Valdovų
rūmai, Prisikėlimo bažnyčia: gal tikrovė, gal fantazija
Vilnius tarp lietuvių turi kažkokią
mistinę trauką. Šį miestą sureikšmino mūsų istorija ir jo nemaži
vargai bėgant laikui. Koks nors suvalkietis ar dzūkas, tarkim,
romantiški valstiečiai, niekados Vilniuje nebuvę, tik jame badaudami
kelerius metus praleidę karo metu (gal studijavo, gal raštininkavo),
garsiai kalbėdavo: Vilnius tapo mano tėviške ir namais, tik jame
noriu gyventi. Ta mistinė įtaka ir šiandien kreipia tautos bei
valstybės dėmesį Vilniaus pusėn, gal net skriaudžiant provinciją
su kitais miestais. Todėl pakankamai greitai kyla iš nebūties
Valdovų rūmai, kad dar aukščiau stiebtųsi miesto garbė ir istorinė
mistika. Tiesa, senieji griuvėsiai kalba ir, atrodo, dar ilgai
kalbės ne tik apie miesto amžių, bet ir apie jo šeimininkų nerūpestingumą.
Tačiau prabanga greičiau patraukia akį kaip tikrovės liudytojai.
Todėl prabangai atkurti - o gal sukurti - teikiama pirmenybė.
O Kaunas, šiandieninis vargdienėlis, pirmaisiais atgimusios nepriklausomybės
metais išugdęs keistus, beveik juokdarius, politikus? Jis daug
kentėjo nuo Nemunu atplaukdavusių kryžiuočių, jį gindavo Kęstutis
ir Vytautas, o miestas saugojo vidurio Lietuvą nuo vokiečių antplūdžių.
Kaunas - ir buvusi Lietuvos laikinoji sostinė. Iš jo 1918-1940
metais po visą Lietuvą sklido pažanga, švietimas, susiklausymas.
Sklido be korupcijos, be administracinio savanaudiškumo ir valdininkų
siautėjimo. Jei kas bandė apgaudinėti valstybę, greitai buvo sugriebtas
ir sutramdytas. (Pavyzdžiui, lašinių skutimo istorija.) Kauno,
Lietuvos laikinosios sostinės, kūrybiniu aktyvumu, tad ir pačiu
miestu, reikia didžiuotis. O šiomis dienomis jį, okupaciniais
metais buvusį tautinės gyvybės šaltinį, prieškarinių laikų šviesos
židinėlį, viduramžių Lietuvos užtvarą prieš apsimetėlius krikščionis
apsupo rūkai, pro kuriuos valstybės administracija Kauno neįžiūri.