Atnaujintas 2007 liepos 20 d.
Nr.56
(1553)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Klausyti Dievo Žodžio ir veikti Jame

Kaip žinome, visas Šventasis Raštas yra parašytas Visagalio Dievo įkvėpimu, ir visi, kurie jį dažnai ir maldingai skaito, auga Viešpaties malonėje ir yra pasiraitoję rankoves, kad galėtų daryti kiekvieną gerą darbą (plg. 2 Tim 3, 16 – 17). Apaštalas Paulius (per savo mokinį Timotiejų) ir mus ragina ištvermingai laikytis visų krikščioniško mokslo tiesų, vis atsimenant, iš kokių šaltinių mes semiamės krištolinio gyvojo vandens išganymui per tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi Kristumi (plg. 2 Tim 3, 14 – 15).

Visada aktualūs yra pranašo Ozėjo (786 – 746 m. prieš Kristų) ištarti žodžiai (pirmiausia skirti tuometinio Izraelio gyventojų apsnūdusiai sąžinei pažadinti ir taip pat mūsų budrumui sustiprinti). Per jį Dievas šitaip kalbėjo: „Mano tauta sunaikinama, nes jai stinga pažinimo; kadangi tu atmetei pažinimą, atmesiu tave (...); kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą, užmiršiu ir aš tavo vaikus“ (Oz 4, 6).

Viešpats Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, paliudijo, kokie mes Jam esame svarbūs ir brangūs. Todėl pagrįstai Jis iš mūsų tikisi atitinkamo dėmesio sau. Tačiau jei žmogus ir tiki, kad yra Kristus, kuris mirė už visus žmones ir už jį asmeniškai, bet visai nesistengia pažinti savo Atpirkėjo (pavyzdžiui, dėl didelio užimtumo pasaulio rūpesčiais ir pasinėrimo iki kaklo savo geidulių tenkinimo pelkėje), tuomet jo gyvenimo medelis, negaudamas antgamtinio peno syvų, džiūsta ir rizikuoja būti iškirstas ir įmestas į neužgesinamą ugnį (plg. Mt 3, 10).

Didelės dalies žmonių nugaros Dievo Sūnui atgręžimas pirmiausia jiems patiems atsirūgsta. Juk kas su Juo nerenka, tas barsto (plg. Mt 12, 30), tai yra tuščiai eikvoja laiką bei tuos senkančius gyvenimo išteklius, kuriuos dar turi. Be abejo, Viešpats, pasinaudodamas mūsų maldomis bei aukomis, trokšta pagelbėti visiems klystantiesiems, ir mus įkvepia melstis už jų atsivertimą, nes Jis, žinodamas visus ateities dalykus, jau dabar regi, kad „daugel pirmų bus paskutiniai, ir paskutinių – pirmi“ (Mt 19, 30).

Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiama dviejų seserų tam tikra vidinė priešprieša išryškina nieku kitu nepakeičiamą Viešpaties Jėzaus mokymo pažinimo svarbą tolesnei žmogaus egzistencijai. Kai pas Mortą ir Mariją apsilankė Jėzus, jos Jį priėmė skirtingai. Truputį ironiškai sakant, Morta virtuvėje barškino puodais, „šokinėdama“ aplink brangų svetį kvepėjo ne vien ką tik iškepta šilta duona, bet turbūt ir rytietiškais pipirais. Deja, ji šiek tiek pavydžiai žvilgčiojo į savo sesę Mariją ir, neapsikentusi, kad jai vienai tenka visa pietų ruoša, net pačiam Viešpačiui drebtelėjo, esą Jis yra abejingas jos triūsui, nes neparagina Marijos jai padėti (plg. Mt 10, 40).

Iš tiesų ant Mortos buvo užplaukęs tamsių emocijų debesėlis, ir ji nesižinojo, ką kalbanti. Šis jos nepasitenkinimas atvėrė jos vidinę žaizdą: nors ji buvo nuoširdi moteriškė, tačiau jos rūpestis buitimi (nors ji labai norėjo kuo svetingiau priimti Jėzų) užgožė svarbiausią pasaulyje dalyką – kai atėjo metas, tada būtina būti vien su Jėzumi, gaudyti kiekvieną Jo žodį ir žvelgti į Jį su tokia meile, kad galėtum visiškai užmiršti visus delikatesus, kuriais buvo norėta širdingai pavaišinti nuostabų svečią.

O štai Marijai, kurios širdis šokinėjo iš džiaugsmo (o kaip kitaip galėjo būti, kai pats Viešpats Dievas su ja bendravo?), dosniai suteikė gausiausių palaiminimų, nes ji, pasotinta dievišku maistu, užsiplieskė tokiu didžiu dėkingumu savo Mokytojui, kad ši padėka bei meilė Dievui tapo tolesnio jos viso gyvenimo geriausia dalimi.

Taigi Marija mums visiems paliudijo didžią tiesą: tikėjimas tikrai kyla iš įdėmaus klausymo, o klausymo didžiausia prasmė – kai skelbiamas Dievo Sūnaus perkeičiantis širdis žodis (plg. Rom 10, 17).

Kun. Vytenis VaŠkelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija