvenimas. Nors iš dalies tai suprantama: išauklėti „sovkomų“ dvasia, jie turi tas pačias šaknis kaip ir jų ideologiniai oponentai, tad ir naudojasi tais pačiais metodais. Kaip ir „išvystyto socializmo“ laikais, jie toliau mums primetinėja savo dabar jau „demokratinius“ principus ir idėjas.
Tik ar jie patys tuo tiki? Ar tai kuo nors susiję su demokratija? Geri klausimai.
Kažkodėl nesinori prisiminti to, kas buvo, ir tų „veikėjų“. Bet buvo mano kelyje ir kitų žmonių, buvo laisvas Lvovas, laisvos Baltijos šalys ir Lenkija, mano draugai iš Ivano Frankovskio ir Lvovo sričių, esančių Vakarų Ukrainoje. Jie niekuo ne geresni už mane, bet dalijosi su manimi viskuo, ką patys turėjo, ir visų pirma savo dvasia – laisvės ir tiesos dvasia, ir aš buvau tarp jų laisvas, kaip lygus tarp lygių. Tai buvo laikas, kai suvokiau esąs žmogus, turintis teisę į laisvę.
Kažkaip ypatingai laisvos visuomenės dvasia apėmė šias teritorijas. Kodėl? Tik dabar, po daugelio metų, galiu atsakyti į šį klausimą. Atsakymas visų pirma slypi Europos istorijoje, daugelio amžių glūdumoje. Valstybių kūrimas buvo Europos tautų kuriančios laisvės dvasios išraiška, ir, kas ypač malonu, moldavų tauta sukūrė savo valstybę lygiai kaip ir pirmosios Europos šalys. Šis procesas nėra valdomas politinės sąmonės, jis visų pirma skatinamas tautos savimonės. Galima sakyti, jis kyla iš pačios žmogaus esmės.
Aiškiai matyti, kad šalies bei tautos likimas ir vadinamųjų Moldovos „demokratų“ likimas yra visiškai skirtingi. Sutartinai persėdę iš nepatogių rajono ir miesto komitetų „Volgų“ į malonius akiai „Mercedesus“, jie toliau iš inercijos įsivaizduoja esantys svarbūs. Iš tvankių kabinetų ir komitetų persikėlė į akcines bendroves ir pan., tad ir toliau tvarko „reikalus“. Atsirado ir pinigų. Jie nesupranta vieno – bolševikinio tvirtumo atsargos greitai išseks, o tarp jų tikrai nėra Pavelų Korčiaginų.
Ir partijų gyvenimo kasdienybė vis dar kelia nuostabą. Pokyčiai eina vienas po kito, partijos kaip bangos viena po kitos ritasi per šalį, ir tai jau nieko nebestebina. Kas dar? Ogi šalia šitų bangų plūduriuoja ir menkesnės šiukšlės. Tai štai koks vaizdas.
Politinių jėgų vektorius – skamba iš tiesų rimtai. Stebina tai, kad jie sulaukia patiklių europiečių paramos. O šie net neįtaria, kad kalbos apie laisvę, žmogaus teises, apie Europą tėra tik plepalai, o ne paskata veikti. Man tiesiog gaila ir skaudu, kad ir tarp jaunųjų moldavų pasitaiko tokių, kurie laikosi panašių idėjų. Kodėl jaunimas seka jų pavyzdžiu? Kodėl tautai vis kas nors pakišama – tai nuostabios ateities kūrimas, tai persitvarkymas, o dabar, aišku, demokratijos kūrimas ir vystymasis. Gal jau užteks šitų žaidimų? Leiskite tautai pačiai naudotis savo teisėmis, ir ji pati ras išeitį. Ta išeitis – tai visų pirma mūsų šalies, nuostabiosios ir gražios Moldovos, laisvė ir nepriklausomybė; tai daugelio amžių Moldovos istorija, tai visų moldavų tautos kartų svajonės ir viltys. Tik nereikia tautai trukdyti savo prasimanymais ir nuklydimais.
Ateitį reikia kurti remiantis savo protėvių garbe. Jie kūrė Moldovą – žvaigždę Moldovos danguje – jau prieš daug amžių, kūrė visoms moldavų tautos kartoms.

Iš rusų k. vertė Nomeda MARTIŠIŪTĖ

Aleksandras SLIVKA