Atnaujintas 2006 birželio 2 d.
Nr.42
(1442)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Skylėtame laive

Petras KATINAS

Iš „motinos“ Rusijos, kuri, anot vieno klasiko, mus visada pasirengusi priglausti, grįžo „darbiečių“ frakcijos seniūnė Loreta Graužinienė. Grįžo ne tuščiomis, o gavusi savo boso įgaliojimus vadovauti partijai ir net …sugriauti Vyriausybę. O kad apgintų bosą nuo kriminalinio persekiojimo, ji nuvežė jam sutartį su advokatų kontora, kuri į dulkes sumals visus „darbiečių“ priešus, surengusius neva politinę provokaciją prieš jos bosą ir ją pačią. Kas žino, gal prireiks tų advokatų. Tuo labiau žinant mūsų teismų patirtį, kai su jų pagalba iš teismo salės aukštai pakeltomis galvomis išeina stambaus masto sukčiai, kontrabandininkai ir jiems padėję teisėjai. Taigi pasirengusi ištraukti iš duobės ir rusų oligarchą su visais bičiuliais. Žinoma, jeigu mūsų teisėsauga rimtai imsis atitinkamų veiksmų. Be to, bičiulė L.Graužinienė, LNK televizijos „Dviračio žynių“ šoumenų jau pavadinta Gryzunova, pareiškė, kad jos viršininkas, bent jau artimiausiu metu, į Lietuvą grįžti neketina, nes, pasirodo, be šeimyninių rūpesčių ir nelaimių, dar sušlubavo ir jo geležinė sveikata: neatlaikė vargšas „sąmokslininkų“ puolimo. Kalbos apie pablogėjusią sveikatą – tai irgi apeliacija į mūsų piliečių tradicinį gailestingumą bei užuojautą. Prisiminkime, ką kalbėjo vienas V.Uspaskicho naujųjų pavaduotojų Seimo Žemės ūkio instituto pirmininkas Jonas Jagminas per nacionalinę televiziją. Jis išvadino nenaudėliais ir praradusiais bet kokius gailestingumo ir moralės principus tuos, kurie šiomis dienomis, kai Archangelsko Urdomoje mirė „darbiečių“ vado brolis, drįso užsipulti tyros sąžinės žmogų ir surengti prieš jį sąmokslą. Taigi ir L.Graužinienės graudenimas apie pablogėjusią vado sveikatą irgi skirtas tam pačiam elektoratui, kuris vis dar tebelaukia žadėto rojaus iš savo numylėtinio.

Tačiau dabar to rojaus jau nebebus. Net ir tas elektoratas suvokia, kad tokie kaip L.Graužinienė, A.Bosas, J.Jagminas, stoję prie grimstančio dugnan „darbiečių“ laivo vairo, į jokį rytojų nenuves. Nebent atgal, arčiau Archangelsko Urdomos. Vien toks senas nomenklatūrininkas kaip J.Jagminas, kažkada pagarsėjęs kaip kolchozų stambinimo entuziastas ir sukęs galvą, kaipgi pavadinti sustambintą kolchozą, sulipdytą iš dviejų: vienas vadinosi „Lenino keliu“, kitas – „Tarybiniu keliu“. Arba kur gali nuplukdyti tą laivą dar vienas pavaduotojas, jau tik laikinasis sveikatos ministras Ž.Padaiga, gavęs iš savo boso ar jo tikrųjų šeimininkų juodosios kasos tūkstančius neva už savo sudaužytą uošvio automobilį. Ir visai nesvarbu, kiek gavo – 40 ar aštuonis tūkstančius. Matyt, teigdamas, kad gavo tik aštuonis tūkstantėlius, Ž.Padaiga bando įteigti, jog tai ne nuodėmė, o tie pinigai – tokia smulkmena, jog net kalbėti apie tai neverta.

Svarbiausia yra tai, kad Vyriausybės vadovas nedarė absoliučiai nieko, kad atsikratytų tokio balasto savo vadovaujamame ministrų kabinete. Kartojo kaip užsuktas, jog ministrų poelgiai, besikertantys su bet kokia etika, morale, pagaliau kompetencija, yra jų, o ne Vyriausybės vadovo reikalas. Vien tai, kad bet kokioje demokratinėje valstybėje jau kitą dieną būtų išverstas iš kėdės toks ministras, kaip vidaus reikalų ministras G.Furmanavičius. Pastarasis tuoj po atliktų kratų „darbiečių“ kontorose pareiškė „pasidomėsiąs“ jam pavaldžių teisėsaugos institucijų darbu. Kitaip tariant, nusuks tų institucijų vadovams galvas. Tai jau ne tik neregėtas cinizmas ir šantažas, bet ir akivaizdžiausias įrodymas, jog dabartinėje valdžioje atsidūrusiems viskas leistina. O ta valdančiųjų visagalybė perimta ne iš ko nors kito, o iš tos pačios buvusios sovietinės nomenklatūros. Beje, apie tokį visagalybės pavojų dar 1990 metų vasarą rašė ne kas kitas, o partietis filosofas Albinas Lozuraitis, mokęs Vilniaus universiteto studentus marksizmo-leninizmo dogmų. Štai jo žodžiai: „Valdžios nuasmenėjimas demokratinėje valstybėje negali piliečiui neatrodyti kaip jo nušalinimas nuo politinio valdymo, jo pavertimas vien valdymo objektu. Šitą piliečių gyvo, jausminio kontakto su valdžia poreikį išnaudoja ir savaip patenkina totalitarinės sistemos. Jos nustato tam tikrą jausminį ryšį tarp valdomųjų ir valdančiųjų, tam tikrą jų vienybę, kuri remiasi savitarpio paslauga: valdantieji prisiima rūpestį žmonėmis ir jų reikalais, o valdomieji atsimoka už jį nuolankia pagarba ir beatodairiška ištikimybe; pirmieji tampa proto, valios ir sąžinės pradu, antrieji išsilaisvina nuo jų naštos. Tokios sistemos prielaida – valdžioje esančių asmenų viršenybė įstatymų atžvilgiu (...) Valdžios piramidės viršūnėje ši laisvė, t.y. laisvė nuo įstatymų, tampa iš esmės neribota. Asmenys, iškopę į šią svaiginančią aukštumą, tampa providencialiomis asmenybėmis, vadais. Tai apie juos sakoma, kad, galvodami apie valstybź, mes turime galvoje juos, ir atvirkščiai“ („Politika“. 1990, Nr. 7).

Pamenate, gerbiamieji, kas gi pirmas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje pavartojo žodį „piramidė“ ir apie tos piramidės „užviršavim¹“? Ogi tas pats, kuris jau 50 metų sėdėjo greta panašios piramidės viršūnės ir toliau tebesėdėjo nepriklausomoje Lietuvoje tos piramidės smaigalio viršūnėje, už nieką neatsakydamas. Tas, kuris valdžią pavertė tam tikro luomo prerogatyva ir jokiu būdu neketindamas jos atsisakyti.

Dabartinėje situacijoje, braškant tai piramidei, jos užviršuotojas bandė iš paskutiniųjų ją mūryti ir lopyti. Ir, žinoma, ieškant tos piramidės griovėjų. Vienas iš tų griovėjų, sprendžiant iš tam tikros leidinių grupės bulvarinio skaitalo, gali būti paskelbtas Prezidentas. Taigi ta „leidinių grupė“ dar prieš Vyriausybės griūtį padarė išvadą, kad Prezidentas ir yra vienas iš tos sulipdytos piramidės griovėjų. Beje, „Lietuvos ryto“ žurnalistai aptiko, kad tame pačiame prabangiame Graikijos penkių žvaigždučių viešbutyje „Rodos Palladium“, kur ilsėjosi Premjeras su žmona, dviem daktarais ir žmonomis, gyveno ir baseine pliuškenosi tos „leidinių grupės“ bendrovės „Brolių Tomkų leidyba“ direktorius G.Tomkus. Sutapimas tai ar ne, bet faktas išties įdomus.

Tad kas gi toliau? L.Graužinienė iš Kėdainių dvarponio, planavusio tapti ir visos Lietuvos generalgubernatoriumi, perėmė partijos vairininkės postą. Ir, nė kiek nesutrikusi dėl Prezidento reikalavimo atsistatydinti dviems „darbiečių“ ministrams, metė savo iššūkį: iš Vyriausybės atitraukė visus penkis „darbiečių“ ministrus, taip sukeldama Vyriausybės krizę. Ko buvo siekiama tokiais žingsniais? Gali būti, kad buvusieji koalicijos partneriai, pirmiausia socdemai ir „valstiečiai“, ims pūsti triūbas, kad štai apsiskandaliję ir purvuose išsivolioję „darbiečiai“ apsivalė, apsikuopė ir dabar vėl kartu kurs V.Uspaskicho žadėtą rojų bei „vykdys programą“. Prie „programos“, be abejo, prisijungs ir paksininkai. Jeigu naujosios daugumos kol kas ir nėra, tai ji artimiausiu metu bus sulipdyta. Kaip tai padaryti – valdančiojo klano atstovai puikiai žino. Patirtis šiuose reikaluose – didžiulė.

Todėl kalbos apie pirmalaikius Seimo rinkimus, švelniai kalbant, gerokai per ankstyvos. Juk dabartinės valdančiosios daugumos atstovai, nepaisant jų intelektualinio ribotumo, puikiai žino, jog daugelio jų neišrinks. Todėl laikysis iki paskutiniosios, laikysis vien todėl, kad juos visus vienija vienintelis rūpestis – šilta kėdė ir pinigų kapšas. Ir visai nesvarbu, kad kai kurie jau ėmė bėgti iš skęstančio laivo. Bent jau iki savivaldybių rinkimų tas laivas dar plūduriuos. Gal net dalis įgulos pasikeis, bet locmonai ir bocmanai liks tie patys. Be abejo, į kompaniją priims kai kuriuos „muntianininkus“, kurių garsiakalbiu tapo perbėgėlių iš partijos į partiją ir kailių vertimo čempionas parlamentaras H.Žukauskas, jau beveik atvirai besitaikantis į ministro portfelį.

Sinoptikai pranašauja šaltą šiemetę vasarą. Tačiau viena aišku – politinė vasara bus nepaprastai karšta. Kaip kokioje Sacharoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija