|
RUBRIKOS
|
| Pirmasis
puslapis |
|
ARCHYVAI
|
| Lietuvos katalikai ilgiausioje piligriminėje kelionėje Europoje
Lietuvos katalikai, didžiąją kelionę pradėję Vilniuje, per Trakus, Aukštadvarį, Pivašiūnus, Alovę, Miroslavą, Seirijus, birželio 14-ąją pasiekė Lazdijus. Iš čia, po šv. Mišių Šv. Onos bažnyčioje ir pusryčių klebonijoje, nešini kryžiumi, Vatikano, Lietuvos, Taikos ir Lenkijos valstybių vėliavomis, piligrimai ir juos lydintieji su maldomis ir religinėmis giesmėmis žygiavo Lenkijos sienos link. Prieš kelionę pakalbinau kelionės vadovą iš Klaipėdos Gintarą Naudžiūną, kuris, paklaustas, nuo kada puoselėjo mintį surengti tokią sudėtingą piligriminę kelionę, atsakė, kad jau ankstesnės kelionės po Lietuvą į Kryžių kalną, aplink Lietuvą, po Žemaitiją, aplankant šventąsias vietas, išsijojo maldininkų grupes, sutelkė aktyvą, fiziškai pasirengusius, ištverminguosius piligrimus. Turime patirtį, tikimės Dievo palaimos. Į mus lydintį autobusą susidėjome maisto atsargų, drabužių, kitos mantos. Kaip žinote, per dieną reikės nueiti apie 30 kilometrų. Tuo pačiu autobusu grįšime namo. |
||
Rytų apeigų katalikų Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserys tarnaitės Žovkvoje 1396 metais rašytiniuose šaltiniuose pirmąsyk paminėtas Žovkvos vardas. Šiam Ukrainos miestui gana greitai buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tad šiemet jis minės 400 metų magdeburginių teisių jubiliejų. Žovkva 25 km į pietus nuo Lvovo nutolęs tėvų bazilijonų vienuolynu bei knygų spausdinimu XVIII amžiuje išgarsintas miestas. 1617 metais įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas, išgyvenęs itin sunkius išbandymus, Ukrainai atgaunant nepriklausomybę išėjo iš pogrindžio. Vienuoliams sugrąžintos bažnyčios, vienuolynai bei kiti pastatai. Taip 1990-aisiais Žovkvoje bazilijonams buvo sugrąžintas vienuolynas, 1994 metais spaustuvė, kuriai, garsėjančiai leidybine veikla ( leidykla Misionierius), nuo pat atgavimo vadovauja Marijanas Lozynskis. |
||
Aš mačiau kitokią lietuvių tautą Trylika metų lietuviai aimanuoja, verkšlena, ištiesę ranką prašo valstybės socialinės paramos. Artimas pražudo savo artimą, kaltindamas valdžią arba vienas kitą, bet ne save Vyriausybės institucijose, televizijos laidose, spaudos puslapiuose, teismuose, kaimynystėje, šeimose Bet aš mačiau ir kitokių lietuvių. Dvasingų, vieningų, dosnių. Optimistiškų ir šiltai bendraujančių ne tik miesteliuose, bet ir kaimų pakelėse. Žmones vienijo tikėjimas, siejo vilties gijos, bet svarbiausias tikslas meilė savo artimui, žemei, tėvynei. Trys piligriminės kelionės dienos, keliaujant nuo Kalvarijos iki Pivašiūnų, man buvo tikras stebuklas. Žmonės nustebino didele pagarba, kilnumu, humaniškumu, atjauta, duonos kąsnio pasidalijimu, nemačiau jokios tarpusavio priešpriešos. |
