Atnaujintas 2006 birželio 2 d.
Nr.42
(1442)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Būti dvasinio gyvenimo ekspertais

Popiežiaus susitikimas su Lenkijos kunigais

Mindaugas BUIKA

Šventojo Tėvo susitikimas
su lenkų dvasininkais
Varšuvos Šv.Jono katedroje

Popiežius Benediktas XVI
ir Lenkijos primas kardinolas
Juzefas Glempas
AFP ir „L’Osservatore Romano“
nuotraukos

Primintos nesenos praeities pamokos

Praėjusią savaitę popiežiui Benediktui XVI lankantis Lenkijoje ypatingo dėmesio susilaukė jo susitikimas su kunigais, jau pirmąją vizito dieną vykęs sostinės Varšuvos Šv. Jono katedroje. Tarp gegužės 25-ąją Šventojo Tėvo kalbos atidžiai klausiusių dvasininkijos atstovų buvo ir šalies vyskupai kartu su Varšuvos arkivyskupu kardinolu Juzefu Glempu, kuris kaip tik tą dieną minėjo savosios kunigystės 50-ąsias metines. Nuoširdžiai pasveikinęs Lenkijos primą šio auksinio jubiliejaus proga, Popiežius susitikimo pabaigoje taip pat apsilankė katedros koplyčiose, kur yra palaidoti ankstesni Varšuvos arkivyskupai, – kardinolas Augustas Hlondas (1881-1948) ir kardinolas Stefanas Vyšinskis (1901-1981), – vadovavę šalies episkopatui sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais ir vėlesnio komunistų režimo dešimtmečiais.

„Didžiojoje Varšuvos katedroje kiekvienas akmuo kalba apie tragišką sostinės ir visos šalies istoriją“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis priminė herojiškus tikėjimo liudytojus, paaukojusius savo gyvybę dėl Dievo ir kitų žmonių, kurie liko ištikimi gėriui ir nepasidavė nevilčiai. Vienas iš tokių buvo kardinolas S.Vyšinskis, kuris ėjo pasiaukojamą tarnystę Bažnyčiai, „nepaisydamas tragiškų ir ilgam užsitęsusių išbandymų, kurie jį supo“. Reikėtų pastebėti, kad tvirta ir nuosekli kardinolo S.Vyšinskio laikysena ateistinio komunizmo režimo atžvilgiu ne visada rado pritarimą ir Vatikane, kuris vedė savo „ostpolitik“, eidamas į dialogą su valdančiaisiais, persekiojusiais tikinčiųjų bendruomenes, kad taip užtikrintų bent šiokią tokią bažnytinių struktūrų egzistenciją. Dabar popiežius Benediktas XVI pripažino, jog „mums reikia mokytis“ iš anuometinių kovotojų už tikėjimo laisvę „drąsos būti nuosekliems ir tvirtiems“ jų prisirišime Kristaus Evangelijai.

Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, kad neseno komunistinio totalitarizmo įtakoje galėjo susiformuoti tam tikra nesąmoninga tendencija „slėptis po išorine kauke“, kas neišvengiamai sąlygojo tam laikotarpiui būdingą veidmainiavimą. Tokia padėtis, žinoma, tarp kunigų neskatino autentiškų ir broliškų santykių, bet atvirkščiai, ugdė polinkį į uždarumą, perdėtą susitelkimą į savas problemas. Laisvę atgavusiai Bažnyčiai tokia padėtis yra jau nepatenkinama, nes „Kristui reikia kunigų, kurie yra brandžios asmenybės, energingi ir gebantys kultivuoti autentišką dvasinę tėvystę“ jiems priskirtoje tikinčiųjų bendruomenėje. Todėl popiežius Benediktas XVI kvietė kunigus atsinaujinti, „atsiverti savo dvasios vadovui ir pasitikėti Dievo gailestingumu“, paremti vieni kitus ir dalytis sielovadiniais rūpesčiais.

Reikalaujama atgailos dėl bendradarbiavimo su buvusiu režimu

Kiek netikėtai, tiesa, neminėdamas konkrečių atvejų ir pavardžių, Šventasis Tėvas savo kalboje Lenkijos kunigams atsiliepė į pastaruoju metu šalies žiniasklaidoje plačiai diskutuojamą buvusį dalies dvasininkų bendradarbiavimą su komunistų slaptosiomis tarnybomis. Ekspertai tvirtina, kad apie 10 proc. katalikų kunigų veikė kaip agentai ar informatoriai komunistams valdant Lenkiją, nors kai kuriose diecezijose ši dalis galėtų būti ir didesnė. Netrukus po Krokuvos arkivyskupo posto užėmimo 2005 metų rudenį buvęs popiežiaus Jono Pauliaus II sekretorius dabar kardinolas Stanislavas Dzivišas sudarė specialią komisiją šiam klausimui išnagrinėti, ir juo pasekė kitų, tiesa, ne visų diecezijų ganytojai ordinarai.

Episkopato susirūpinimą stiprina tai, jog iškylančios „dosjė“ dvasininkų kolaboravimo su komunistais naudojamos įvairių partijų politinėje kovoje bei taip bandoma vesti kampaniją prieš kritišką įvairių negerovių atžvilgiu pačią Katalikų Bažnyčią, kuri neva nėra nuoširdi dėl savo praeities. „Su dideliu skausmu mes priimame žinias apie kunigus ir kitus su Bažnyčia susijusius asmenis, kurie kolaboravo su komunistinės valstybės saugumo tarnybomis – tai meta šešėlį ant Katalikų Bažnyčios herojiškos istorijos komunistų valdymo laikotarpiu“, – rašoma grupės žymių Lenkijos katalikų pasauliečių atvirame laiške, kuris buvo paskelbtas kaip tik popiežiaus Benedikto XVI vizito išvakarėse, gegužės 24 dieną.

Laiške pabrėžiama, kad jo autoriai jaučia „atsakomybę už savo Bažnyčią“ ir todėl daugiau negali tylėti dėl tokios padėties. Jie taip pat supranta tą „sunkią situaciją“ žmonių, kurie tokiu nederamu elgesiu padarė didelę žalą visai Lenkijos Bažnyčiai, tačiau yra įskaudinti, jog dabartiniu metu šiems komunistinių saugumo tarnybų buvusiems informatoriams „trūksta drąsos, nuolankumo ir pasitikėjimo“ viešai apgailestauti dėl savo ankstesnio elgesio. „Mes suprantame, kaip turėtų būti sunku priimti savo pačių klaidas ir nuoširdžiai išpažinti tiesą – tai reikalauja drąsos ir didelės atgailos. Bet ar ši atgaila nėra būtent tai, ko Kristus laukia iš mūsų?“ – klausė laiško autoriai.

Jie taip pat priminė, kad nuo apaštalų laikų bažnytinė bendruomenė atsiribojo nuo išdavystės ir neištikimybės, kartu rodydama pasirengimą atleisti ir mielai priimti nuoširdžiai atgailaujančius ir ieškančius pasigailėjimo. „Mes kreipiamės į jūsų sąžines – turėkite drąsos pasitikėti mūsų gailestingumu, kurio šaltinis yra Dievo gailestingumas“, – pabrėžia lenkų katalikai intelektualai minėtame savo laiške, turinčiame daugiau kaip 100 parašų. Jame kartu nurodoma, jog autoriai nenorėjo minėti ir vertinti konkrečių galimos išdavystės atvejų, nes „žino, kaip yra nesunku padaryti klaidų ir taip įskaudinti nekaltus žmones“.

Vertinant klaidas reikia atsižvelgti į buvusią padėtį

Vis dėlto Lenkijos, kaip ir kitų Rytų Europos pokomunistinių šalių žiniasklaidoje pastaruoju metu nuolat išviešinamos atskirų dvasininkų ryšių su buvusio režimo slaptosiomis tarnybomis bylos, pasinaudojant išgautais archyviniais dokumentais, o kartais ir tiesiog gandais. Gegužės viduryje dienraštyje „Zycie Warszawy“ buvo paskelbtas plataus atgarsio susilaukęs straipsnis apie Varšuvoje dirbantį žinomą kunigą, teologijos profesorių monsinjorą Michalą Čaikovskį, kuris neva beveik tris dešimtmečius bendradarbiavo su komunistų saugumo policija, informuodamas ją apie kitų dvasininkų, netgi Bažnyčios hierarchų ir aktyvių katalikų disidentų veiklą.

Pagal neva iš komunistinės praeities archyvus tiriančio Tautos atminties instituto gautą medžiagą, monsinjoras M.Čaikovskis turėjęs agento slapyvardį „Jankovskis“. Jis tiesiogiai atsiskaitydavęs komunistinio saugumo kadriniam karininkui Adamui Pietruškai, tam pačiam, kuris vadovavo susidorojimo su antikomunistinio „Solidarumo“ sąjūdžio kapelionu Ježiu Popieliuška operacijai. Pagal neva turimą archyvinę medžiagą, kun. J.Popieliuškos žiaurus nužudymas 1984 metais giliai sukrėtė monsinjorą M.Čaikovskį ir jis tada bendradarbiavimą su slaptąja tarnyba nutraukęs. Pats monsinjoras šiuos kaltinimus gegužės 22 dieną Lenkijos katalikų žiniasklaidoje paskelbtame pareiškime atmetė, tačiau tuo pat metu atsistatydino iš visų užimtų visuomeninių pareigų, įskaitant Lenkijos krikščionių ir žydų dialogo tarybos pirmininko postą.

Matyt, norėdamas netiesiogiai paliesti šią jautrią temą, popiežius Benediktas XVI savo gegužės 25 dienos kalboje lenkų dvasininkams pastebėjo, kad ir jo pirmtakas Jonas Paulius II yra raginęs krikščionis pripažinti ir apgailestauti dėl praeities klaidų. „Mes tikime, jog Bažnyčia yra šventa, tačiau tarp jos narių yra nusidėjėlių“, – kalbėjo Šventasis Tėvas susitikime, vykusiame Varšuvos Šv. Jono katedroje. Kartu Bažnyčia negali tapatintis tik su šventaisiais ir šalinti nusidėjusius, nes būtent dėl jų išganymo Kristus įsikūnijo, mirė ir prisikėlė. Nusidėję krikščionys turi būti pasirengę nuoširdžiai atgailai, praktikuodami individualų nuodėmių išpažinimą kitų žmonių ir Dievo akivaizdoje.

Kartu popiežius Benediktas XVI perspėjo, jog neturėtų būti arogantiškų pretenzijų vertinti ir teisti praeities kartas, neatsižvelgiant į tuometines gyvenimo sąlygas. „Reikalingas nuoširdus nuolankumas, kad nebūtų neigiamos praeities nuodėmės ir kad tuo pat metu nebūtų atsiduodama paviršutiniškiems kaltinimams nesant realaus akivaizdumo ar neatsižvelgus į to laikotarpio skirtingas nuostatas“, – sakė Šventasis Tėvas. Taip pat prašant atleidimo už tai, kas praeityje buvo padaryta bloga, visuomet reikia atsiminti ir buvusį gėrį, atliktą su dieviškosios malonės pagalba.

Sielovadinio darbo aktualijos

Atkreipdamas dėmesį į kitas šių dienų sielovadinio darbo aktualijas popiežius Benediktas XVI dvasininkams priminė, jog tikintieji iš kunigų tikisi, kad pirmiausia jie bus „Dievo ir žmogaus susitikimo skatinimo specialistai“, o ne kokie nors ekonomikos, statybos ar politikos ekspertai. Čia, matyt, buvo nuoroda į tėvų redemptoristų išlaikomą kontroversinį „Radio Maryja“, kuris perdėtai kišasi į Lenkijos visuomeninį gyvenimą ir netgi patarinėja vyriausybei tokiose smulkmenose, kaip, pavyzdžiui, kur ir kaip geriau tiesti bei remontuoti kelius.

Kunigas turi būti „dvasinio gyvenimo ekspertas“ ir dėl to, jog nepasimestų prieštaringose šiandieninės kultūros srovėse. Pradedantis savo tarnystę jaunas kunigas turi kreiptis paramos į patyrusį savo mokytoją ir dvasios vadovą. Ypač tai svarbu dabartinėje visuomenėje su vyraujančiu moraliniu reliatyvizmu bei permisyvizmu (kai viskas leidžiama) bei jų vilionėmis. Kunigas neturi vaikytis naujovių ir būti geras besikeičiančių tendencijų žinovas, bet pirmiausia – „amžinosios išminties liudytojas, kuri yra sudėta į apreikštą Žodį“. Todėl jis turi rūpintis savo asmeninės maldos kokybe, kuri kartu su geru teologiniu pasirengimu neša didžiausius vaisius gyvenimui ir darbams.

Kunigas turi vengti perdėto skubotumo, kad nesusidarytų įspūdis, jog susikaupimas tylioje maldoje jam yra tuščiai praleistas laikas. Iš tikrųjų pamaldumas reikalauja nemažų pastangų, jog ypač gali susidaryti įspūdis, „kad Jėzus lieka tylus“. Taip, Jėzus iš tikrųjų tylus, tačiau toje tyloje Jis efektyviai dirba, perkeisdamas žmonių širdis, ką patvirtina ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Tą pastebėjęs Benediktas XVI priminė įspūdžius iš praėjusiais metais Vokietijoje vykusių Pasaulio jaunimo dienų, kai milijonas jaunų žmonių absoliučioje tyloje kartu su Popiežiumi adoravo Eucharistiją.

„Ta pamaldi tyla mus suvienijo ir suteikė didžiąją paguodą“, – sakė Šventasis Tėvas, kuris ir kituose susitikimuose su kunigais juos ne kartą yra skatinęs didesnį dėmesį skirti Švenčiausiojo Sakramento adoracijai savo parapijose. „Pasaulyje, kur yra tiek daug triukšmo, tiek daug painiavos, reikia Ostijoje esančio Jėzaus tylios adoracijos“, – aiškino Benediktas XVI. Jis kvietė lenkų kunigus būti stropius pamaldžioje adoracijoje ir to mokyti tikinčiuosius. Ypač kenčiantiems tai yra svarbus paguodos ir nusiraminimo šaltinis.

Šventasis Tėvas taip pat atkreipė dėmesį į Lenkijos ir kitų pokomunistinių šalių dvasininkams iškilusį naują ir didelį pastoracinį iššūkį: rūpintis tikinčiaisiais, kurie yra palikę savo gimtąją šalį. Dėl ekonominių permainų ir išaugusio nedarbo daugelis žmonių yra priversti rinktis sunkią emigranto dalią. „Kada šitaip yra pasidalijusios šeimos ir sutrūkinėję socialiniai ryšiai, Bažnyčia negali likti abejinga“, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI, kuris taip pat priminė, kad emigrantų sielovada turi vykti bendradarbiaujant su vietinėmis Bažnyčiomis.

Nurodęs tą faktą, jog daug lenkų kunigų dabar darbuojasi užsienyje ne tik tarp tėvynainių diasporos, bet ir kaip misionieriai Afrikoje, Azijoje bei kitose pasaulio dalyse, Šventasis Tėvas kvietė neužmiršti šios veiklos reikšmės. „Daugelio pašaukimų dovana, kuria Dievas palaimino jūsų Bažnyčią, turi būti priimta tikrai katalikiškoje (tai yra visuotinėje) perspektyvoje“, – sakė Popiežius. Jis kvietė kunigus nesibijoti palikti jiems įprastą ir patogią aplinką ir vykti tarnauti į tas vietas, kur trūksta kunigų ir „kur jūsų dosnumas gali nešti gausių vaisių“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija