Atnaujintas 2003 m. birželio 13 d.
Nr.46
(1150)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Tarp pasaulio tautų apaštalaujantis Popiežius

Popiežius Jonas Paulius II sveikina tūkstančius maldininkų

EPA-ELTA nuotrauka

Įspūdinga kelionių statistika

Be jokios abejonės, popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės yra kartu su rekordiniu skaičiumi paskelbtų Bažnyčios palaimintųjų ir šventųjų ryškiausias jo pontifikato bruožas. Tai, kad 25-aisiais buvimo šv.Petro soste metais, nepaisant senyvo amžiaus ir silpnokos sveikatos, Šventasis Tėvas įvykdė 100-ąjį vizitą į užsienio šalį, trečią kartą birželio pradžioje aplankydamas buvusio totalitarinio režimo ir karinių konfliktų iškankintą bei jo padrąsinimų ypač reikalingą katalikiškąją kroatų tautą, šio dvigubo jubiliejaus prasmė dar labiau sustiprėjo.
Per beveik 25 pontifikato metus - šimtas užsienio kelionių, tai iš tikrųjų precedento neturintis istorinis pasiekimas 2000-metėje Katalikų Bažnyčios istorijoje. Galima prisiminti, kad popiežius Paulius VI, pradėjęs naujųjų laikų apaštalinių vizitų už Italijos ribų istoriją, per savo penkiolika metų trukusį pontifikatą (1963-1978) iš viso atliko devynias keliones. Tuomet tie daugiau simboliniai vizitai į kiekvieną žemyną arba į tokias svarbias vietas kaip Šventoji Žemė bei Jungtinių Tautų Organizacijos būstinė Niujorke, buvo atvirumo ir „moderniškumo“ ženklas Vatikano II Susirinkimo išdavoje. Tuo tarpu Jonas Paulius II šį apaštalavimo uždavinį praplėtė ir sukonkretino: betarpiškuose kontaktuose su gausiomis jo laukiančių tikinčiųjų bei visų geros valios žmonių miniomis jis pabrėžė šiuolaikinės Bažnyčios tiesioginį susirūpinimą ne tik dvasiniais, bet socialiniais, netgi politiniais klausimais.
Vatikane prieš 100-ąją kelionę paskelbtoje popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinių vizitų statistikoje pabrėžiama, kad jis nukeliavo 1 160 113 kilometrų. Šis atstumas yra daugiau kaip tris kartus ilgesnis už nuotolį tarp Žemės ir Mėnulio. Iš viso pasaulyje yra 194 valstybės, iš kurių 129 yra aplankęs Šventasis Tėvas. Vizitų metu jis 614-oje visų kontinentų miestų ir miestelių, aukodamas šv. Mišias bei dalyvaudama kituose susitikimuose, pasakė apie 2400 pamokslų ir kalbų, kurie susilaukė didžiulio tarptautinio ir vietinių žmonių dėmesio. (Dauguma jų buvo sakomi nacionaline vietos kalba arba dialektu.)

Pirmenybė Europos šalims

Daugiausia kartų - aštuonis - popiežius Jonas Pauliaus II yra aplankęs savo tėvynę Lenkiją. Tarp dažniausiai jį priėmusių šalių taip pat yra Jungtinės Valstijos (septyni vizitai), Prancūzija (šeši vizitai), Meksika ir Ispanija (po penkis vizitus), Brazilija ir Portugalija (po keturis vizitus). Tris kartus Popiežius lankėsi Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Gvatemaloje, Dominykos Respublikoje, Dramblio Kaulo Krante, Kenijoje, o po paskutinės kelionės į pastarąjį sąrašą (trys vizitai) galima įtraukti ir Kroatiją.
Ilgiausiai trukusi buvo 32-oji kelionė, kurios metu per kelias savaites 1986 metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais Jonas Paulius II aplankė Tolimųjų Rytų ir Okeanijos regiono valstybes: Bangladešą, Seišelius, Singapūrą, Fidžį, Naująją Zelandiją ir Australiją. Trumpiausias vizitas, kuris tęsėsi tik penkias valandas, buvo apsilankymas San Marino valstybėje. Galima pastebėti, kad jei pirmojoje pontifikato dalyje apaštalinės kelionės trukdavo ilgiau, tai vėliau dėl Šventojo Tėvo senyvo amžiaus bei sveikatos problemų vizitai sutrumpėjo ir dabar vidutiniškai tęsiasi dvi tris dienas. Nors, pavyzdžiui, 1999 metų kelionė po Lenkiją truko dešimtį dienų, 2002 metais visą savaitę Popiežius lankėsi įvairiose Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyse, pastarasis vizitas Kroatijoje taip pat tęsėsi beveik penkias dienas, aplankant kelis miestus.
Nors dabar Europoje gyvena tik apie trečdalis pasaulio katalikų ir ši dalis dėl misijinės veiklos Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje bei nepalankių demografinių procesų nuolat mažėja, tačiau Jonas Paulius II savo vizituose teikia aiškią pirmenybę senajam kontinentui. Taip jis rodo ypatingą dėmesį krikščioniškosios civilizacijos lopšiui, rūpindamasis sumaterialėjusios ir sekuliarizuotos Europos visuomenės naująja evangelizacija, susitaikymu ir vienybe. Iš 100 apaštalinių kelionių daugiau kaip du trečdaliai vyko į Vakarų ir Rytų Europos šalis. Prieš dešimt metų, 1993-iųjų rugsėjį, Lietuva tapo pirmąja Jono Pauliaus II aplankyta buvusios Sovietų Sąjungos valstybe.

Popiežiaus populiarumas nemažėja

Paskutinių apaštalinių kelionių vidutinė trukmė yra sutrumpėjusi, Popiežiaus judesiai gerokai sutrikę ir kalbos tembras nebėra toks išraiškingas, tačiau jo populiarumas tarp įvairių tautybių ir skirtingų tikybų žmonių liko toks pat didelis. Štai pernai į Krokuvoje Jono Pauliaus II aukotas šv. Mišias susirinko daugiau kaip du milijonai tautiečių, taip pat beveik du milijonai tikinčiųjų dalyvavo šiemet gegužės mėnesį Madride jo vadovautose pamaldose. Dėl puikaus sugebėjimo bendrauti ir minčių aktualumo vizitų metu Šventasis Tėvas iki šiol labiausiai mėgstamas jaunimo, o į kas dveji metai vykstančius pasaulinius jo susitikimus su jaunais žmonėmis susirenka šimtai tūkstančių entuziastingai nusiteikusių vaikinų ir merginų. 1995 metais Filipinų sostinėje Maniloje vykusios Pasaulinės jaunimo dienos Popiežiaus vadovautame Eucharistijos šventime dalyvavo penki milijonai katalikų - tai iki šiol nepagerintas pamaldų masiškumo rekordas.
Šventojo Tėvo apaštalinės kelionės visuomet - tiek katalikiškos, tiek sekuliarios - sulaukia didžiausios žiniasklaidos dėmesio. Štai ką tik pasibaigusiame Popiežiaus vizite Kroatijoje buvo akredituota net apie 1500 užsienio žurnalistų. Kai kurie laikraščiai, televizijos kompanijos ir žinių agentūros sugeba „išsipirkti“ vietas ir Popiežių skraidinančiame „Alitalia“ lėktuve. Skrydžių metu, ypač ilgiau skrendant, pavyzdžiui, į kitą vandenyno pusę, vykdavo žurnalistų konferencijos. Vietos televizijos stotys vizito pagrindinius renginius transliuoja tiesiogiai ir tokiu būdu dalyvių auditorija išsiplečia keleriopai. Toks tiesioginis necenzūruojamas informacijos perdavimas ypač svarbus totalitarinių režimų diskriminaciją patiriantiems tikintiesiems, pavyzdžiui, Fidelio Kastro komunistinės diktatūros valdomoje Kuboje, kur kitu atveju bažnytinės žinios į nacionalinę žiniasklaidą beveik neturi galimybių prasibrauti.

