XXI amžius

Gegužės 10-11-ąją – referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES
Šalia Europon grįžtančios Lietuvos – įbauginta Baltarusija

Kai Europos komiteto generalinis direktorius Petras Auštrevičius baigė pokalbį su Vilniuje vykusiame seminare dalyvavusiais Baltarusijos žurnalistais, Svetlana Martovskaja, laikraščio “Svobodnije novosti” apžvalgininkė, negalėjo suvaldyti savo emocijų. “Jus, lietuvius, reikėtų bent trims paroms į Baltarusiją išsiųsti, tuomet suprastumėte, kas yra tikros problemos”, – kartojo ne vieną dešimtmetį Baltarusijos spaudoje dirbanti moteris. Išgirdusi, kad Lietuvos žmonėms bene labiausiai rūpi, ar iš ES jie gaus pakankamai pinigų, žurnalistė siūlė aplankyti Baltarusijos kolūkius “Iljičiaus priesakai” arba “Lenino kelias” ir pasižiūrėti, kaip vargsta vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos gyvenantys žmonės. Prezidento Aleksandro Lukašenkos teiginių apie neva klestinčius kolūkius Svetlana net nepanoro komentuoti.
Paklausta, ar tikrai jų laikraščio pavadinimas teisingas ir jie pateikia nepriklausomas naujienas, Svetlana sakė, jog su kolegomis jie dažnai juokauja, kad turbūt yra nepriklausomi tik nuo savo nuomonės, o laikraštį teįstengia išleisti porą kartų per mėnesį. Baltarusijos verslininkai vengia remti nepriklausomus leidinius, nes žino, kad tai gali baigtis liūdnai – jų verslas gali būti sužlugdytas, o jie patys atsidurti už grotų. Kitos seminare dalyvavusios žurnalistės teigimu, šiuo metu Baltarusijos įkalinimo įstaigose laikomi 1200 įvairių įmonių ir gamyklų direktoriai, laisvės netekę dažniausiai dėl to, kad neįtiko Minsko valdžiai.
Vien pernai ta pati valdžia uždarė šešiolika nepriklausomų laikraščių ir žurnalų, ir Baltarusijoje teliko vienintelis penkiskart per savaitę leidžiamas nepriklausomas laikraštis “Narodnaja volia”, kuris daugiau nei metus buvo spausdinamas Lietuvoje ir įvežamas į Baltarusiją. Temperamentingasis jo redaktorius Josifas Seredičius galėtų ilgai kalbėti apie baltarusių priverstinį nužmoginimą.
Visi jaukiame sotinės viešbutyje kalbinti kaimyninės šalies žurnalistai pripažino, kad jaučiasi nuolat žeminami, gyvendami valstybėje, kurioje žmogaus laisvės nepripažįstamos. Dar aiškiau savo beviltišką padėtį jie suvokia pervažiavę Lietuvos sieną ir pamatę tokius ryškius skirtumus. Juk abipus sienos gyvena žmonės su panašiais troškimais ir norais gyventi geriau, tačiau baltarusiams šiuo metu rūpi ne kaip gyventi geriau, bet kaip išgyventi apskritai. Kad tai yra svarbu, galėtų paliudyti ir tas faktas, jog dauguma Baltarusijos žurnalistų teuždirba kelis šimtus litų, o kainos Lietuvos didžiausiuose prekybos centruose yra netgi mažesnės nei Baltarusijos turguje. Ir žurnalistai tikrai nėra mažiausiai uždirbantys. Baltarusijoje auga nedarbas, žmonės bėga į Rusiją, nes išvažiuoti į Vakarų valstybes jie turi mažai galimybių.
Nepaisant žiaurios informacijos kontrolės, A. Lukašenką šiuo metu remia tik kiek daugiau nei ketvirtadalis jo valdomos šalies piliečių. Daugiausia paramos jis tebeturi kaimo vietovėse, kur žmonės temato valstybinės televizijos kanalus ir girdi tik valdžios prižiūrimo radijo laidas. Žmonės nežino, kad Baltarusijos diplomatų ir netgi paties prezidento neįsileidžia Europos valstybės, nežino, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje, nes valstybinė televizija rodo tik mūsų valstybei nepalankius ar net pašaipius reportažus. Net atokiausiame Lietuvos kaime gyvenanti šeima dabar turbūt vargiai įsivaizduoja, kad galėtų nematyti LNK, TV3 ar TV4 laidų, jau nekalbant apie tai, kad valstybiniai mūsų televizijos ir radijo kanalai tikrai nėra tik valdžios pagyrų tribūna.
Kas gi trukdo baltarusiams pasipriešinti valdžios savivalei? Atsakymas paprastas, nors sunkiai įsivaizduojamas 2003 metų Lietuvoje – baimė. Per dešimtį A. Lukašenkos valdymo metų drąsiausi demokratijos gynėjai dingo, paliko šalį arba yra įbauginti. Neseniai prezidentas išleido dar vieną įsaką, draudžiantį viešose demonstracijose dalyvauti studentams. Todėl dabar išgėręs ir riaušes bendrabutyje sukėlęs studentas bus baudžiamas švelniau nei tas, kuris drįs išeiti į gatvę ir pareikšti savo nepasitenkinimą valdžia, už tai studentas nedelsiant šalinamas iš aukštosios mokyklos. Žmones muša, grūda į kalėjimus. Paklausus, ar pagerės situacija Baltarusijoje, jai tapus Rusijos dalimi, temperamentingasis J.Seredičius pareiškė, kad jo šalis bus prilyginta neišsivysčiusiam Azijos regionui.
Neteisinga būtų teigti, kad Baltarusijos žmonėms tiesiog patinka toks prezidentas, tokia tvarka, ir todėl jie nenori eiti į demonstracijas ar kovoti už savo teises. Kad ir griežtai kontroliuojama, juos pasiekia informacija apie kitokį gyvenimą net kaimyninėse Baltijos šalyse. Tiesa, valdžia sustabdė vaikų keliones į Vakarų valstybes, kuriose jaunieji baltarusiai lankėsi, kviečiami savo bendraamžių. Valdžia greitai suvokė, kad grįžusių vaikų įspūdžiai niekais paverčia prezidento kalbas apie puikų gyvenimą Baltarusijoje. Draudžiama net vaikų fondų veikla, nes jie buvo išlaikomi iš Vakarų valstybių skiriamų lėšų.
Bene šiurpiausia drama atsitiko vieno neįgaliųjų internato vaikams. Tokių įstaigų Baltarusijoje nuolat daugėja dėl didėjančio girtuokliavimo, skurdo, prastos medicininės priežiūros. Vis daugiau vaikų atsiduria globos namuose, kur jie beveik neprižiūrimi. Auklės dėl pinigų stygiaus netgi savotiškai suinteresuotos, jog mažyliai ilgai negyventų, kad ir kaip žiauriai tai nuskambėtų. Viena Airijos televizija parodė filmuotą siužetą apie vaikų kančias, ir sukrėsti tokių vaizdų europiečiai nusprendė išgabenti vaikus gydyti. Baltarusijos vadžia davė visus leidimus, tačiau paskutinę akimirką persigalvojo ir jau oro uoste vaikus su jais lydinčiais airiais sulaikė. Nepadėjo nė argumentai, kad vaikai patys negali eiti, kad reikalingi neštuvai. Atkirtę, kad tai ne jų reikalas, Baltarusijos saugumo darbuotojai paliko sukrėstus europiečius ir išsivežė vaikus. Ir štai jau kelis mėnesius Airijos labdaros organizacija stengiasi gauti naujus leidimus vežti vaikus gydymui.
Tokių istorijų Baltarusijos žurnalistai galėtų pasakoti daug, bet negali jų aprašyti savo laikraščiuose ar žurnaluose. Josifas tvirtina, kad baltarusiai yra nužmoginti, dingo jų pasitikėjimas savimi, juos užvaldė gyvuliška baimė. Europa atrodo visiškai šalia, tačiau kartu ir taip toli. Atvažiavus į Minską, gali susidaryti įspūdis, tarsi viskas gerai – važinėja automobiliai, troleibusai, tačiau kas sugebės pažvelgti į jais važiuojančių ar gatve einančių žmonių širdis. Pasak “Narodnaja volia” redaktoriaus, likimas kol kas nelėmė Baltarusijai būti europietiška valstybe, bet kažką daryti vis tiek reikia. Ir, svarbiausia, reikia kuo daugiau informacijos, kuri skirtųsi nuo tos propagandos, kuri nuolat girdima per valdžios kontroliuojamas žiniasklaidos priemones. Tik teisinga informacija gali priversti žmones vėl galvoti.

Eglė TIRVAITĖ