Atnaujintas 2009 m. balandžio 8 d.
Nr. 28
(1720)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Balandžio 13-oji – Katynės diena

Katynės kraujuojanti žaizda

Kazys BLAŽEVIČIUS

Kapais paženklinta Lenkijos istorija...

Tačiau tokių kapų dar nebuvo...

Kazimieras Skaržinskis,
buvęs Lenkijos Raudonojo kryžiaus gen. sekretorius, Katynė, 1943

Tarp begalės bolševizmo nusikaltimų Katynė užima ypatingą vietą. Gal todėl, kad šį nusikaltimą Maskva ypač slėpė, o gal todėl, kad lenkų tauta nesiruošia to kraupaus Antrosios imperijos nusikaltimo dovanoti ir teisėtai reikalauja, kad Katynės žudynės būtų pripažintos lenkų tautos genocidu.

Lenkai belaisviai

Molotovo-Ribentropo paktu Stalinas su Hitleriu susitarė pasidalyti Lenkiją. Kai Hitlerio kariauna jau buvo sutriuškinusi Lenkijos armiją, 1941 09 17 Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją. Demoralizuota lenkų armija nepajėgė priešintis raudoniesiems agresoriams – į jų nelaisvę pateko apie 230 tūkst. lenkų karių, policininkų, žandarų ir kt. Visi jie pateko L. Berijos žinion, neinformavus Tarptautinio Raudonojo kryžiaus.

1939 09 19 NKVD sistemoje buvo sukurta speciali valdyba lenkų belaisviams, kurią kuravo Černyšovas, tiesiogiai pavaldus Berijai. Belaisviams kalinti buvo paruošti trys speclageriai: Kozelsko (Smolensko sr.), Ostaškovo (Kalinino sr.) ir Starobelsko (Vorošilovgrado sr.). Į tuos lagerius dauguma patekusiųjų buvo nekadriniai – mobilizuoti – intelektualinio elito atstovai. Kadriniai kariai žuvo kovose su hitlerininkais arba pateko į jų nelaisvę. Kam Katynėje reikėjo žudyti intelektualus, kurie nekėlė pavojaus nei SSRS, nei jos satelitu tapusiai Lenkijai?

Iki 1940-ųjų pavasario lenkų karių artimieji palaikė pašto ryšius su minėtuose lageriuose kalintais belaisviais. Ryšiai nutrūko staiga, nors laisvėn paleistų nebuvo. Tuo susirūpino lenkų vyriausybė emigracijoje (Londone), Tarptautinis Raudonasis kryžius (Šveicarijoje). Italijos Raudonasis kryžius pranešė, kad Kozelsko lageris likviduotas, o kaliniai neva tai paleisti. Į paklausimus apie kalinių likimą Maskva neatsakinėjo.

Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui (1941 06 22), pradėta galvoti apie lenkų armijos organizavimą SSRS teritorijoje kovai su vokiečiais. Lenkijos vyriausybės emigracijoje vadovas gen. V. Sikorskis ir armijos organizatorius gen. V. Andersas kreipėsi į SSRS vadovus prašydami paleisti iš nelaisvės karininkus, kurių reikėjo armijai. Buvo atsakoma, kad jie seniai paleisti, o kur jie – nežinoma.

1941 metų gruodį Sikorskis, Andersas ir Sikorskio vyriausybės atstovas Maskvoje S. Kotas susitiko su Stalinu ir Berija lenkų armijos organizavimo klausimu. Stalinas ir Berija neigė, kad lenkų karininkai kalinami lageriuose. Stalinas netgi ironiškai pareiškė, kad jų gal reikėtų ieškoti Mandžiūrijoje. Vėliau Berijos pavaduotojas Merkulovas aiškino, kad jie padarė didžiulę klaidą dar prieš karą perdavę vokiečiams lenkų karininkus, kurie buvo kilę iš vokiečių okupuotos Lenkijos dalies. Maskva netgi bandė aiškinti, kad vokiečiams sparčiai veržiantis į Rytus, sovietai nespėjo belaisvius lenkus evakuoti, jie pateko į hitlerininkų nagus, o šie juos Katynėje sušaudė.

Lenkai Maskvai pateikė 30 paklausimų ir notų, kuriose buvo nurodomas belaisvių skaičius ir jų kalinimo vietos. Anderso armijos organizavimo reikalai komplikavosi. 1941 metų rugsėjį į Anderso armiją įstojo apie 25 tūkst. internuotų lenkų. Iš žinomų karininkų kalinimo lagerių į Anderso armiją pateko tik 280 Griazoveco lageryje kalėjusių lenkų, kuriems pavyko išvengti Katynės miškelio.

Ne tik Katynėje…

Apie Katynės žudynes daug kas paaiškėjo, kai tarybiniams istorikams N. S. Lebedevui, V. S. Parsadanovui ir J. Zoriai pavyko aptikti SSRS NKVD valdybos karo belaisvių ir internuotų lenkų karių ir juos transportavusių į žudynių vietas archyvus. Ilgą laiką tie archyvai buvo po septyniais užtraktais.

Lenkai belaisviai buvo žudomi ne tik Katynės miškelyje. Charkovo priemiesčio parke, vadinamajame 6-ame kvartale, yra broliški kapai, kuriuose palaidotas 4031 lenkų karys. Pasmerktieji buvo šaudomi Černyševskio gatvėje buvusioje NKVD būstinėje, o iš ten sunkvežimiais vežami į 6-ąjį kvartalą. Prieš 20 metų dar buvo gyvų liudininkų, vežusių nužudytuosius. Pokario metais kapų vietoje buvo aptinkama lenkų karių atributikos: sagų, diržų sagčių, ordinų ir kt. Pavasariais kapų skardyje po liūčių pasirodydavo kaukolės su šautinėmis skylėmis ir kaulai. Vėliau dalyje kapinių buvo įrengtas sąvartynas. Perestrojkos metais kapų vietoje KGB pasistatė poilsio namus!

Apie 30 km nuo srities centro Kalinino (Tvėrės) yra kaimelis Mednoje. Šalia jo esančiame miškelyje buvo laidojamos stalinizmo aukos ir lenkų kariai, tikėtina, kad iš Ostaškovo lagerio. Kiek jų?

Šiauriau Kalinino esančiame Jamok kaime taip pat buvo laidojami lenkai. Spėjama, kad iš Ostaškovo lagerio. Ten buvo pastatyta NKVD poilsinė. Yra žinomas tikslus skaičius, kiek iš Kazelsko pateko į Katynę, tačiau to  negalima pasakyti apie Ostaškovo ir Starobelsko lagerius.

Po Katynės žudynių 8 tūkst. lenkų belaisvių buvo išvežti į Šiaurės geležinkelių NKVD lagerį, priklausiusį Gulagui. Kiek tūkstančių lenkų belaisvių žuvo Sibire, Kazachstane, Uzbekistane ir už poliarinio rato? Trečioji imperija nelinkusi kalbėti apie Antrosios imperijos nusikaltimus žmogiškumui. Įdomu tai, kad raudonieji galvažudžiai mėgo įsitaisyti šalia savo aukų: taip buvo Katynėje, 6-tame kvartale Charkove, Jamok kaime, Tuskulėnuose ir kt.

Vokiečių radinys Katynėje

1942 metų pradžioje lenkų darbininkai, dirbę kelių statyboje Smolensko rajone, iš vietinių gyventojų sužinojo apie lenkų karininkų kapavietę Katynės miškelyje. Pakasinėję nurodytoje vietoje rado nužudytųjų palaikus. Pastatė medinį kryžių ir informavo vokiečius. Šie radiniu nesusidomėjo. Tik po Stalingrado kautynių, kai daugybė vokiečių karių pateko į raudonųjų nelaisvę, vokiečiai susirūpino, kad ir jų belaisvių likimas gali būti toks pat. 1943-jų pradžioje buvo duota eiga Katynės bylai.

Vasarį vokiečiai apklausė vietinius gyventojus. Daugiausia informacijos suteikė Ivanas Andrejevas ir Fedoras Kuftikovas. Vasario 18 dieną atlikti kontroliniai kasinėjimai – radiniai buvo stulbinantys. Informuoti armijos „centras“ vadovai ir Berlynas. Alfredas Jodlis pavedė prof. G. Butcui pradėti kapaviečių tyrimus. Kovo 29 dieną pradėti ekshumacijos darbai.

Balandžio 10 dieną į Katynę išskrido lenkų delegacija. Kitą dieną jie apžiūrėjo 250 ekshumuotų lavonų, rastus daiktinius įrodymus. Balandžio 14 dieną į Katynę atvyko Lenkijos Raudonojo kryžiaus (LRK) gen. sekretorius Kazimieras Skaržinskis su autoritetinga delegacija. Į ekshumacijos darbus įsijungė LRK Techninio komiteto darbuotojų grupė, kurio žinioje dirbo 160 tarybinių belaisvių ir samdomi vietiniai darbininkai. Ekshumacija vyko iki birželio 3 dienos. Prasidėję karščiai darbus sutrukdė.

Iš 8 kapaviečių buvo ekshumuota 4143 lavonai, identifikuota 2730 asmenų, tarp jų 22 civiliai ir du generolai – Mečislovas Smoravinskis ir Bronislovas Bogatyrevičius. Didžiausiame kape buvo 2500, mažiausiame – 50 lavonų. Rasti 3194 dokumentai, tarp jų 15 užrašų knygelių. Vertingiausia jų – mjr. Adomo Solskio.

Vėliau italų ekspertas Vincento Palmjieri pripažino, kad ekshumacijos darbai buvo vykdomi labai profesionaliai. Darbus prižiūrėję vokiečiai netrukdė. Ekshumuotieji buvo perlaidoti naujoje kapavietėje.

Paaiškėjo, kad belaisviai buvo žudomi 1940 m. balandžio – gegužės mėnesiais. Iš Kozelsko kaliniai pradėti vežti balandžio pradžioje grupėmis – nuo kelių dešimčių iki 300. Iki Gnezdovo geležinkelio stoties jie vežti traukiniu, iš ten iki Katynės miškelio – sunkvežimiais. Atvežtieji buvo suvaryti į pašiūrę greta žudymo griovio. Čia kaliniai būdavo apiplėšiami ir, už nugaros surišus rankas, vedami į žudymo griovį. Čia klupdami ir pistoleto šūviu į pakaušį nužudomi. Šaudyta 7,65 mm kalibro vokiškais „Geco“ firmos šoviniais. Iš čia nužudytieji buvo nešami į netoliese esančias kapavietes. Kai kuriose jų buvo rasta net 12 lavonų sluoksnių. Apytikriai buvo apskaičiuota, kad Katynėje gali būti nužudyta 10–12 tūkst. lenkų belaisvių.

1943 04 13 Berlyno radijas pranešė, kad Katynės miškelyje, netoli Smolensko, aptikta NKVD nužudytų lenkų karininkų kapavietė.

Reiterio agentūra balandžio 16 d. vakare paskleidė vokiečių informaciją. Balandžio 17 dieną BBC perdavė lenkų gynybos ministro emigracijoje pareiškimą, suderintą su Sikorskiu, kad ketinama kreiptis į Tarptautinį Raudonąjį kryžių (LTRK) ir prašyti nusiųsti į Katynę komisiją. Balandžio 21 dieną Stalinas nusiuntė asmeninį slaptą laišką Čerčiliui, kuriame apgailestavo, kad lenkų vyriausybė nerado reikalo aiškintis su Maskva ir kreipėsi į TRK. Pagrasino nutraukti ryšius su Sikorskiu, jei šis neatšauks kreipimosi į TRK ir viešai nepareikš, kad žudynes Katynėje įvykdė vokiečiai.

Čerčilis ir Ruzveltas nebuvo linkę gadinti santykių su Stalinu. Sikorskiui buvo patarta nesikreipti į TRK, ką šis ir padarė.

Balandžio 15 dieną Maskvos radijas vokiečių pranešimą įvertino kaip provokaciją ir apkaltino vokiečius, kad šie, 1941 metų vasarą užėmę Smolenską, rado lageriuose lenkų kalinius ir juos nužudė.

Vakarai Katynės bylos neeskalavo, karui užsitęsus, prisibijojo Stalino ir Hitlerio separatinio susitarimo.

Katynė vėl raudonųjų rankose

1943 09 25 Katynę užėmė Raudonoji armija. Tuoj prie įėjimo į Katynės mišką buvo pastatyta lenta su užrašu: „Čia, Katynės miške, 1941-jų rudenį hitleriniai žmogžudžiai sušaudė 11 tūkst. lenkų belaisvių karių ir karininkų. Raudonosios armijos kary, atkeršyk!“

Žudynėms „tirti“ Maskva sudarė komisiją, vadovaujamą akademiko N. N. Burdenkos. Į ją pateko tik Maskvos žmonės. Buvo aišku, kad ji vykdo Kremliaus pavedimą.

Burdenkos komisija ekshumaciją pradėjo pačiu nepalankiausiu metu – 1944-ųjų pradžioje, per didžiuosius šalčius. Buvo ekshumuoti 925 palaikai. Išvada – 1941-ųjų rudenį juos sušaudė vokiečiai. Komisijos išvada tikėjo tik Maskva. 1946-aisiais Burdenka savo bičiuliui yra sakęs: „Vykdydamas asmeninį Stalino pavedimą, aš nuvykau į Katynę, kur vyko ekshumacija. (…) Egzekucija vyko 1940-aisiais. Man, kaip medikui, tai akivaizdus faktas, kuriuo abejoti negalima. Mūsų draugai iš NKVD padarė didžiulę klaidą.“

Papulkininkis Z. Berlingas, po gen. Anderso organizavęs kitą lenkų dalinį SSRS teritorijoje, savo memuaruose rašo, kad jam Berijos pavaduotojas Merkulovas yra sakęs, kad ieškoti lenkų karininkų beprasmiška – jų atžvilgiu Maskva padarė didžiulę klaidą.

Lenkai reikalauja tiesos

Pasibaigus karui, Lenkija liko SSRS įtakos sferoje. Kelti Katynės klausimą buvo nepatogu. Tačiau atskiri asmenys nerimo.

1947-aisiais Krokuvos prokuroras R. Martinis pareiškė, kad pritaria vokiečių versijai apie žudynes Katynėje. Netrukus jis buvo nužudytas, o žudikai nerasti.

1982-aisiais buvo teisiamas Lenkijos pilietis Šeremetjevas už tai, kad Madride dirbusiai Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisijai apkaltino Lenkijos vadovybę abejingumu Katynės tragedijai.

1989-aisiais buvo nužudytas kunigas Nedzeliakas už tai, kad bandė demaskuoti Katynės žudikus.

1970–1980-aisiais buvęs Lenkijos vadovas E. Gerekas savo prisiminimuose rašė, kad Katynės klausimu buvo kalbėjęs su Brežnevu ir Gromyka, tačiau nieko naujo iš jų nesužinojo. SSRS atstovas Lenkijoje Pilotovičius, Gereko prašomas, žadėjo SSRS vadovybėje išsiaiškinti Katynės problemą, tačiau netrukus buvo atšauktas į Maskvą, kur neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.

1989-ųjų spalį Lenkijoje buvo sudarytas nepriklausomas istorinis „Katynės komitetas“, kuris jungė istorikus, juristus, žuvusiųjų artimuosius. Visuomeninės organizacijos pradėjo reikalauti, kad būtų nustatytas ir paskelbtas lenkų belaisvių skaičius, išaiškintos jų kalinimo vietos, nustatytas nužudytųjų skaičius, įvardinti nusikaltėliai ir aukų artimiesiems būtų išmokėtos kompensacijos.

1990-ųjų pradžioje „Katynės komitetas“ paskelbė pareiškimą, kuriame pabrėžta, jog tiesa apie Katynę – permainų SSRS pozityvumo indikatorius.

1990-ųjų balandį Varšuvos universitete vyko simpoziumas tema „Nusikaltimas Katynėje“. Maskva nervinosi, Gorbačiovas kapituliavo.

Gorbačiovas kapituliuoja

1990 04 11 visuomeninė organizacija „Katynės šeimos“ paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad nusikaltimas Katynėje buvo slepiamas todėl, kad karo metu koalicijos partneriai buvo suinteresuoti, jog pasaulis nesužinotų tiesos apie Katynės tragedijos kaltininkus. Prasidėjus „perestroikai“, pasaulis turi sužinoti tiesą, SSRS privalo prisiimti atsakomybę už žudynes.

1990-jų balandį Jaruzelskiui svečiuojantis Maskvoje, Gorbačiovas pripažino, kad žudynes organizavo Maskva. Jis kalbėjo: „Pastaruoju metu rasti dokumentai, kurie netiesiogiai, bet įtikinamai liudija apie tai, kad tūkstančiai lenkų piliečių, prieš pusę amžiaus žuvusių Smolensko miškuose, tapo Berijos ir jo parankinių aukomis“.

Gorbačiovas melavo – nieko naujo nebuvo atrasta, viskas seniai buvo žinoma. Joks Kremliaus valdovas negali nemeluoti.

Gorbačiovas perdavė Jaruzelskiui nužudytų belaisvių sąrašus. Minėtuose lageriuose buvo kalinami 14792 karo belaisviai. Lenkų istorikų duomenimis, iš jų išsigelbėjo tik 450 žmonių.

Vėliau, patikslinus nužudytųjų skaičių paaiškėjo, kad įskaitant ir iš Vakarų Ukrainos bei Vakarų Baltarusijos nužudytuosius kalinius, viso nužudyta apie 22 tūkst. žmonių.

JAV kongreso tyrimai

Tai, kad žudynės Katynėje buvo organizuotos Kremliaus nurodymu, pasaulyje niekas neabejojo. Kadangi SSRS to nusikaltimo kratėsi, 1948 09 18 JAV kongresas sudarė R. Meddeno komisiją, kuriai buvo pavesta ištirti Katynės tragediją. Į komisiją įėjo demokratų ir respublikonų atstovai, ji apklausė daug liudininkų, apdorojo daug medžiagos. Dėmesio vertas amerikiečio pulkininko D. Flito, buvusio vokiečių belaisvio ir pabuvojusio Katynėje apžiūrint nužudytųjų kapus, parodymas komisijai: „Aš neapkenčiu vokiečių, bet konstatuoju, kad vokiečiai sakė tiesą.“

Komisija atliko didžiulį darbą, kurį baigė 1952-aisiais. Jos ataskaita – 2362 puslapiai. Išvados: „SSRS atsakinga už tūkstančių lenkų belaisvių žūtį.“ Kiekvienai Jungtinių Tautų organizacijos narei buvo įteiktas ataskaitos egzempliorius. Vienas ataskaitos egzempliorius nusiųstas Tarptautiniam teismui Hagoje, tačiau SSRS atsisakė su teismu bendradarbiauti. Kai komisijos ataskaita buvo perduota SSRS pasiuntiniui Vašingtone A. S. Paniuškinui prašant pakomentuoti ataskaitą, šis atsakė, kad komentuoti nėra ko – Burdenkos komisija yra įvertinusi Katynės žudynes.

„Memorialas“ ir Katynė

Jau keleri metai, kai Rusijos visuomeninė organizacija „Memorialas“ reikalauja, kad 1940-ųjų pavasarį Katynėje ir kitur sušaudyti lenkų belaisviai būtų pripažinti politinių represijų aukomis, kitaip tariant genocido aukomis. Kremlius visais būdais stengiasi, kad to nebūtų. Pripažinus beginklių belaisvių žudymą genocidu, tektų pasmerkti jo organizatorius – „šlovingąją“ TSKP, – išmokėti nužudytųjų artimiesiems kompensacijas ir dabartinei Trečiosios imperijos vadovybei viešai atsiprašyti lenkų tautos ir pasaulio visuomenės už Antrosios imperijos nusikaltimus prieš žmogiškumą. Tą padarius, civilizuotas pasaulis galėtų reikalauti Antrojo Niurnbergo. O to dabartinė „demokratinė“ (kagėbistinė) Kremliaus vadovybė labai nenori. Maskvai naudingiau skleisti mitą, kad viskas, ką darė stalinistai, buvo būtina ir neišvengiama buvusioje priešiškoje kapitalistinėje apsuptyje.

Neseniai Rusijos Aukščiausiojo teismo karinė kolegija oficialiai paskelbė, kad nutraukiama Katynės byla. Išsamaus paaiškinimo, kodėl byla nutraukiama, nėra, nėra ir užuominos apie genocidą, ką pripažinti daug metų reikalauja Lenkijos visuomenė. Tačiau pats faktas, kad oficialiai pranešta apie bylos nutraukimą, šį tą reiškia. Visai neseniai ir bylos nagrinėjimas, ir nutarimas nutraukti bylą, buvo įslaptinti! 2005 03 11 spaudos konferencijoje Maskvoje buvęs vyriausias karinis prokuroras A. N. Savenkovas pranešė, kad Katynės bylos tyrimas, 1990-aisiais pradėtas SSRS karinės prokuratūros, o vėliau pratęstas RF karinės  prokuratūros, 2004-aisiais nutrauktas todėl, kad nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai mirę. Tada Savenkovas pranešė, jog 116 iš 183 baudžiamosios bylos tomų yra įslaptinti, įslaptintas ir pats nutarimas nutraukti bylą. Paaiškėjo, kad įslaptintame nutarime įvardinti  nusikaltimo organizatoriai.

Rusijos federacijos karinės prokuratūros 2005 03 24 rašte visuomeninei organizacijai „Memorialas“ rašoma, kad „Katynės byla“ pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 193–17 straipsnio „b“ punktą kvalifikuota kaip Raudonosios armijos vadovybės piktnaudžiavimas valdžia, turėjęs skaudžių pasekmių. Tai reiškia, kad už nusikaltimą kalti tik kariškiai.

Iš tikrųjų 1940 03 05 TSKP CK politbiuras priėmė nutarimą nužudyti lenkų belaisvius karininkus ir kt. Nutarimą savo parašais patvirtino Stalinas, Vorošilovas, Molotovas ir Mikojanas, jam pritarė Kalininas ir Kaganovičius. Jie visi civiliai, vadinas, nekalti! Tuo metu kariškis buvo tik Vorošilovas, bet jis – susenęs, mažamokslis, galėjo pasirašyti ant to, ko nesuprato…

Kremlius pavedė karinei prokuratūrai „įrodyti“, kad 22 tūkst. lenkų belaisvių nužudymą organizavo ir įvykdė anoniminiai žemesnio rango kariškiai, kurie Katynėje ir kitur tik pasavivaliavo! Šaudė kariškiai, civilinė SSRS grietinėlė nekalta, tad kodėl kieno tai savivaliavimą vadinti genocidu?!

2005 05 05 „Memorialas“ paskelbė oficialų pareiškimą dėl „Katynės nusikaltimo“ tyrimo Rusijoje. Jame pabrėžta, kad tai, kas vyksta tiriant Katynės bylą, primena stalinizmo laikus, kai nuo savos ir pasaulio visuomenės buvo slepiama gausybė sistemos nusikaltimų.

Epilogas

Gorbačiovas puikiai žinojo, kas buvo žudynių Katynėje organizatorius. Todėl teigti, kad „buvo atrasti nauji dokumentai“ – nesolidu. Tačiau kiekvienas Kremliaus valdovas privalo meluoti…

Maskva visad mokėjo organizuoti ir slėpti savo kruviniausius nusikaltimus, kurių buvo begalė. Katynė – tik vienas epizodas, gal brutaliausias iš kitų.

1939-aisiais užgrobtoje Lenkijoje tuoj pat buvo pradėtas kurti „maskvietiškas socializmas“ – dešimtmečiais tobulintais teroro ir prievartos metodais. Šimtai tūkstančių lenkų liko Sibiro amžinajame įšale.

Dar siaubingesnis komunizmo šmėklos siausmas vyko Vakarų Ukrainoje, ją išvadavus 1944-aisiais. Ten, kaip ir Lietuvoje, iki 1952-jų vyko St. Banderos vadovaujamas partizaninis karas. Ten savo veiklą pradėjo mjr. A. Sokolovas, smogikas, provokatoriaus įgūdžius vėliau pritaikęs Lietuvoje.

Kas ir kada suskaičiuos, kiek lenkų, ukrainiečių ir lietuvių patriotų žuvo gimtuose namuose, NKVD buveinių požemiuose ir Gulago salyno mirties stovyklose?..

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija