| Pasaulio
lietuvių dainų šventės atgarsiai
 |
S.Daukanto aikštėje iškilmingai
paskelbta trečiosios Pasaulio lietuvių dainų šventės Mes
2003 pradžia |
 |
Prezidentas Rolandas Paksas
sveikina Dainų šventės kūrybinės grupės narius ir visų meninių
programų vadovus. Dešinėje -
dirigentas iš JAV Darius Polikaitis |
 |
Vilniaus universiteto Petro
Skargos kieme vyko kanklių ansamblių popietė Skambėkite,
kanklės |
 |
Žalgirio stadione vyko
didžiausia šalies tautinių šokių šventė Gyvybės žalias medis |
 |
Sereikiškių parke ir Gedimino
kalno papėdėje skambėjo liaudies dainos, sukosi šokėjų poros
ir rateliai |
 |
Jaunieji Pasaulio lietuvių
dainų šventės dalyviai |
 |
Pasaulio lietuvių dainų
šventės Mes 2003 dalyviai |
 |
Vingio parko estradoje
dainavo pusė tūkstančio chorų, dirigavo garsiausi Lietuvos
ir išeivijos chorvedžiai, grojo per 70 pučiamųjų instrumentų
orkestrų |
 |
Žalgirio stadione vyko
tautinių šokių šventė Gyvybės žalias medis |
Pirmąją liepos savaitę Vilniuje
šurmuliavo Pasaulio lietuvių dainų šventės dalyviai. Į ją susirinko
apie 37 tūkstančius dainininkų, šokėjų, muzikantų iš Lietuvos, Latvijos,
Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos,
Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Argentinos, Brazilijos,
Kanados. Pirmosiomis savaitės dienomis įvairiose sostinės vietose
vyko repeticijos, pasirengimas pagrindiniams koncertams. Šventės
dalyviai miegojo mokyklose ant savo atsivežtų čiužinių, svečiai
iš užsienio buvo apgyvendinti bendrabučiuose. Iš įvairių Lietuvos
vietų atvykusieji sostinės svečiai į repeticijas buvo vežiojami
savivaldybių skirtu transportu, o maitinami irgi už jų skirtas lėšas.
Buvo ir tokių, kuriems savivaldybė neskyrė nei transporto, nei maitinimo.
Lietuvos valstybės - karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui
skirta trečioji Pasaulio lietuvių dainų šventė Mes tautos dvasia
suvienijo lietuvius, kurių gimtoji kalba ne vien lietuvių. Šventėje
galėjai girdėti lietuvius, kalbančius angliškai, portugališkai,
rusiškai...
Be tradicinių Folkloro, Ansamblių, Šokių ir Dainų dienų, šių metų
šventę papuošė originalus tautinio kostiumo kolekcijos vakaras,
atgimęs legendinis miuziklas Velnio nuotaka ir Vidmanto Bartulio
kūrinio oratorijos Mūsų Lietuva premjera, pirmą kartą Vilniaus
Katedros aikštėje skambėjusi liepos 2-osios vėlų vakarą.
Kita, ketvirtoji Pasaulio lietuvių dainų šventė numatoma po ketverių
metų, 2007-ųjų vasarą. O šįkart prisiminkime pagrindinius trečiosios
Pasaulio lietuvių dainų šventės renginius.
Per amžius išsaugota tautos vienybės
dvasia viešpatavo sostinės Simono Daukanto aikštėje. Liepos 3 dieną
čia iškilmingai paskelbta trečiosios Pasaulio lietuvių dainų šventės
Mes 2003 pradžia.
Ketvirtadienį Prezidentūros Baltojoje salėje sveikinęs Dainų šventės
kūrybinės grupės narius ir visų meninių programų vadovus, prezidentas
Rolandas Paksas pabrėžė, kad Pasaulio lietuvių dainų šventė yra
pats skambiausias valstybės jubiliejaus akordas ir gražiausias perlas
istorinėje tautos karūnoje.
Visų Lietuvos regionų tautiniais kostiumais pasipuošusių šventės
dalyvių ir svečių iš plataus pasaulio sausakimšoje S. Daukanto aikštėje
buvo iškelta Dainų šventės vėliava, nuskambėjo Dainų šventės himnas.
Šventės pradžios iškilmėms pasibaigus, spalvinga eisena dainuodama
ir grodama patraukė Sereikiškių parko ir Gedimino kalno link. Čia
iki vėlyvo vakaro vyko Folkloro dienos Slauna mūsų giminėlė renginiai
ir tautodailės dirbinių mugė. Per 200 folkloro ansamblių iš visos
Lietuvos ir įvairių pasaulio šalių dainavo, šoko, grojo, pasakojo,
priminė senolių papročius ir amatus. Ant Gedimino kalno skambėjo
karo, istorinės dainos, sutartinės, senųjų instrumentų muzika, o
šventę vainikavo smagios pabaigtuvės Ant karaliaus dvaro Katedros
aikštėje. Visos Lietuvos ir pasaulio lietuvių atstovai susirinko
parodyti, ką sugeba ir moka. Savo krašto tradicijas pristatė skardžiabalsiai
dzūkai ir aukštaičiai, languotomis skaromis pasipuošusios žemaitės,
muzikalūs suvalkiečiai ir Klaipėdos krašto atstovai. Parko pievelėse
buvo einami rateliai, žaidžiami liaudies žaidimai, kuriuose noriai
dalyvavo ir miestelėnai bei tolimų kraštų turistai.
Šalia muzikos atlikėjų virė amatininkų gyvenimas: plaktukais kaukšėjo
raumeningi kalviai, savo gaminius siūlė puodžiai, medžio drožėjai,
pynėjai iš šiaudų ir linų, ant Gedimino kalno tvoros savo kūrinius
buvo susikabinusios mezgėjos, audėjos, siuvinėtojos ir tautinių
kostiumų siuvėjos. Čia pat buvo galima paragauti ir tradicinių valgių,
alaus, giros ir midaus.
Įspūdinga liaudies meno dirbinių paroda atidaryta ir Lietuvos dailininkų
sąjungos galerijoje Arka. Daugiau kaip pusė tūkstančio šalies
tautodailininkų sukurtų eksponatų tapybos drobių, grafikos lakštų,
skulptūros ir kryždirbystės pavyzdžių užėmė visas galerijos sales.
Pirmą kartą galerijoje eksponuojama apie šimtą geriausių šių laikų
liaudies meistrų sukurtų medinių paminklų.
* * *
Penktadienį šventės programoje
daugiausia skambėjo instrumentinė liaudies muzika. Vilniaus universiteto
Petro Skargos kieme vyko kanklių ansamblių popietė Skambėkite,
kanklės. Tai buvo antrasis Dainų šventės istorijoje kanklių koncertas.
Jame dalyvavo visų Lietuvos regionų 70 muzikos mokyklų, penkių
konservatorijų ir dviejų aukštųjų mokyklų pedagogai, studentai,
moksleiviai.
Vakare Kalnų parke vyko tradicinis Ansamblių vakaras Virsmo spalvos.
Jame pasirodė dainų ir šokių ansambliai, liaudies instrumentų orkestrai,
kaimiškos muzikos kapelos, kanklių, birbynių ir skudučių ansambliai
iš viso apie 250 meno kolektyvų ir beveik 4,5 tūkst. dalyvių.
Skambėjo muzika, buvo šokamos lietuvių darbų ir švenčių tradicijas
atspindinčios choreografinės kompozicijos.
Didinga Mindaugo karūnavimo scena Vytauto Buterlevičiaus aikštės
kompozicija Oi ant kalno karūnėlė pagal Algirdo Martinaičio muziką
prasidėjęs vakaras vedė žiūrovą per keturis metų laikus ir jiems
būdingus senuosius lietuvių papročius. Daugiau kaip dvi dešimtys
kompozicijų apsuko darbų ir švenčių ratą. Vakaro pabaigoje naktinį
dangų nušvietė saliutų ugnys, ansamblių dalyviai ir žiūrovai pagerbė
įsimintinos programos kūrėjus.
* * *
Šeštadienį Šokių dienos programa
prasidėjo pučiamųjų orkestrų žygiuote Vario audra pagrindinėse
sostinės aikštėse. Katedros aikštėje šalies kariniai ir profesionalūs
pučiamųjų orkestrai kartu su šokėjomis demonstravo savo sugebėjimus
groti marširuojant. Vėliau Rotušės aikštėje grojo visų Lietuvos
regionų geriausi mėgėjų pučiamųjų orkestrai, tarp jų 76 trombonų
orkestras ir saksofonų orkestras bei didžiausias jungtinis 200 muzikantų
ir 30 šokėjų orkestras.
Vakare Žalgirio stadione žiūrovų laukė didžiausia šalies tautinių
šokių šventė Gyvybės žalias medis. Čia pasirodė beveik aštuoni
tūkstančiai tautiniais kostiumais pasipuošusių Šokių dienos dalyvių
iš Lietuvos, Lenkijos, JAV, Kanados, Vokietijos ir Brazilijos lietuvių
šokių ansamblių bei grupių.
* * *
O liepos 7-ąją, sekmadienio vakarą,
sostinėje nuaidėjo baigiamasis Pasaulio lietuvių dainų šventės Mes
akordas - gausiausias dalyvių skaičiumi koncertas Karūna Tėvynei.
Daugiau kaip 20 tūkstančių šventės dalyvių iš visos Lietuvos ir
užsienio šalių lietuvių - chorai, pučiamųjų instrumentų orkestrai,
šokėjai su savo kolektyvų dirigentais, miestų ir rajonų vadovais
dalyvavo didžiosiose eitynėse nuo Katedros aikštės į Vingio parką.
Ilgus kilometrus nusitęsusioje spalvingoje kolonoje netrūko išradingumo
ir geros nuotaikos - narių gausa išsiskyrė didžiųjų miestų delegacijos,
joms nenusileido Telšiai, motociklo priekaboje vežęsi Žemaitijos
simbolį - gyvą mešką.
Nepabūgę lietaus Vingio parko estradoje uždainavo apie pusė tūkstančio
chorų - jaunių ir berniukų, vyrų, mišrių, merginų, moterų, jaunimo
ir studentų, tremtinių. Prie dirigento pulto keitėsi žinomiausi
Lietuvos ir išeivijos chorvedžiai, dirigavę harmonizuotas lietuvių
liaudies dainas, autorinius kompozitorių kūrinius chorams, klasika
tapusias estrados dainas, kurias kartu traukė šventės dalyviai ir
žiūrovai. Dainų diena tradiciškai baigėsi giesme Lietuva brangi,
kurią giedojo ir koncerto klausęsi Lietuvos vadovai. Koncerto klausėsi
taip pat Lenkijos ir Estijos prezidentai, Švedijos karalius su karaliene,
Liuksemburgo didysis hercogas su žmona, kitų šalių svečiai.
XXI, ELTA
Tomo Bauro (ELTA) ir
Algirdo Sabaliausko (ELTA) nuotraukos
XXI amžius kalbino du
Tautinių šokių dienoje Gyvybės žalias medis dalyvavūsių vaikų
kolektyvų vadovus. Paprašėme papasakoti, kaip sekasi dirbti su jaunais
žmonėmis, kaip jie vertina šią ir kokią mato kitų dainų švenčių
ateitį?
 |
Virginija Skiparienė, Kauno
vaikų tautinių šokių ansamblio Šėltinis vadovė, Kauno rajono Neveronių
vidurinės mokyklos mokytoja:
Šioje Pasaulio lietuvių dainų šventėje dalyvavo du mano vadovaujami
kolektyvai Šėltinis (jaunučių ir jaunuolių grupės) bei Neveronių
vidurinės mokyklos (jaunučiai).
Šėltiniui vadovauju nuo 1985 metų, o Neveronių mokyklos kolektyvui
dar tik kelerius metus. Šėltinyje yra trys grupės nuo mažiausių
vaikų jaunučių iki vyriausių jaunuolių. Neveronių mokyklos šokėjų
esama mažiau. Šokėjų Šėltiniui surandame paskelbę skelbimus arba
kai tėveliai, kažkada šokę tautinius šokius, atveda savo vaikus
į kolektyvą. Na, o mokykloje būna šiek tiek paprasčiau šokti yra
tarsi popamokinė veikla ir papildomas ugdymas, kurių mokiniai nevengia.
Pastebėjau, kad dažniausiai šokėjų tėveliai turi aukštąjį išsilavinimą
ir mažesnes pajamas. Turtingiems verslininkams labiau įdomūs pramoginiai
šokiai, kur reikia labai daug pinigų ir būna didžiulė konkurencija.
Norėdami pasiekti aukštesnių rezultatų, ten šokėjai tampa vienas
kitam vos ne priešai. Tautiniuose šokiuose visi lygūs. Kadangi Šėltinis
yra save išlaikantis kolektyvas, tėveliams už vaikų repeticijas
reikia mokėti. Nuomojame patalpas iš Kultūros centro, čia dažniausiai
ir koncertuojame. Per metus su vaikais turime apie 15 koncertų.
Tokiam mėgėjiškam kolektyvui, manau, to turėtų pakakti. Tuo labiau
kad ir mes turime vasaros atostogas. Esame šokę ne tik Kaune, bet
ir kituose Lietuvos vietose, o neseniai grįžome iš tarptautinio
festivalio Čekijoje, tuo pačiu aplankėme Vieną, Prahą.
Jeigu kalbėtume apie paramą, kurią gavome dalyvaudami Pasaulio lietuvių
dainų šventėje, norėčiau ypač išskirti Kauno rajono kultūros vadovų
rūpestį ne tik Neveronių mokyklos, bet ir kitų kolektyvų dalyviais.
Kauno mieste yra labai daug kolektyvų, kurie norėtų gauti ir yra
verti paramos, todėl Šėltinį paremia pagal galimybes. O šiaip
visa mūsų veikla vyksta daugiausia už šokėjų tėvų pinigus. Nors
vaikų šokiai daugiau skirti scenai, nėra tikrasis folkloras, tačiau
džiugu, kad ir tokiu būdu jauniems žmonėms galima skiepyti meilę
tautiniam šokiui. Ir viso to darbo įvertinimas yra galimybė dalyvauti
Pasaulio lietuvių dainų šventėje, išėjimas į stadiono aikštę, pabuvimas
ir gyvenimas kartu su visais kolektyvo vaikais, miegojimas ant čiužinių.
Įspūdis lieka visam gyvenimui. Be to, pastebėjau, kad ypač mažesniems
vaikams propaguodami tautinį meną suteikėme galimybę pamatyti žymias
sostinės vietas. Per ilgesnes pertraukas tarp repeticijų vaikams
parodėme Arkikatedrą, Gedimino pilį, pavedžiojome kitais svarbiais
Senamiesčio kampeliais. Juk daugelis jų, nors ir su savo mokytojomis
yra lankęsi Vilniuje, bet didžiausi jų pamatyti architektūros
paminklai buvę Akropolis arba Makdonaldas
Vos ištempėme jaunučius
į Senamiestį, nes jie sakė jau buvę, bet iš tiesų ir nebuvę, ir
Vilniuje nieko žymaus nematę. Taigi ir ši galimybė pamatyti sostinę
jiems turėtų ilgam įsiminti, o grįžę į namus tikrai turės ką draugams
papasakoti. Tuo labiau kad galvos dar pilnos įspūdžių, patirtų Prahoje
ir Vienoje.
Abejoju, kad dainų šventės išnyks. Juk dabar, siekdami į ją patekti,
turėjome įveikti didžiulę konkurenciją. Kai kurie vaikų kolektyvai
pateko tik vienas iš penkių. Taigi kiek jų dar nepateko. Be abejo,
viskas priklauso nuo mokyklų vadovybės ir nuo jų požiūrio į papildomą
ugdymą. Jeigu vadovai manytų, kad jų mokyklai nereikia tautinių
šokių, dainų ar folkloro kolektyvų, tai gal išnykimas ir grėstų.
Bet tokį papildomą ugdymą skatina Švietimo ir mokslo ministerija,
todėl grėsmės, kad dainų šventėse neliks vaikų, nematau. Na, galbūt
ateityje šventėse bus mažiau vaikų, o ir jos pačios taps šiek tiek
mažesnės. Juk vis tiek, kad ir kur mes benuvažiuotume ir kokios
dainos beklausytume, lietuviška muzika mums bus gražiausia, kaip
ir kitai tautai jos muzika.
 |
Kazimieras Kondratavičius,
Kauno choreografų tarybos pirmininkas, KMU Ave vita jaunimo ir
vidutinio amžiaus šokėjų, Santaros gimnazijos ir Kalvelio jaunučių
šokių grupės vadovas:
Vadovauju iš viso aštuonioms šokėjų grupėms. Daugelis jų nuolat
dalyvauja Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Šokėjus ugdau nuo pat
mažens. Pradeda šokti dar būdami vaikai, paskui studentai. Vienuose
kolektyvuose šoka tik gimnazijos mokiniai ar universiteto studentai,
o Kalvelyje vaikai iš viso miesto. Turime galimybę naudotis
minėtų mokyklų salėmis, o Kalvelis ją nuomoja iš Statybos tresto.
Turime ir koncertų. Ypač daug koncertuoja studentai. Jie dalyvauja
įvairiuose festivaliuose, netrukus keliausime į Portugaliją, Ispaniją,
Italiją, su Kalveliu neseniai grįžome iš Lenkijos. Medicinos universitetas
labai remia saviveiklą: pasiuva rūbus, skiria lėšų kelionėms. Čia
nesidrovi šokti ir docentai. Kalvelis gyvuoja beveik vien iš tėvų
paramos, o tėvai patys dažnai yra anksčiau šokę, neturi daug pinigų,
bet yra dvasingi žmonės.
Kadangi esu profesionalus baletmeisteris, baigiau aukštuosius choreografijos
mokslus, tai savo darbą pavadinčiau ne tik entuziazmu ar pomėgiu,
bet ir liga ar gyvenimo būdu. Aš negaliu be mažų ir didelių šokėjų,
jie mano draugai. Tokių draugų turiu apie keturis šimtus.
Manau, kad kol gyva lietuvių tauta, turinti savo kalbą ir papročius,
ji šoks ir dainuos. Tai nepriklauso nuo to, geriau ar blogiau gyvename.
Galbūt ateityje dainų šventėje bus mažiau dalyvių. O ši šventė išsiskyrė
gražiu baletmeisterių darbu, įvairiais renginiais. Tik galbūt XXI
amžiuje gyventi mokykloje, kur nėra dušų, kai vaikai visą savaitę
negalėjo nusimaudyti, nors kasdien repetavo ir suprakaitavo, ne
visai suprantama. Gal per daug vaikų prisikviesta, o gal mokyklų
nakvynei reikėjo geriau paieškoti? Be to, dabartiniams vaikams reikėtų
įvairesnio maisto. Tačiau tai pasimirš liks tik geriausi įspūdžiai
iš šventės.
Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS
Autoriaus nuotraukos
© 2003 "XXI amžius"
|