Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Prisiminti šiemet mirę pasaulio ganytojai

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas meldžiasi prie savo pirmtako Jono Pauliaus I kapo

Popiežius Benediktas XVI eina aukoti šv. Mišių už šiemet mirusius kardinolus ir vyskupus

Popiežius Benediktas XVI prie apaštalo šv. Petro kapo (iš nugaros)

Mirę su Kristumi, gyvensime su Juo

Kalbėdamas praėjusiomis mirusiųjų minėjimo dienomis popiežius Benediktas XVI pabrėžė gilų mirties suvokimo ir tikėjimo amžinybe ryšį, nes per tikėjimą mes viltingai priimame artimųjų ir kiekvieno laukiančią mirtį. Kitą dieną po Vėlinių, lapkričio 3-iąją, Vatikano bazilikoje aukodamas šv. Mišias už šiemet mirusius ganytojus – kardinolus ir vyskupus – Šventasis Tėvas homilijoje sakė, kad pats Jėzus giliai priėmė į savo širdį ir mintis Jo laukiančios mirties slėpinį ir prisikėlimą į nemirtingą gyvenimą. Po tradicinio savo pirmtakų kapų bazilikos kriptoje aplankymo Eucharistijos celebravime prie Viešpaties altoriaus apsuptas Romos Kurijos bendradarbių, Popiežius pirmiausia paminėjo pavardes tų aštuonių Kardinolų kolegijos narių, kurie žemišką kelionę baigė per pastaruosius dvylika mėnesių: žymus teologas ispanas kardinolas Urbanas Navaretė SJ, buvęs Neapolio (Italija) arkivyskupas kardinolas Mikele Džordanas, Indijos sirų malabarų didysis arkivyskupas kardinolas Varkis Vitajatilas C.SS.R., buvęs Turino (Italija) arkivyskupas kardinolas Džovanis Saldarinis, buvęs Valensijos (Ispanija) arkivyskupas kardinolas Augustinas Garsija-Gaskas Vincente, Berlyno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Georgas Maksimilijanas Štrecinskis, buvęs Minsko ir Mogiliovo (Baltarusija) arkivyskupas kardinolas Kazimiežas Sviontekas, buvęs Romos Šv. Petro bazilikos arkikunigas kardinolas Virgilijus Noė, buvęs Toronto (Kanada) arkivyskupas kardinolas Aloyzijus Metju Ambrozičius, buvęs Popiežiškosios socialinės komunikacijos tarybos pirmininkas lenkas kardinolas Andžėjus Marija Deskuras. Per šiuos metus taip pat mirė 130 vyskupų, įskaitant lietuvių išeivių kilmės Šventojo Sosto diplomatą arkivyskupą Joną Bulaitį.

Cituodamas tų pamaldų evangeliniuose skaitiniuose skambėjusius Kristaus žodžius: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“ (Mk 9, 31), Šventasis Tėvas sakė, kad Viešpats sąmoningai „ėjo pasitikti savo kančios, rinkdamasis kelią į Kryžių ir atvirai kalbėjo savo mokiniams, kas turės atsitikti Jeruzalėje“. Tačiau apaštalai, kaip nurodo evangelistas, buvo paprasti žmonės ir negalėjo to paschalinio slėpinio suvokti: „mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti“ (Mk 9, 32). Mes taip pat, anot Benedikto XVI, mirties akivaizdoje mąstome ir jaučiame pagal savo žmogiškosios egzistencijos sąlygas.

Ir kaip turėtų sustiprinti bei perkeisti krikščioniškasis tikėjimas Kristaus mirtimi ir pergalingu prisikėlimu: juk Dievas yra mums toks artimas, kad Jo nesulaiko netgi „mirties praraja“, į kurią Jis nužengė likdamas dvi dienas kape, – aiškino Šventasis Tėvas. Bet po to ateina didysis „trečiosios dienos“ slėpinys, patvirtinantis, jog Kristaus mirtis yra tikrasis gyvenimo šaltinis, kadangi Dievas į ją nukreipė visą savo meilę. „Mirties praraja yra užpildyta dar didesnės prarajos, kuri yra begalinė Dievo meilė, todėl mirtis Jėzui nebeturi jokios galios“, – sakė Popiežius, pasiremdamas apaštalo šv. Pauliaus laiško romiečiams patvirtinimu. Tai svarbu ir kiekvienam, kuris tikėjimu ir krikštu save susiejo su Viešpačiu: „Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensime su Juo“. (Rom 6, 8).

Taigi naujas ir amžinasis gyvenimas „yra Kryžiaus medžio vaisius, medžio, kuris pražysta ir neša vaisių dėl šviesos ir stiprybės, kuri ateina iš Dievo saulės, – darė išvadą popiežius Benediktas XVI. – Be Kristaus kryžiaus visa prigimties energija yra bejėgė prieš neigiamą nuodėmės galią“. Todėl mums  reikia tos gerosios prisikėlimo jėgos, kuri valdo žmogiškosios prigimties ir gamtos permainas, visą kūriniją, reikia meilės, ateinančios iš Dievo „širdies“, atskleidžiančios būties prasmę, ją atnaujinančios ir nukreipiančios į pirmapradę ir galutinę paskirtį.

Neblėstanti amžinybės viltis

Apie mirtį ir amžinojo gyvenimo viltį Šventasis Tėvas kalbėjo ir kaip tik per Vėlines, lapkričio 2 dieną, vykusioje trečiadienio bendrojoje audiencijoje. Pastebėjęs, kad mirties klausimas yra tapęs kone draudžiama diskusijų tema šiuolaikinėje visuomenėje – vengiama galvoti apie mirtį, nors ji liečia visus – vis dėlto pripažįstame, gal kartais ir nesąmoningai, jog „mirties kelias iš tikrųjų yra vilties kelias“. Šita kelionė, paženklinta viltimi dėl amžinybės, ypač atsiskleidžia lankant artimųjų kapus, iš naujo skaitant užrašus ant jų paminklų, su meile apmąstant jų gyvenimą ir meldžiantis už jų sielų atilsį.

Nerimas mirties akivaizdoje ir didžiosios dalies žmonių nesusitaikymas su mintimi, kad po mirties viskas baigiasi, turi įvairias priežastis, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Bijome mirties, nes bijome tuštumos, laukiančios nežinomybės, nenorime, kad staiga nutrūktų tai, kas buvo gera ir gražu šiame gyvenime. „Bet pirmiausia mes jaučiame, kad meilė reikalauja ir prašosi amžinybės – tiesiog neįmanoma priimti, kad meilė gali būti vienu momentu sunaikinta“. Pagaliau artėjant gyvenimo pabaigai ir apmąstant jo praeitį su visais šešėliais, nerimą kelia laukiantis teismas ir mūsų veiksmų vertinimas. Būtent šis teismo klausimas galbūt ir skatina daugelį meilės ir rūpinimosi veiksmams iš gyvenimo išėjusiųjų artimųjų atžvilgiu, taip tarsi bandant juos apsaugoti, tai patvirtina daugumos kultūrų žmonijos istorijoje tradicijos.

Nukreipdamas mintis į šiandienos sekuliarizuotą pasaulį su jo bent jau įsivaizduojamu racionalumu (kuris, beje, gana siauras), kada viskas matuojama pagal eksperimentinio mokslo kriterijus, Šventasis Tėvas pripažino, jog ir mirties klausimas dabar daugiau svarstomas ne iš tikėjimo taško, bet remiantis empiriniu pažinimu. Bet tokiu būdu pakliūname į pinkles tam tikros formos spiritizmo, bandydami užmegzti kontaktą su pomirtiniu pasauliu, įsivaizduodami, kad jis yra tarsi žemiškojo gyvenimo kopija. „Bet jeigu mes žmogų redukuojame išimtinai iki jo horizontaliosios plotmės, iki to, ką galime priimti empiriškai, pats gyvenimas tada praranda savo giliąją prasmę, – perspėjo Popiežius. – Žmogui reikia amžinybės, ir kiekviena kita viltis jam yra pernelyg menka, labai jau ribota. Žmogus yra paaiškinamas, tik jeigu yra Meilė, kuri įveikia kiekvieną atskirtį – netgi mirtį – ir peržengia visas erdvės ir laiko ribas. Žmogus yra paaiškinamas – jis randa savo giliąją prasmę, tik jeigu yra Dievas“.

Krikščionys savuoju tikėjimu žino, kad Dievas iš tolybių priartėjo prie žmogaus, įžengė į mūsų gyvenimą skelbdamas: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki į mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26). Šventasis Tėvas savo katechezėje citavo ir kitas Evangelijos vietas, patvirtinančias prisikėlimo visagalybę. Kartu nukryžiuotam ir atgailavusiam bei tikėjimą pažinusiam nusikaltėliui Kalvarijos kalne Jėzus pažadėjo: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Viešpaties prisikėlimą patvirtino ir jo mokiniai, kurie, Jį atpažinę kelyje į Emausą, išskubėjo į Jeruzalę pranešti apie šį istoriją perkeitusį įvykį (Plg. Lk 24, 13–35).

„Viešpats prisikėlė ir atvėrė amžinybės duris taip pat ir mums, – kalbėjo baigdamas savo pastabas popiežius Benediktas XVI. – Tokiu būdu Kristus palaiko mus mirties naktyje, kurią pats peržengė. Jis yra Gerasis Ganytojas, kurio vadovavimu mes galime pasitikėti be jokios baimės, nes Jis gerai žino kelią, netgi tamsybėse“. Ir lankydami artimųjų kapus, su meile melsdamiesi už išėjusius brangiuosius, kartu esame kviečiami atnaujinti ir sustiprinti savo tikėjimą amžinuoju gyvenimu bei liudyti šią didžiąją tiesą pasauliui.

© 2011 „XXI amžius“