2015 m. rugsėjo 18 d.    
Nr. 34
(2154)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


 

Šiame numeryje:

Kai valstybė nepajėgi
suvokti savo praeities

Bijoma ne svetimų,
o savų, arba kodėl
savanoriais
pasitikima labiau
negu šauliais
Medžioklei, sportui,
savigynai ginklą
laikyti galima,
o Tėvynei ginti – ne

Partizanų
ryšininkės netekus

Paminėtas
Baltijos kelias

Parduodamas
Kačiūniškės dvarelis,
priklausęs seserims
benediktinėms

Pašvęstojo gyvenimo metų Šilinės

Šiluvos aikštė priešais
Baziliką visą atlaidų aštuondienį
buvo pilna maldininkų

Rugsėjo pradžioje Šiluvoje vykstantys Švč. Mergelės Marijos Gimimo, arba Šilinių, atlaidai – didžiulė Bažnyčios šventė, paties Dievo maloningumo ir gerumo šventimas. Šilinių atlaidai visą aštuondienį tapo nepertraukiama Jėzaus garbinimo malda, Dievo Motinos užtarimui vėl iš naujo pavedant mūsų Tėvynės, jos žmonių ir viso pasaulio rūpesčius. Šilinių piligrimai tų malonių meldė ne tik sau, bet ir savo šeimų artimiesiems, didžiajai savo šeimai – Bažnyčios bendruomenei ir Lietuvos visuomenei, kuriai šiandien būtina dangaus pagalba ginant visų ateitį – šeimą ir prigimtines vertybes.

Rugsėjo 3–5 dienomis, Šilinių išvakarėse, vyko tarptautinis floristikos simpoziumas „Floristikos kultūrų tiltai“, kurio dalyviai savo meniškomis, šiuolaikiškomis ir giliamintėmis gėlių kompozicijomis papuošė ir sujungė į vientisą sakralią erdvę Švč. Mergelės Marijos Gimimo Baziliką, Apsireiškimo koplyčią ir aikštę bei priešais Baziliką, parengtą altorių Eucharistijai švęsti. Tai – Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro dovana Šiluvai ir visai krikščioniškajai bendruomenei. Floristų kūrybiniam simpoziumui vadovavo floristas Marijus Gvildys. Floristikos simpoziumo dalyviai rugsėjo 5 dieną darbą užbaigė drauge švęsdami Eucharistiją Apsireiškimo koplyčioje. Eucharistijai vadovavęs arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ dėkojo floristams, kad Marijos šventovė Šiluva apsirengė nauju drabužiu, pasipuošusi laukia ir yra pasirengusi sutikti visus, dovanoti dvasinį grožį ir patiems vargingiausiems, stokojantiems.


Jėzaus Draugija – pabėgėlių globėja

Ištikimybė tėvo Pedro Arupės SJ dvasiniam paveldui

Mindaugas Buika

Jėzuitų pabėgėlių tarnybos
įkūrėjas tėvas Pedro Arupė SJ

Atsiliepimas į Popiežiaus prašymą

Kai popiežius Pranciškus savo plačiai nuskambėjusiu raginimu artėjančių Šventųjų gailestingumo metų perspektyvoje kreipėsi į kiekvieną Europos katalikų religinę bendruomenę, kad ji padėtų spręsti susidariusią pabėgėlių krizę priimdama ir globodama bent po vieną jų šeimą, jis pabrėžė, kad turi galvoje ne vien parapijas, bet ir vienuolynus. Šventasis Tėvas, kuris pats yra jėzuitas, gerai žino, kad būtent ši vienuolija turi unikalią ir galbūt vienintelę Katalikų Bažnyčioje instituciją, kuri visuotinai pripažinta, kaip besirūpinanti priverstinai savo namus palikusiais ir prieglobsčio ieškančiais asmenimis visame pasaulyje. 1980 metais tuometinio Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo tėvo Pedro Arupės SJ (Pedro Arrupe, 1907–1991) įkurtoji Jėzuitų pabėgėlių tarnyba (Jesuite refugee service, JRS), kuri dabar veikia daugiau nei 50 pasaulio šalių, įvairiomis sielovadinėmis, socialinėmis, pedagoginėmis ir teisinėmis programomis bei projektais globoja šimtus tūkstančių nuo karo, bado ir maro svetur besigelbėjančių žmonių. Kaip tik Jėzuitų pabėgėlių globos centras Romoje buvo pirmoji katalikiška paramos organizacija, kurią popiežius Pranciškus aplankė 2013 metais, savojo pontifikato pradžioje, susitikdamas ir betarpiškai bendraudamas su jos globotiniais, pabrėždamas pagarbos bei svetingumo svarbą nelaimių ištiktiems atvykėliams.


Homoseksualams leisti įsivaikinti?

Kun. Vytenis Vaškelis

Neseniai Seime buvo svarstytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų projektas, kuriuo siūloma įstatyme įtvirtinti draudimą įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečius tos pačios lyties asmenų poroms. Siūlomoje įstatymo pataisoje norima reglamentuoti, kad „likęs be tėvų vaikas turėtų sąlygas augti šeimos aplinkoje, jis gali būti įvaikinamas. Draudžiama įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečius tos pačios lyties asmenų poroms“.

Į draudimą homoseksualams įsivaikinti vaikus verta pažvelgti per Bažnyčios mokymo prizmę. 2003 metų birželio 3 dieną Tikėjimo Mokslo Kongregacija paskelbė dokumentą „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“, kuriame ne tik eliminuojamas teisinis homoseksualiųjų sąjungų pripažinimas ar jų teisinis sulyginimas su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, bet vienos lyties poroms, norinčioms įsivaikinti vaiką, pateikiamas aiškiai motyvuotas paaiškinimas: „Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. [...] Patyrimas rodo, kad lytinio dvipoliškumo nebuvimas trukdo normaliai vaikų, atiduotų tokių sąjungų globai, raidai. Jiems trūksta motiniškumo ar tėviškumo patirties. Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos“.


Pagalba nuo karo bėgantiems žmonėms

Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras Grušas, prezidentė Dalia
Grybauskaitė ir Šv. apaštalų Petro
ir Povilo parapijos klebonas
mons. Edvardas Rydzikas su pabėgėlių
iš Irako šeima

Rugsėjo 10 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė drauge su Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu lankėsi Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos namuose, kur susitiko su čia gyvenančia pabėgėlių iš Irako šeima ir juos globojančiais savanoriais. Prieš du mėnesius į Lietuvą iš Irako dėl religinio persekiojimo buvo atkeltos trys krikščionių šeimos – iš viso 15 žmonių.

Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos ir Katalikų Bažnyčia turi didelę patirtį padedant pabėgėliams. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ organizacija jau 15 metų vykdo užsieniečių integracijos programą, kurios tikslas padėti pabėgėliams ir prieglobsčio prašantiems žmonėms sėkmingai integruotis šalyje – persikvalifikuoti, susirasti darbą, išmokti lietuvių kalbą. Šiuo metu šioje programoje dalyvauja  90 pabėgėlių iš įvairių šalių – Ukrainos, Irako, Afganistano. Vien tik Vilniaus apskrityje nuo 2002 metų buvo integruota 400 pabėgėlių.


Vyskupas Eugenijus Bartulis – Šiaulių universiteto garbės daktaras

Šiaulių vyskupas garbės daktaro vardą priėmė kaip visos vyskupijos darbo įvertinimą

Priimamos Šiaulių universiteto
garbės daktaro regalijos. Šiaulių
vyskupas Eugenijus Bartulis
ir Šiaulių universiteto kapelionas
kun. Arūnas Jankauskis

Rugsėjo 9 dieną iškilmingo senato posėdžio metu Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui suteiktas garbės daktaro vardas. Tapęs septintuoju Šiaulių universiteto garbės daktaru, Šiaulių ganytojas teigė, jog ši inauguracija – Švč. Mergelės Marijos globos išraiška bei visos vyskupijos darbo įvertinimas.

Senato posėdį pradėjęs Menų fakulteto studentų mišrus choras „Studium“ dovanojo iškilmingą bei džiugią nuotaiką. Atspalviais besiskiriančios dekanų, senato, tarybos narių, rektoriaus togos bei giedamas „Gaudeamus igitur“ liudijo akademinę dvasią. Ypatingą įvykio reikšmę pabrėžė Londono karališkosios muzikos akademijos magistrančių koncertas bei lietuviškais tautiniais rūbais apsivilkusių jaunuolių įneštos garbės daktaro regalijos. Vyskupą pristatė Šiaulių universiteto kapelionas kun. Arūnas Jankauskis. Rektoriaus rankos paspaudimas, togos apvilkimas, fotografų siekis įamžinti įsimintiniausias akimirkas, o ypač šypsenos prikaustė visų susirinkusiųjų dėmesį. Pastarųjų buvo iš tiesų daug. Ne visiems užteko vietos atsisėsti.


Atskrendantys į Sibirą leisis prie lietuviško kryžiaus

Jūratė Ezerskienė

Lietuvių bendruomenės
atstovai tremtinių kapinėse.
Dešinėje – kun. Rimantas Gudelis

Šį rudenį didžiausiame Sibiro mieste Irkutske besileidžiančių lėktuvų keleiviai šalia nusileidimo tako matys lietuvišką kryžių. Jį per ekspediciją su Rusijos lietuvių klebonu Rimantu Gudeliu ir vietines bendruomenes lankančiais žurnalistais pastatė skulptorius Adolfas Teresius. „Nuvykęs į Irkutską nesitikėjau, kad tiek daug tautų norėtų pasekti lietuvių pavyzdžiu. Kai pastatėme kryžių, sužinojau, kad ir latviai, ir estai, ir lenkai norėtų įamžinti savo tremtinių atminimą Sibire“, – sakė dievdirbys.

Pasidžiaugė, kad gyvena Lietuvoje

Adolfas Teresius į Sibirą nuskrido dirbti ir tik vėliau leidosi į ilgesnę kelionę lankyti lietuvių tremties vietų. Triūsdamas dirbtuvėse turėjo progą pabendrauti su etniniais rusais, pagalbiniais darbininkais. „Atėjęs kone kiekvienas stengėsi papasakoti anekdotą apie Baraką Obamą ar kokį pokštą apie kapitalistus. Vėliau ėmiau jiems sakyti – vyrai, girdėjau jau šitą anekdotą, jūs man geriau apie Vladimirą Putiną ką nors papasakokite. Tuomet nutildavo, net akis nudelbdavo...“ – prisiminė skulptorius. „Todėl jutau nuolatinę žmonių baimę. Tokioje kelionėje nenoromis ateina minčių, kaip gera gyventi Lietuvoje, kurioje gali kalbėti ir mąstyti, ką nori. Ten gyvenant taip, matyt, nebūtų“, – dalijosi mintimis A. Teresius.


Specialiuosiuose socialinės globos namuose pagerbti net keturi kunigai jubiliatai

Pirmoje eilėje sėdi (iš kairės):
kan. Juozas Barkauskas, kun. Jonas
Survila, kun. Vytautas Užkuraitis,
kun. Bronislovas Gimžauskas,
prel. Antanas Maskeliūnas.
Centre – Vilkaviškio vyskupas
emeritas Juozas Žemaitis MIC,
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila
ir visi šv. Mišias aukoję kunigai

Rugsėjo 7 dieną Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose pagerbti net keturi gražias amžiaus ar kunigystės sukaktis minintys šių namų gyventojai: kun. Jonas Survila (90 metų amžiaus ir 65 kunigystės); kun. teol. lic. Bronislovas Gimžauskas (60 metų kunigystės); kan. Juozas Barkauskas (60 metų kunigystės) ir kun. Vytautas Užkuraitis (85 metai amžiaus).

Pagerbti jubiliatų atvyko Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, Vilkaviškio vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, Kauno Gerojo Ganytojo parapijos klebonas mons. Kęstutis Grabauskas ir vikaras kun. Nerijus Pipiras, Šakių dekanato dekanas, Kudirkos Naumiesčio parapijos klebonas kan. Donatas Jasulaitis, Veiverių parapijos klebonas kun. Kęstutis Vosylius. Jie kartu su šiuose globos namuose gyvenančiais kunigais šventė šv. Mišias, kurioms vadovavo vysk. R. Norvila.


Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais

Kaišiadorių Katedros kriptoje
prie Dievo tarno T. Matulionio kapo

Prabėgo 26 metai nuo tos dienos, kai Kaišiadorių Katedros kapitulos kanauninkas Stanislovas Kiškis raštu kreipėsi į Kaišiadorių vyskupijos apaštalinį administratorių vyskupą Juozą Matulaitį, prašydamas pradėti kanonišką procesą arkivyskupo Teofiliaus Matulionio šventumui paskelbti. Taip buvo pradėta rinkti medžiaga arkivyskupo šventumo bylai. Po ilgo ir kruopštaus darbo 2008 m. rugpjūčio 1 d. byla buvo baigta ir pristatyta Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane. Šiemet, vasario 2 dieną, paaiškėjo, kad Dievo tarno T. Matulionio bylos dokumentai yra nepriekaištingai paruošti ir byla Šventumo skelbimo kongregacijoje yra labai svarbi. Šiuo metu jos teigiamam sprendimui labai reikia mūsų – tikinčiųjų – maldų ir liudijimų apie per Dievo tarną Teofilių Matulionį patirtas malones.


Gerumo ženklas

Zigmas Tamakauskas

Kardinolas Vincentas Sladkevičius
su jį aplankiusiais
Dainavos poliklinikos vadovais

Greitai teka laiko srovė, vis kasdien tolindama vaikystės dienas, lyg šydu vis daugiau užskleisdama prisiminimus. Tačiau patys ryškiausi lyg saulės šviesos blyksniai vis tiek prasimuša pro tą laiko tėkmės šydą. Vienas iš tokių šviesių prisiminimų – nuo ankstyvos vaikystės dienų artimas bendravimas su Bažnyčia. Augau tikinčių tėvų šeimoje. Mama prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aktyvi pavasarininkė, o tėtė, kaip neseniai sužinojau iš mano gimtojo miesto – Kudirkos Naumiesčio – istorijos tyrinėtojo Romo Treiderio, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Pakrikštytas buvau Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, o Pirmąją Komuniją priėmiau Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje iš kun. Antano Kardausko rankų.

Pokario metais didelę vaikystės dienų palaimą ir džiaugsmą turėjau įsijungęs į didžiulį Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios ministrantų būrį. Vėliau, ją uždarius, aš su savo broliu ir dar keliais ministrantais patarnaudavau šv. Mišioms vadinamojoje Mokinių bažnyčioje, kurioje jas aukodavo ir tuometinis kelių vyskupijų valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius. Didįjį šios bažnyčios altorių puošė įžymaus dailininko prof. Stasio Ušinsko sukurtas vitražas. Sovietinė valdžia, brutaliai kovodama su mūsų dvasinės kultūros apraiškomis, uždarė ir šią bažnyčią. Su mūsų ministrantų būrio likučiais pasukome link Kauno Arkikatedros Bazilikos. Čia teko patarnauti šv. Mišias aukojusiems žinomiems kunigams: poetui Kazimierui Žitkui-Vincui Stoniui, dainos „Gražių dainelių daug girdėjau“ žodžių autoriui, gilius pėdsakus palikusiam filosofijos mokslo dirvoje greitakalbiam prelatui Pranui Kuraičiui, 1953 metais suimtam ir nuteistam 25 metus kalėti sovietiniame lageryje. Iš buvusių Katedroje kunigų bene ilgiausiai teko bendrauti su kunigu Vincentu Sladkevičiumi. Tad kiek daugiau pamėginsiu praskleisti laiko tėkmės šydą ir žvilgterėti į išlikusių prisiminimų kraitę, susijusią su šiuo žmogumi.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija