|
Mokslo metų pradžios nusivylimai
Jau rugsėjis, tradiciškai graži mokslo ir studijų metų pradžia, skelbianti vasaros pabaigą. Valdžia, artėjant darbymečiui, suskubo maloninti šios sistemos darbuotojus ir šeimas. Plačiai organizuota informacinė akcija kelias dienas džiugino visuomenę, jog sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams mokyklai pasiruošti per savivaldybes centrus paskirstė du milijonus litų, kad kiekvienam tokios šeimos vaikui teks po 50 litų, kad už juos mokyklos nupirksiančios būtiniausių daiktų: avalynės, aprangos, mokyklinių reikmenų, kad tiesiog visi bus laimingi ir sotūs (mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti labai populiari ano gyvenimo euforija). Žinoma, toks veiksmas labai reikalingas ir būtinas, tačiau viešųjų ryšių kampanija, kai sakoma tik dalis tiesos, labai perdėta ir išpūsta. Gerai, kad valdžia, taikydama įvairius kompensavimo būdus, sudaro sąlygas nepasiturinčių šeimų vaikams siekti mokslo. Viena iš sėkmingai veikiančių priemonių yra minėtų šeimų vaikų nemokamas maitinimas mokyklose. Statistika rodo, kad kasmet nemokamai maitinamų mokinių skaičius beveik stabilus: 2000 metais 155 tūkstančiai (24 proc.), 2002- 164 tūkst. (29 proc.), 2004 141 tūkst.(25 proc.). Pagrindinis kriterijus, skiriant tokią paramą, yra realios šeimos pajamos, apibrėžiančios šeimos nepasiturimumą. Todėl ir tie pažadėti 50 litų turėjo būti skirti ne 40 tūkst. vaikų, o apie 140 tūkst. (metų viduryje iš savivaldybių nurėžus per 80 milijonų, lėšų tokiam sprendimui turėjo pakakti), arba šios akcijos ruporai privalėjo nustatyti kitus paramos kriterijus, kad žmonės nebūtų apvilti. Žinoma, derėtų gerbti ir tuos darbuotojus, kuriems tenka tokį valdžios sprendimą įgyvendinti, ir jiems už papildomą darbą atlyginti.
Antra, panašiai skambėjusi malonės akcija yra politiškai populiarios kalbos apie nuo rugsėjo labai didėsiančius pedagogų ir mokyklų vadovų atlyginimus, vėliau pažadėta, kad kitais metais jie bus dar didesni. Kiek vilties, kad pedagogai galės bent šiek tiek daugiau užsidirbti, kad pagaliau ir jų be galo įtemptą, kasdienio psichologinio nuovargio darbą bus valdžia pastebėjusi, kad apskritai valstybėje imama suprasti, jog švietimas yra mūsų ateities kūrėjas, kad investicijos į žmogaus ugdymąsi yra pačios vertingiausios ir garantuojančios visuomenės sėkmę, todėl pinigėlių pakaks taip, kaip jų nestinga, sakykim, kuriamiems Valdovų rūmams (nors dešimtys paminklų Lietuvoje griūva), naujiems biurokratų etatams steigti (nors rajonų policijos komisariatuose trūksta dešimčių darbuotojų). Manipuliuojant pedagogų atlyginimo metodika, kontaktinėmis-nekontaktinėmis valandomis, vadovų etato turinio apimtimi ir struktūra, realiai daliai pedagogų darbo užmokestis net gerokai mažėja. Matyt, artėjant prie etatinio darbo apmokėjimo, pedagogams teks dar labiau susiveržti diržus, kad užtektų erdvės ir profesijos broliams bei sesėms, gaunant nedidelius pinigėlius, kontaktinių valandų turės nestigti ir kolegoms. Tikėtina, kad pedagogo profesijos prestižas yra romantinė praeitis. Kartais pagauni save mintijant, ar tik valdžia nebus pamiršusi, kad kiekvieno pastato esminė atrama yra geri pamatai. Visuomenės stiprybė šeima ir švietimas. Iš tikrųjų tai prioritetų supratimo problema: kas prieina, kas turi politinę įtaką, ką dar diktuoja ES ir t.t. Kitokių prioritetų sąraše tiesiog nėra arba nebelieka jiems lėšų. Tokia šios dienos politinė darbotvarkė.
O prieš mokslo metų pradžią kartu su vienu dienraščių lyderiu pasiekė informacinis leidinys, ką svarbu žinoti šiais mokslo metais. Nustembi perskaitęs: žinančiam ir besidominčiam nieko nauja, o abejingam visai neįdomi informacija, biurokratinių tezių rinkinys apie viską taigi ir apie nieką. Už tuos pinigėlius mokykloms nemažai reikalingų knygų būtų parūpinta, kad mokytojams nereikėtų iš savo varganų atlyginimų ir jų pirktis. Liūdnai pagalvoji, kad gal pakaktų pragmatizmo: tiesiog reikia visiems dirbti tiek, kiek mokama ir kaip yra aprūpinama darbo vieta pripažįstant, kad idealistų laikai bus jau pasibaigę, liautis virkauti, mažiau pasikliauti valdžiomis, o labiau patiems siekti orių savo darbo sąlygų.
Rugsėjo išvakarėse vėl gera žinia: mokyklas pasieks dar keliasdešimt autobusėlių. Gražu ir iškilminga: gėlės, orkestras, valdžios vyrai. Euforija. Kuriamame džiugesio kontekste pasigendi esminių dalykų, kalbėjimo apie švietimo atsakus į grėsmingiausias dabarties problemas, visai negirdėti, kokie šių metų siekiai, kokie švietimo turinio prioritetai, kam visi susitelkiame, t.y. krypties ir kelio motyvas nutylimas, nors Prezidentas susitikime su jaunimo atstovais pasiūlė diskutuoti apie patriotizmo ugdymą, tuo provokuodamas švietimo politikus, tačiau tai liko neišgirsta. Bus dar daug kalbų apie švietimo mechaniką, struktūras ir krepšelius, o Mokytojas susitikimuose su jaunuomene kalbėsis, tikėkime, kad dar kalbėsis, ir apie patriotizmą, ir apie prasmingo gyvenimo savikūrą. Gal kiek vienišas jis atrodys kaip Liūdnojo vaizdo riteris.
Valentinas STUNDYS,
LKD pirmininkas
© 2005 "XXI amžius"
|