Vizitai sąlygojo politines permainas

Tokia milžiniška „platforma“ šv. Mišiose po atviru dangumi, dalyvaujant šimtatūkstantinėms ar net milijoninėms tikinčiųjų minioms, Popiežiui yra patogi skelbti tiek moralinį, tiek ir socialinį Bažnyčios mokymą. Šalia būdingų religinių temų savo pasisakymuose jis nevengia taip pat aptarti aktualių visuomeninių bei politinių klausimų tiek vietiniu nacionaliniu, tiek tarptautiniu kontekstais. Žinant Šventojo Tėvo didžiulį pasaulinį autoritetą, toli peržengiantį Katalikų Bažnyčios ribas, kartais jo perspėjimai bei paraginimai sukeldavo tikrus politinius žemės drebėjimus, atvedusius į reikšmingas visuomeninio gyvenimo permainas, pažymi savo apžvalgoje austrų katalikų komentatorius Liudvigas Ringas-Eifelis.
Pirmiausia tai susiję su ilgai totalitarinių režimų valdytomis Lotynų Amerikos ir Rytų Europos šalimis. Savo pirmojoje apaštalinėje kelionėje 1979 sausį Jonas Paulius II aplankė Meksiką, kuri tuomet buvo valdoma antiklerikalinės Institucinės revoliucijos partijos (PRI) vyriausybės. Tuomet Bažnyčiai ne tik nebuvo leidžiama jokia religinė ir socialinė veikla „už šventoriaus sienų“, bet ir dvasininkams nebuvo galima pasirodyti viešai kunigiškais drabužiais. Atvykusį Popiežių sutikę meksikiečių vyskupai buvo priversti dėvėti šviesius civilinius kostiumus. Kaip pirmojo ir kitų vizitų į Meksiką pasekmė, taip pat atkaklių diplomatinių pastangų dėka, Bažnyčios padėtis šioje vienoje didžiausių katalikiškų pasaulio valstybių buvo normalizuota, palengva žlugo ir daugiau kaip 70 metų trukęs vienpartinis PRI valdymas.
Dar didesnių politinių permainų pradžią sąlygojo antroji Šventojo Tėvo apaštalinė kelionė 1979 metų birželį, kuri jį atvedė į savo tėvynę Lenkiją. Milijonai žmonių užpildė popiežiaus Jono Pauliaus II lankomų miestų gatves, aikštes ir atidžiai klausėsi padrąsinančių žodžių apie „atsinaujinimą“, kuris buvo neįmanomas valdant stagnacinei komunistinei diktatūrai. Praėjus keliems mėnesiams po šio vizito, Lenkijoje susikūrė Bažnyčios palaikomas antikomunistinis „Solidarumo“ judėjimas, iš pašaknų pakirtęs režimo galią Lenkijoje, ir tai atvedė prie „realaus socializmo“ griuvimo visoje Rytų Europoje. Vėlesniais metais lankydamas jau išsivadavusias regiono valstybes, Popiežius ragino jas drąsiai siekti europinės integracijos, kartu perspėdamas dėl nežaboto „laukinio kapitalizmo“ ir praktinio materializmo pavojų, kuriems atsispirti gali padėti tvirtas tikėjimas ir pagarba prigimtinėms vertybėms.

Kiekvieno apsilankymo centras - šv. Mišios

Pagrindinis Popiežiaus ceremonijų koordinatorius vyskupas Pieras Marinis, kuris jau penkiolika metų lydi Šventąjį Tėvą apaštalinėse kelionėse, birželio pradžioje duotame interviu pažymėjo, kad pagrindinis jo vizitų tikslas yra ne politinės ar pilietinės aktualijos, bet siekis „sustiprinti brolius tikėjime, skelbti Dievo Žodį ir celebruoti sakramentus“. Todėl galima teigti, kad kiekvieno vizito centras yra šv. Mišių auka, nes, kai Eucharistijos šventimui vadovauja pats Romos vyskupas, tada Bažnyčios visuotinumas tampa dar labiau regimas.
Vyskupas P.Marinis pastebėjo, kad Vatikano II Susirinkimo sąlygotos liturginės reformos - vietinių kultūrų elementų ir kalbų įvedimas, kartu išlaikant bendrąją pamaldų struktūrą, - įgalino, kad šv.Petro įpėdinio tarnystės visuotinumas gali būti išreikštas per Eucharistijos šventimą su vietinėms Bažnyčioms būdingais tautiniais bruožais. Vyskupas sakė, kad per paskutiniąją 2001 metų Popiežiaus kelionę į Meksiką jam didelį įspūdį paliko indėnų kultūros elementų integravimas į liturgiją.
Tačiau reikia stebėti, kad šv. Mišios nebūtų perdėtai „folklorizuotos“. Todėl rengiant Popiežiaus keliones į egzotikos šalis vietinės vyskupų konferencijos prašoma paskirti atsakingą dvasininką, su kuriuo galima būtų aptarti, kas yra priimtina ir kas ne. Pavyzdžiui, vizito Indonezijoje metu vietos tikintieji norėjo, kad pašlakstymas Popiežiaus vadovaujamų šv. Mišių metu būtų atliekamas su kokoso pienu, kuris jiems simbolizuoja gyvybę. Tačiau tam nebuvo pritarta, nes pašlakstymas yra priminimas krikšto, kuris visuomet vykdomas tik vandeniu.

Pamaldos ekstremaliomis sąlygomis

Be abejonės, kiekviena kelionė Šventąjį Tėvą sekina, atima daug jėgų. Vyskupas P.Marinis pripažino, kad ilgas keliavimas transportu, klimato ir laiko juostų kaita, ypač dabar, senatvėje, yra nelengva Popiežiui. Žmonės tai supranta ir galbūt todėl dar gausiau dalyvauja jo vadovaujamose pamaldose. Šv. Mišiose po atviru dangumi svarbu sukurti bendruomeniškumo atmosferą, ir tam geriausiai tinka miesto aikštė, kur „žmonės jaučiasi kaip namuose“. Prastesnis variantas yra stadionas, o blogiausias - atvira oro uosto teritorija, nes čia „žvilgsnis išnyksta horizonte ir yra sunku sukurti bendruomenės aplinką“.
Pokalbyje su vyskupu P.Mariniu buvo prisimintos kai kurios ekstremalios sąlygos, kuriomis popiežiui Jonui Pauliui II teko aukoti šv. Mišias užsienyje. 1987 metais per apaštalinę kelionę Čilėje, nors pamaldų tema buvo „Susitaikymas“, tačiau jos tapo tikru „ugnies krikštu“. Opozicinėms jėgoms (tuomet Čilę dar valdė Pinočeto režimas) tarp pamaldų dalyvių sukėlus riaušes, į O’Higinso parką, kur vyko Popiežiaus vadovautos šv. Mišios, buvo skubiai iškviesta ginkluota policija. Pamaldos buvo tęsiamos, tačiau nuo altoriaus platformos, kurią kartais pasiekdavo ašarinių dujų kvapas, buvo galima matyti neštuvais nešamus žmones su kraujuojančiomis žaizdomis. Šv.Mišių pabaigoje Šventasis Tėvas pasakė žinomus žodžius: „Meilė yra stipresnė“.
Taip pat prisimintas 1996 metų vizitas Balkanų konflikto sugriautoje Bosnijos sostinėje Sarajeve, kai Popiežius patyrė nelengvą išbandymą - šv.Mišios vyko atviroje vietovėje, spaudžiant dideliam šalčiui ir krintant gausiam sniegui. Kai po pamaldų vyskupas P.Marinis apie tai užsiminė Šventajam Tėvui, šis atsakė,kad tas nepatogumas „nieko nereiškia, palyginti su tuo, ką iškentėjo tie vargšai žmonės“ per vykusį karą.

Rengiamasi kelionei į Mongoliją

Popiežius Jonas Paulius II tarptautinėse apaštalinėse kelionėse praleido 575-ias iš 8980 savojo pontifikato dienų. (Jis taip pat atliko 141 keliones pačioje Italijoje ir aplankė 302 savosios Romos vyskupijos parapijas.) Vienu reikšmingų to „kelionių pontifikato“ pasiekimų yra ekumeninis proveržis santykiuose su Rytų krikščionimis, kai pastarųjų kelerių metų laikotarpiu Popiežius atliko vizitus į Gruziją, Rumuniją, Graikiją, Ukrainą, Bulgariją, kur stačiatikiai sudaro daugumą tikinčiųjų. Taip pat įspūdingas ekumeniniams ir tarpreliginiams santykiams su musulmonais svarbus buvo Šventojo Tėvo lankymasis 2000 jubiliejiniais metais Artimųjų Rytų regione (Egipte, Sirijoje, Jordanijoje ir Šventojoje žemėje), kuris betarpiškai susijęs su ankstyvąja krikščionybės istorija.
Dėl tuomečių politinių aplinkybių popiežiui Jonui Pauliui II nepavyko atlikti planuotos kelionės į „patriarchų žemę“ Iraką. Dabar, šalį išlaisvinus iš Sadamo Huseino režimo, tai padaryti įmanoma ir galima įsivaizduoti, kaip jo laukia didelius išbandymus patyrę irakiečiai krikščionys. Taip pat daugiausia dėl politinių priežasčių Popiežius kol kas negalėjo aplankyti Rusijos ir Kinijos tikinčiųjų. Rugpjūčio mėnesį yra rengiamasi kelionei į tarp šių dviejų šalių esančią Mongoliją. Jos realizavimo galimybės priklausys nuo Šventojo Tėvo sveikatos būklės, nes kelionė yra tolima.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija