Atnaujintas 2003 m. birželio 13 d.
Nr.46
(1150)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Įsileiskim gerumą – per miesto širdį į savąją...

Knygos „Padaryk mane gerumo ženklu“
autorė Irena Petraitienė
Kun. prof. Arvydas Žygas prisimena bendravimą su kardinolu
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir
Kauno meras Arvydas Garbaravičius

Knygos „Padaryk mane gerumo ženklu“ pristatyme. Kairėje - pagrindinis rėmėjas Bronislovas Lubys

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Šiomis dienomis sukako 15 metų nuo V.Sladkevičiaus pakėlimo į kardinolus. Prieš dešimt metų Kauno miesto taryba jam suteikė Kauno miesto garbės piliečio vardą. O prieš trejetą metų mes netekome Jo Eminencijos...
„Padaryk mane gerumo ženklu“ – tai knyga apie kardinolą V.Sladkevičių, kuri jau buvo pristatyta sostinėje. Jos autorė, Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinio buto – muziejaus direktorė Irena Petraitienė knygą pristatė ir Kauno rotušėje. Tą vakarą susirinko daug garbingų kauniečių ir svečių: Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kiti Bažnyčios vadovai, Kauno miesto meras Arvydas Garbaravičius, vicemerai Kazimieras Starkevičius, Erikas Tamašauskas, Kazimieras Kuzminskas, miesto Tarybos nariai, Pramonininkų konfederacijos prezidentas ir knygos „Padaryk mane gerumo ženklu“ krikštatėvis (taip jį vadina knygos autorė) Bronislovas Lubys, knygos išleidimo rėmėjas, miesto inteligentijos ir visuomenės atstovai, seserys kazimierietės ir kt.

Kardinolas ir Kaunas

Kauno rotušės svečių knygoje yra kardinolo V.Sladkevičiaus įrašas, nors jis pats niekuomet nebuvo Rotušėje. Knyga buvo nunešta kardinolui ir jis parašė: „Kaunas yra mano antroji tėviškė, kurią labai gerbiu ir myliu“. „Mylėkime teisumą“ – tai kardinolo žodžiai, pasiūlyti jo ir užrašyti ant miesto vėliavos.
Kęstutis Ignatavičius, pažinojęs kardinolą nuo savo vaikystės, prisiminė dalykiškus susitikimus, kai teko konstruktyviai, kardinaliai spręsti daugelį klausimų. K.Ignatavičiaus prisiminimai apie kardinolą aprėpia daugelį jo gyvenimo metų, nuo patarnavimų bažnyčioje iki to momento, kai paskambino arkivyskupas S.Tamkevičius ir pasakė: „Kęstuti, mirė kardinolas. Reikia atlikti paskutinę pareigą – kaip ceremonmeisteriui“. „To gerumo, kuris yra manyje, aš mokiausi iš kardinolo“, – prisipažino K.Ignatavičius, sutikęs atlikti dar vieną pareigą kardinolui ir Kaunui – vadovauti šiam prisiminimų ir knygos pristatymo vakarui Kaune.
Knygos kelias
Knygos autorė I.Petraitienė prisiminė, kad visokių minčių buvo rengiant knygos. Kultūros ministerija du kartus atmetė knygos projektą. Pradėjo ieškoti rėmėjų, rašė žmonėms, kuriuos žinojo esant dideliais krikščionimis ir teigiančius, kad myli savo tėvynę. Tyla. Pagalvojo apie Pramonininkų konfederaciją, nors kolegos nepalaikė Irenos. Bet I.Petraitienė prisiminė, kad tuomet, kai ji dar buvo jaunutė žurnalistė, sklido kalbos, kad inžinierius Bronislovas Lubys skaito Šventąjį Raštą... Kreipėsi į Pramonininkų konfederaciją. Po kurio laiko – sekretorės skambutis: kiek reikia? Autorė dėkinga ir kitiems rėmėjams: A.Brazausko fondui, daktarui Juozui Kazickui, Lietuvos vyskupams.
„Džiaugiuosi, kad knyga išėjo, – knygos „krikštatėvis“ B.Lubys buvo konkretus. Ne mums reikia dėkoti, tai mes esame dėkingi, kad mums buvo sudarytos sąlygos prie to prisidėti. Nedaug man teko bendrauti su kardinolu, bet priklausau prie tų žmonių, kuriems kardinolas V.Sladkevičius yra dovanojęs rožinį. Šis rožinys, mano mamos rožinys ir jos maldaknygė yra laikomi garbingiausioje mano namų vietoje“.

Vienijantis gerumas

Šis iškilus vakaras vyko Rotušėje, miesto širdyje, ir tai liudija, kokia aktuali mums kardinolo asmenybė, kaip svarbu jį pažinti, o pažinusiems prisiminti. „Prieš trejus metus kardinolas išeidamas nepaliko nei turtų, nei namų. Paliko vienintelį – mylėti Aukščiausiąjį Kūrėją, mylėti kiekvieną žmogų artimo meile ir kiekviename žmoguje atpažinti Jėzų. Tegul vakaras vyksta Jo Eminencijos dvasia, būkime šiandien visi kartu su juo, tai pakels aukščiau mūsų širdis“, – kvietė I.Petraitienė.
Skaitovas Vilius Kaminskas perskaitė kardinolo V.Sladkevičiaus homilijų ištrauką apie gerumą: „Gerumas daro stebuklus. Kaip yra pasaulyje dvi priešingos spalvos – juoda ir balta, taip yra ir prieštaringos sąvokos – gerumas ir blogis. Ar mokame atskirti: kas gera ir kas bloga? Be abejo, mokame. Gėriu žavimės, džiaugiamės, norime būti geri. Norime, bet nesistengiame. Apie gerumą daug kalbame. Gal net per daug. (…) Gerumas tik tuomet sušvinta Dievo dovanos spalvomis, kai mes kitiems ką nors gero padarome“.

Gyvenimo paslaptis ir Dievo dovanos

Kardinolo asmenybės ir gyvenimo peripetijas susirinkusiems pagarbiai pravėrė Kauno arkivyskupas. „Manau, pirmoji Dievo dovana jam buvo jo gera motina. Kardinolas apie ją labai dažnai ir šiltai kalbėdavo. Vadindavo tuo gražiu lietuvišku žodžiu – mamytė. Matei, kad mamytė buvo nuostabiai gera ir labai daug davė savo vaikeliui. Tas gerumas, kurį vėliau daugelis jautė kardinolo, anksčiau vyskupo, kunigo asmenyje, manau, buvo paveldėtas iš mamos. Kita Dievo dovana, kurią jis gavo, buvo mokykla, kurioje mokėsi. O jis mokėsi čia, Kaune, Jėzuitų gimnazijoje. Jis – mažas berniukas, iš kaimo atvykęs į didelį, nepažįstamą miestą, bet čia jis rado gerų auklėtojų, puikių pedagogų, kurie tęsė, augino tuos daigus, kurie buvo pasėti ir jau pradėję skleistis motinos mokykloje. Trečiąją Dievo dovaną jis gavo Kunigų seminarijoje. Tai, kas vaikystėje buvo širdimi priimta, čia išsiskleidė – tai tikėjimas. Užsimezgė gilus ryšys su Kristumi, su Bažnyčia, kurį jis išlaikė per visas negandas, persekiojimus, per juodas tremties dienas. Tai tokios trys brangios dovanos jam teko“, – sakė arkivyskupas S.Tamkevičius.
„Manau, kad ne vieną kartą jis sunkiai jautė ir nešė tremties naštą, – tęsė arkivyskupas. - Ir iš tikėjimo pozicijų žvelgiant, ir tik iš žmogaus gyvenimo, tos kelios dešimtys metų nebuvo iš jo gyvenimo išbrauktos. (…) Jei iš Viešpaties žvilgsnio lygio pažvelgtume, tai tie metai, ko gero, buvo patys brangiausi ir jam, kaip asmeniui, ir Lietuvai, Bažnyčiai.
Ir visuomenės, tautos, ir Bažnyčios gyvenime daugiausiai nuveikia ne tie, kurie labai daug kelia dulkių, bet tie, kurie iš tikrųjų moka tai daryti ir dirbdami eina kartu su Viešpačiu. Jis šitą mokėjo. Tylus buvimas, paženklintas kryžiumi, niekada nebūna išbrauktas iš žmogaus gyvenimo. Šitą pamoką labai gerai turėtų išmokti ne tik Bažnyčios tarnai, bet ir valstybės vyrai, visuomenės veikėjai, partijų vadovai. Gyvenime būna momentų, kai žmogus, atrodo, kažką pralaimi, kai kiti lipa per galvą. Ir viskas priklauso nuo to, kaip pajėgiam tas sunkias gyvenimo dienas pakelti. Jeigu jas pakeliame su Viešpačiu, jos visada veda į pergalę“.

Pagerbei kitą – pagerbei save

Arkivyskupas S.Tamkevičius sakė, kad kardinolas visus gali praturtinti savo asmenybe. Tokie vakarai mūsų gyvenime yra labai svarbūs, kad bėgdami, rūpindamiesi, kaip susikurti geresnį, saugesnį gyvenimą, rastume valandėlę pagalvoti, kad reikia susikurti ir dvasingą gyvenimą. Arkivyskupas dėkojo autorei už knygą ir už tai, kad ji nepavėlavo. Metai greitai bėga, iškeliauja jį pamenantys žmonės, po to jau apgraibomis tenka rinkti nuotrupėles...

Žmogiškos šilumos ilgesys

Kun. prof. Arvydas Žygas, likęs šalia kardinolo iki paskutinių dienų, buvo jo globėju, bičiuliu, lankydavosi jo namuose, atnešdavo jam šv.Komuniją... Dabar kun. prof. A.Žygas susimąstęs prisiminė: „Mums reikėjo skristi į Eucharistinį kongresą. Visi bijojo: kas bus, jei kardinolas mirs per kongresą? Eucharistinis kongresas turi būti džiaugsmingas įvykis. Ir ką mums kardinolas padovanojo? Jis mirė pora dienų prieš, rytą buvo palaidotas, o po pietų prasidėjo Eucharistinis kongresas. Dangus mums padovanojo prisikėlimą“. Viena iš didžiausių kun. A.Žygo Viešpaties palaimų buvo, kad tuoj po diakonystės šventimų gavimo kažkas jį traukė būti prie kardinolo, vakarais ateiti ir padėti kardinolui švęsti šv.Mišių auką jo kambarėlyje.
I.Petraitienė prisiminė, kad Jo Eminencija buvo labai pagarbus moteriai. Marijos garbintojas, vienuolis marijonas sugebėdavo kiekvienoje moteryje atpažinti Mariją. Kiekvienai atėjusiai moteriai surasdavo, ką pasakyti, kad ji pasijustų labai reikšminga, pati svarbiausia, visų gražiausia. Kardinolas mokėjo ištirpinti leduką, nuimti bendravimo įtampą. Moteriško džiaugsmo pagauta, I.Petraitienė paatviravo: kartą pas kardinolą į svečius atvyko profesorių Sondeckių pora, profesorė buvo sutrikusi, nežinojo, kaip elgtis. Tada kardinolas parodė į svetainėje kabantį savo portretą ir pasakė: „Ponia, pažiūrėkit, mano akys šelmiškos“. Visi pradėjo juoktis ir įtampos nebeliko...

Kilnūs nesudėtingi žodžiai

VDU dekanas, monsinjoras Vytautas Vaičiūnas sakė šį vakarą išgirdęs kilnių, bet kartu labai nesudėtingų žodžių. V.Sladkevičius, tapęs vyskupu, pasirinko savo gyvenimo šūkiu, kad jis būtų padarytas gerumo ženklu.
„Kiekvienas žmogus, atėjęs į pasaulį, turėtų būti Dievo ženklu žemėje, deja, matome, kad ne visiems tai pasiseka. Turbūt kardinolas labai daug mąstė pasirinkdamas šitą gyvenimo šūkį ateičiai, – svarstė monsinjoras. –Atėjus atgimimui į mūsų Lietuvą, kai prisiminėm baisiuosius persekiojimo laikus, šis žmogus nė vieno neprakeikė, nedrabstė purvais, nepasmerkė. Jis – gerumo ženklas daugeliui užkietėjusių, Dievo nepažįstančių širdžių ir prisikėlimo ženklas. O tiems, kas nešė gyvenimo naštą kalėjimuose, aukodamiesi, kentėdami, taip pat buvo jų ženklas, kurį jie nešė, išlikę gyvi, savo asmeniniame gyvenime“.

Širdies aruoduose

„Jaučiuosi tik įrankiu“, – į pagyrimo žodžius atsakinėjo I.Petraitienė ir teigė, kad pati yra daug kam dėkinga. Ją, rašiusią ekonomikos temomis, tikėjimo dalykų link pastūmėjo tuometinė „Kauno dienos“ redaktorė Teklė Mačiulienė.
Knygos autorei už jos darbą dėkojo ir meras A.Garbaravičius. „Šiandien knygos premjera. Norėčiau, kad ši knyga būtų kaip gyvoji versmė, kad žmonės prie jos prisiliestų ne tik rankomis, akimis, bet ir širdimi, pajaustų Dievo alsavimą, Jo Eminencijos meilę“, – baigdama vakarą sakė I.Petraitienė.

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija