Problemų ratas nemažėja

Džordžas Bušas sako kalbą į JT Generalinės Asamblėjos sesiją susirinkusiems valstybių vadovams EPA-ELTA nuotrauka

Petras KATINAS

Niekas neabejojo, kad JAV prezidento Džordžo Bušo kalba Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 58-ojoje sesijoje bus daugiausia skirta Irako ir kovos su terorizmu problemoms. Šį kartą JAV prezidentas kreipėsi į Jungtinių Tautų nares, ragindamas padėti JAV sureguliuoti Irako krizę, kurios pabaigos, deja, dar nematyti. Tačiau Dž.Bušas pabrėžė, kad Vašingtonas nesileis įspaudžiamas į kampą ar kokius nors grafikus, kada perduoti valdžią irakiečiams ir surengti demokratiškus rinkimus. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Jungtinės Valstijos, pasiuntusios į Iraką 140 tūkstančių karių ir pasirengusios skirti Irakui atstatyti 20 milijardų dolerių, dės visas pastangas, kad suverenumo perdavimas Irakui vyktų palaipsniui ir tvarkingai. „Tai bus padaryta, kai ateis laikas“, - pažymėjo JAV prezidentas.

Kalbos mokėjimas – lyg geras indėlis banke

Kalbų mokymo strategas, glotoedukologijos kūrėjas prof. habil. dr. Vytautas Šernas

Rugsėjo 26-oji buvo Europos kalbų diena. Apie užsienio kalbų mokymą ir mokymąsi pasaulyje bei Lietuvoje, apie lietuvių kalbos ateitį gausioje Europos kalbų grupėje kalbamės su glotoedukologijos – pirmojo pasaulyje mokslo apie kalbų mokymą – kūrėju, kalbų mokymo strategu prof. habil. dr. Vytautu ŠERNU.

Kokia situacija yra su užsienio kalbų mokymu pasaulyje? Ar kalbos mokymas ir metodologija yra pakankamai išvystyti?

Jau prieš 2000 metų žmonės pamatė, kad svetimos kalbos mokėjimas gyvenime žmogui neretai suteikia pranašumą. Tačiau dar ir dabar kalbų mokymas bei mokymasis pasaulyje yra kūdikystės pakopoje. To priežastys yra kelios. Pirmiausia labai dažnai yra nepaisoma kiekvieno besimokančio individo skirtingos filologinės, kultūrinės, psicholingvistinės patirties. Pavyzdžiui, yra nustatyta, kad mokytis trečią ar ketvirtą užsienio kalbą yra kur kas lengviau negu pirmąją, tačiau labai svarbi suderinta kalbų mokymosi sistema. Taip pat dar nėra tarptautinių standartų mokymui tinkamos medžiagos atrankai, todėl, pavyzdžiui, viename vadovėlyje per metus yra numatyta išmokyti 20 tūkstančių žodžių, kitame – penkis tūkstančius. Akivaizdu, kad žmogaus atminties galimybės yra ribotos, tad, norint ilgalaikių rezultatų, žodžius reikia dažnai pasikartoti. Todėl turėtų būti mokoma tik labai gerai atrinktų žodžių, nes išties jau tūkstantį reikalingiausių žodžių mokantis žmogus praktiškai gali dalyvauti konferencijose, diskusijose. Be abejo, pasaulyje dar yra nepakankamai akcentuojama paprasta tiesa, kad be asmeninių žmogaus pastangų kalbos išmokyti neįmanoma, šito turi siekti pats individas. Mokytojo vaidmuo gali likti daugiau pasyvus, tačiau jis privalo nurodyti, kaip taisyklingai pačiam mokytis svetimų kalbų, bet kol kas šito pedagogai nei Lietuvoje, nei pasaulyje nedaro.

Žmogus be apsisprendimo – abstrakcija

Tatjana Maceinienė

Pokalbis su Lietuvos rašytojų sąjungos nare, eseiste, vertėja, A.Maceinos kūrybos tyrinėtoja Tatjana Maceiniene, sudariusia trečiąjį A.Maceinos poezijos rinkinį „Klajūnas“ bei parašiusia knygą „Pašauktas kūrybai. Antanas Maceina: filosofo asmenybės interpretacija“, už kurią šiais metais jai buvo paskirta „Į laisvę“ fondo premija.

Gerb. Tatjana, kaip jūs atradote A.Maceiną ir kaip jūsų gyvenime įvyko tas posūkis, kad net metėte režisūrą ir atsidėjote A. Maceinos studijoms bei vertėjos darbui?

Jūsų klausimas, nors ir tradicinis, bet ganėtinai sunkus. Atsakyti į jį, vadinasi, peržvelgti visą savo gyvenimą, kuris, beje, kaip ir daugumos žmonių, kupinas įvykių bei nusivylimų. Sumažinti nusivylimus, reiškia pabandyti savo gyvenimą įprasminti. Manau, kad kiekvienas nori (sąmoningai ar ne visai sąmoningai) įprasminti savo gyvenimą, ieško gyvenimo prasmės. Savo laiku – tai įvyko maždaug 1976-1978 metais, kai aš dėsčiau režisūrą ir aktorinį meną Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, nusivyliau teatru – priėjau prie išvados, kad teatrinis menas – gan primityvus būdas atskleisti ir susivokti ne tik sudėtingame žmogaus pasaulyje, bet ir mus supančio plataus pasaulio reiškiniuose.

Kurstytojai ir diletantai

Visiškai nesuprantama, jog žydų genocidu apkaltinta visa lietuvių tauta, ir tą padarė ne koks Vyzentalio centro demagogas Efraimas Zurofas, o vienas aukščiausių Izraelio valstybės pareigūnų Kneseto (parlamento) pirmininkas R.Rivlinas. Apie skandalingąjį E.Zurofą nėra reikalo kalbėti. Lietuvių ir Lietuvos šmeižimas yra jo pragyvenimo šaltinis. R.Rivlinas netgi neužsiminė apie tuos tūkstančius lietuvių, kurie karo metais gelbėjo žydus. Iš R.Rivlino padarytų pareiškimų susidaro įspūdis, jog žydų naikinimą sugalvojo ne Hitleris, o lietuviai. Antra vertus, R.Rivlinas, pateikdamas tokius kaltinimus, siekia (nežinia kieno užsakymu) ne tik istorijos peržiūrėjimo, bet, atrodo, svarbiausias Izraelio Kneseto pirmininko rūpestis buvo žydų turto grąžinimas trečios ar ketvirtos eilės anksčiau Lietuvoje gyvenusių žydų palikuonims. Todėl taip pat visiškai aišku, ko siekia R.Rivlinas, reikalaudamas pakeisti Lietuvos pilietybės įstatymą. Tai reikštų, jog turtas privalėtų būti grąžintas net saugų prieglobstį Izraelyje radusiems NKVD ir KGB veikėjams. Pavyzdžiui, tam pačiam NKVD budeliui N.Dušanskiui ar jo palikuonims. Deja, Izraelio atstovai net nesileidžia į kalbas dėl to paties N.Dušanskio išdavimo Lietuvai. O tokių dušanskių Izraelyje yra ne vienas. Betgi sunku įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, Lietuvos Seimo Pirmininkas, nuvykęs į Izraelį, galėtų pavadinti visus žydus kagėbistais.

Holokausto įamžinimas – mūsų pareiga

Iš Seimo pirmininko Artūro Paulausko kalbos Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje rugsėjo 23 dieną

Auksu nuspalvinti rudeniniai lapai mums primena ne tik holokausto siaubą. Jie primena ir žydų kultūros - neatskiriamos Lietuvos bendrosios kultūros paveldo dalies - aukso amžių. Galbūt kai kam šie plevenantys lapai primins ir širdis tų žmonių, kurie tais juodaisiais laikais išsaugojo savyje žmogiškumą, priglausdami ir išgelbėdami bent dalį tų, kuriems šiandien lemta būti gyvaisiais šių kraupių dienų liudininkais.

Nustatyta, kad Lietuvoje, nepaisant teroro, buvo išgelbėta mažiausiai 3000 žydų. Izraelio autoritetinga institucija Jad Vašem pripažino pasaulio teisuoliais-gelbėtojais jau 513 Lietuvos gyventojų.

Metai nenumaldomai keičia metus nuo tos dienos, kai buvo sunaikinti Vilniaus geto gyventojai, ir nors mažėja tų žiaurių įvykių liudininkų, amžininkų, stebėtojų, tačiau holokausto nežmoniškumas, aukų patirti pažeminimai, patyčios, kančios, noras atsispirti nužmoginimui, paskutiniai bandymai išlikti, o išlikusiųjų kova prieš nacizmą, pasipriešinimas iki šiol jaudina.

Įstatymai nebus keičiami

Po skandalingųjų Izraelio Kneseto (parlamento) pirmininko R.Rivlino kalbų jam viešint Lietuvoje, visuomenėje kilo didelė nepasitenkinimo banga, ypač dėl svečio pareikštų kaltinimų visai lietuvių tautai dėl žydų žudynių Antrojo pasaulinio karo metais. Dauguma politikos apžvalgininkų ir netgi valdančiosios koalicijos atstovų pažymi, kad R.Rivlino vizito metu pasakytos kalbos tikrai neprisidėjo prie dvišalių santykių gerinimo. Kaip teigė Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nėra visiškai aišku, kodėl R.Rivlinas susiejo žydų turto grąžinimą ir holokaustą, nes atrodo, kad žuvusių žmonių krauju bandoma spręsti turto klausimą.

V.Adamkaus įvertinimas

Praėjusį pirmadienį Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) būstinėje Paryžiuje kadenciją baigusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui buvo įteikti UNESCO geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei įgaliojimai. Jis tapo 37-uoju garbingą UNESCO geros valios ambasadoriaus titulą turinčiu žmogumi pasaulyje. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Seimo pirmininkas A.Paulauskas, kuris pristatė UNESCO sesijoje Lietuvos Seimo sprendimą paskelbti 2004-uosius metus Kalbos ir knygos metais. Lietuva jau kreipėsi į UNESCO, kad šis minėjimas būtų įtrauktas į tarptautinį minimų renginių sąrašą.

„Michailas Gorbačiovas
kaip komunistų „žudikas“…

Straipsnį tokia antrašte išspausdino Vokietijos laikraštis „Die Presse“, komentuodamas buvusio SSRS prezidento ir SSKP generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo artimiausius planus, kuriant Socialdemokratų partiją. Ne tik „Die Presse“, bet ir Rusijos laikraščiai prognozuoja, jog M.Gorbačiovas dar nesudėjo ginklų ir gali labai apkartinti dabartinių Rusijos komunistų gyvenimą. Savo ketinimų M.Gorbačiovas ir neslepia. Bet, kaip sakoma, vien gerų norų nepakanka. Norint patekti į gruodžio 7-ąją vyksiančius Valstybės Dūmos rinkimus, reikia peržengti penkių procentų barjerą. Tai yra toks barjeras, kurio dabartiniai Rusijos socialdemokratai, nekalbant apie savo vadovo nuopelnus ir populiarumą Vakarų pasaulyje, gali ir neperšokti. Iš tiesų iki šiol Vakaruose garbinamas ir mylimas M.Gorbačiovas pačioje Rusijoje yra labai nepopuliarus politikas. Netgi demokratais save vadinantys veikėjai negali jam atleisti už Sovietų Sąjungos žlugimą ir komunistų partijos monopolio sunaikinimą. Iš tiesų 1996 metų Rusijos prezidento rinkimuose M.Gorbačiovas gėdingai pralaimėjo, surinkdamas tik 0,52 proc. balsų.

Europos ateities klausimu nuomonės skiriasi

Čekijos sostinėje Prahoje įvyko mažųjų Europos Sąjungos valstybių ir būsimųjų ES narių atstovų susitikimas. Pagrindinis klausimas, kuris buvo svarstomas šiame susitikime, – aptarti būsimosios ES Konstitucinės sutarties projektą ir bandyti suderinti pozicijas dar prieš spalio mėnesį įvyksiančią ES Tarpvyriausybinę konferenciją. Taigi laiko liko visai nedaug, o nesutarimų su didžiosiomis ES šalimis gana nemažai, nors jie ir neeskaluojami. Mažosios ES tikrosios ir būsimosios narės Austrija, Danija, Graikija, Estija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Airija, Portugalija, Lenkija, Slovėnija, Slovakija, Suomija ir Švedija gana įtariai žiūri į ES Konstitucijos projekto nuostatas, kurios numato ES prezidento instituciją. Su šios institucijos kaita, kurią siūlo vykdyti rotaciniu principu mažosios ES šalys ir kandidatės, didžiosios nenori sutikti. Jos nesutinka ir su ES komisarų skaičiaus mažinimu iki 15, nors jau kitais metais ES narių skaičius išaugs iki 25. Taip pat Konstitucijos numatomas ES narių veto teisės apribojimas neturi pritarimo tarp mažųjų valstybių, baiminantis, kad labai sumažės mažųjų valstybių galimybės ir įtaka priimant svarbiausius ES sprendimus.

Integracija ar imitacija?

Petras KATINAS

Jaltoje Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano ir Ukrainos prezidentai pasirašė sutartį dėl Vieningos ekonominės erdvės. Rusijos vyriausybės paskelbtame sutarties tekste sakoma, kad vieningosios ekonominės erdvės kūrimas vyks trimis etapais. Pirmajame etape numatoma sukurti laisvos prekybos režimą be jokių barjerų bei suvaržymų importuojamoms prekėms iš visų sutartį pasirašiusių šalių. Muitų tarifai, išskyrus žemės ūkio produkciją, privalės būti suderinti tarp visų keturių sutartį pasirašiusių šalių.

Niujorkas nebijo naujų teroro išpuolių

2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, kai vienas po kito į Pasaulio prekybos centro dangoraižius Niujorke įsirėžė teroristų pilotuojami lėktuvai, JAV paskelbė karą terorizmui, tačiau po šios skaudžios tragedijos praėjus dvejiems metams vis dar neatsakyta į daugelį klausimų apie „Al Qaedos“ teroristų tinklą.

Bagdado ir Kabulo votis

Petras KATINAS

Jungtinėse Valstijose pasirodė didelį susidomėjimą sukėlusi buvusio įtakingo JAV laikraščio „Wall Street Journal“ politikos apžvalgininko Ričardo Miniterio knyga „Prarandant bin Ladeną“. Knygos autorius tvirtina, kad buvęs prezidentas Bilas Klintonas savo kadencijos laikotarpiu galėjo mažiausiai dvylika kartų sugauti ar nužudyti Osamą bin Ladeną. R.Miniteris teigia, jog mažiausiai du kartus buvo labai tiksliai nustatyta, kur slepiasi „teroristas Nr. 1“. Tačiau B.Klintonas kažkodėl nedavė įsakymo likviduoti teroristų vadeivos. Medžiagą šiai knygai, apie kurią, dar jai nepasirodžius knygynų lentynose, buvo kalbama kaip apie sensaciją, R.Miniteris rinko daugiau nei dvejus metus. Per tą laiką jis kalbėjosi su dešimtimis kariškių, diplomatų, Centrinės žvalgybos valdybos darbuotojų, dirbusių Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Tarp tų, kurie pateikė knygos autoriui labai vertingos informacijos, yra buvę B.Klintono administracijos pareigūnai, kaip antai: patarėjai nacionalinio saugumo klausimais Tonis Leikas ir Sendis Bergeris, Ričardas Klarkas ir netgi buvusi valstybės sekretorė Madlena Olbrait.

Rusija nebeslepia duomenų
apie sovietų armijos dalyvavimą
įvairiuose kariniuose konfliktuose

Per daugiau nei septynis dešimtmečius trukusį sovietinį režimą SSRS oficialieji pareigūnai labai retai viešuose pasisakymuose paminėdavo sovietų karių dalyvavimą įvairiuose užsienio šalyse vykusiuose kariniuose konfliktuose. Plačiau kalbėta tik apie dalyvavimą Afganistano kare 1979-1989 metais.

Visuomenei su sovietų armijos statistika pavyko susipažinti tik 1993-iaisiais, Rusijos gynybos ministerijos iniciatyva išleidus knygą ,,Sovietų ginkluotė ir praradimai per XX amžių“, kurią po ketverių metų išleido ir amerikiečiai. Knyga sulaukė didžiulio dėmesio, todėl 2000-aisiais Rusijos gynybos ministerija pasirūpino ją išleisti pakartotinai, knygos turinys papildytas naujais duomenimis, o specialistai teigia, jog tai detaliausias pastarųjų dešimtmečių karinių konfliktų tyrinėjimas, kuriame aprašoma ne tik ginkluotė, bet ir sovietų vykdytų operacijų scenarijai, pateikiama daug įdomios ir netikėtos informacijos.

Neranda išeities

Petras KATINAS

Tarptautinė darbo organizacija (TDF) paskelbė pranešimą apie skurdo padėtį pasaulyje ir konstatavo, jog yra labai mažai vilčių, kad 2015 metais galima sumažinti tą skurdo lygį pasaulyje dvigubai. Bent jau taip TDF planavo prieš trejus metus. TDF pareiškia, kad pagrindiniu skurdo kriterijumi laikomas dirbančiojo uždarbis, mažesnis nei du doleriai per dieną. Pagal šį kriterijų, pasirodo, žemiau skurdo ribos gyvena pusė pasaulio gyventojų, tai yra trys milijardai žmonių.