Pirmasis puslapis
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Žvilgsnis
Visuomenė
Istorijos vingiai
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mindaugo karūnavimui - 750 metų
Karaliaus Mindaugo siekis virsta tikrove

Adomas VARNAS. „Mindaugo vainikavimas“

XIII amžiuje susiklosčiusi geopolitinė padėtis diktavo neišvengiamų, gyvybiškai svarbių ir net nepopuliarių sprendimų seką, siekiant svarbiausio tikslo - išsaugoti Lietuvos valstybę, apginti ją nuo nesiliaujančių puldinėjimų, prisidengus stabmeldžių krikštijimo misija. Mindaugas aiškiai suvokė, kad Lietuvai toliau pasilikti paskutine pagoniška šalimi yra pražūtinga. Lietuva keletą šimtmečių priešinosi krikštijimui kardu ir stebino kaimynus atsparumu tokiems pasikartojantiems mėginimams. Antras ne mažiau svarbus klausimas – iš kur priimti krikštą: iš Rytų ar Vakarų?
Vienuolis Kristijonas, rengdamas valdovą krikštui ir išsamiai aiškindamas krikščionių tikėjimo tiesas, natūraliu būdu atskleidė ne tik krikščioniškosios Europos valstybių tarpusavio ryšius, bet ir tuometinės politinės sistemos veikimą Europoje. Mindaugas ir jo aplinkos žmonės buvo pakrikštyti 1251 metais. Tai buvo ir Lietuvos krikšto pradžia. Rygos auksakaliai nukaldino aukso vainikus būsimiems karaliui ir karalienei. 1253 m. liepos 6 d. įvyko Mindaugo ir jo žmonos Mortos karūnavimo iškilmės.
Popiežiaus Inocentas IV paskelbė, kad Lietuva priimta į šv.Petro leno teisę. Tai buvo pripažinimas, kad Mindaugo valdoma šalis iš tikrųjų yra krikščioniška, kad Lietuva tampa visateise Europos valstybe. Mindaugo siekis atimti iš karingų kaimynų prisiimtą ir pagonių krikštijimo dingstimi pridengtą teisę puldinėti baltų genčių gyvenamas teritorijas ir jas plėšti gavo tvirtą teisinę atramą. Iš tikrųjų viskas klostėsi kur kas sudėtingiau, bet kito būdo patekti į krikščioniškosios Europos tautų šeimą nebuvo. Mindaugo posūkio į Vakarus tikslingumą ir reikalingumą ne kartą patvirtino amžių patirtis. Lietuviams tai reiškė pradžią permainingo, ilgo kelio iš senojo baltų tikėjimo į krikščioniškąją kultūrą.
Karalienė Morta mirė 1262 metais. Valdingasis Mindaugas atvykusią į šermenis velionės seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, pasiliko vaikams globoti. Toks buvęs velionės noras. Kai Briansko kunigaikštis sukėlė maištą, Mindaugas pasiuntė Daumantą su kariuomene malšinti sukilėlių. Šis pasinaudojo proga ir, pasišalinęs iš žygio, grįžo atgal ir kartu su Mindaugo seserėnu Treniota 1263 metų rudenį nužudė karalių Mindaugą ir jo sūnus - Ruklį ir Rupeikį. Būta ne tik asmeninio keršto motyvų. Žuvus valdovui ir jo įpėdiniams, karalystė nustojo egzistavusi. Vėliau Daumantas pabėgo į Pskovą, priėmė stačiatikių krikštą, gavo Timofėjaus vardą. Būdamas talentingas karvedys buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu. Sėkmingai kovojo su Livonijos ordinu ir savo gentainiais - lietuviais. Po mirties buvo paskelbtas stačiatikių šventuoju. Jo kalavijas – „Dovmantov mieč“ (rus.) - iki šiol tebesaugomas Pskove kaip relikvija.
Mindaugo istorinio žygdarbio nepavyko pakartoti jau nė vienam iš vėlesnių Lietuvos valdovų. Likimas nelėmė Vytautui Didžiajam vainikuotis antruoju Lietuvos karaliumi. Per daug aktyviai kliudė šiam procesui ir savi, ir svetimi priešininkai. Vytautas nebūtų pratęsęs Mindaugo dinastijos, tačiau Lietuvos karalystės atkūrimas neabejotinai būtų davęs impulsą lietuvių tautinės kultūros plėtrai.
Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Sąjūdžio pažadinta Lietuva sugebėjo pirmoji ištrūkti iš okupacijos narvo. 1990 m. kovo 11 d. Atkuriamasis Seimas trečią kartą XX šimtmetyje paskelbė, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybė atkurta! Ir prieš šį įvykį, ir po jo Lietuvos valstybingumo šalininkams nekilo nė mažiausios abejonės, kad karaliaus Mindaugo parodyta kryptis į Vakarus – vienintelis saugią šalies gerovę laiduojantis kelias.
Dabar Lietuva pakviesta į Europos Sąjungą. Lietuvos gyventojai referendumu pritarė tokiam sprendimui. Tai labai iškalbingas rezultatas, liudijantis aukštą visuomenės pilietinę brandą. Taigi mūsų epochoje atsirado galimybė sėkmingai užbaigti Mindaugo pradėtą reikalą. Tai pats svarbiausias Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslas.
Tai ir ženklus priartėjimas prie praėjusio amžiaus visų kartų laisvės kovotojų bei kitų rezistentų pagrindinio tikslo - laisvos ir saugios Lietuvos europinės demokratijos erdvėje. Tai, kas lietuvių tautai keletą šimtmečių buvo tik miglota svajonė, mūsų epochoje virsta tikrove. Europos Sąjunga kūrėsi po Europą ir pasaulį nuniokojusių karų. Europa vienijosi eksperimentuodama ir rizikuodama. Šis procesas tebevyksta. Buvo suvokta, kad reikia ieškoti naujų bendravimo ir sugyvenimo būdų, gerbiant žmogaus teises ir tautų kultūrinį identitetą. Tai didžiausias demokratijos laimėjimas pasaulio istorijoje.
Gilią prasmę slepia gal tik atsitiktinis sutapimas, tačiau jis simboliškas, reikšmingas, džiuginantis ir drauge įpareigojantis. Liepos 4-ąją JAV švenčia Nepriklausomybės dieną, Liepos 14–ąją Prancūzija iškilmingai mini Nacionalinę dieną, o tarp šių pasaulinės demokratijos bastionų įsiterpia Karaliaus Mindaugo mūsų Tėvynės, Europos ir pasaulio istorijai padovanota Liepos 6-oji – Lietuvos Valstybės diena. Ji pirmoji lietuviams ypač brangių švenčių triadoje. Antroji – iš 1918 metų, Vasario 16-oji, Valstybės atkūrimo diena. O 1990 metais Sąjūdis atnešė trečiąją - Kovo 11 –ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Jos kūrėjai arba liudytojai iš dalies esame bemaž visi šalies piliečiai.
Ir visas Europos Sąjungos valstybes jungia Europos himno žodžiai: Apsikabinkite, milijonai! Šis bučinys visam pasauliui! Odės „An die Freude“ autorius poetas Fridrichas Šileris ir Devintosios simfonijos kūrėjas Liudvigas van Bethovenas – vokiečių tautos genijai – širdimi ir protu suvokė oraus tautų bendravimo principus, kuriuos komentuoti būtų šventvagiška. Geriau giedoti, klausytis ir tylomis didžiuotis – kokie stiprūs esame, kai kartu.

Edmundas SIMANAITIS

© 2003 "XXI amžius"