Atnaujintas 2006 rugpjūčio 23 d.
Nr.62
(1462)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

PRAEITIS, KURIANTI ATEITĮ

Koncertuoja Anykščių kultūros
centro istorinio šokio studija
„Panava“ (vadovė Jūratė Ūselienė)

Prie atstatyto Kurtuvėnų dvaro
svirno per Šv.Jokūbo atlaidus
vėl vyko iškilmingi renginiai

Dr. Petras Bielskis

Galvodami apie būsimą, dažnai prisimenam būtą... Pralėkęs gražiais Žemaitijos keliais pro Varnius, Užventį, Beržėnus, Ušnėnus, kelis kartus kirtęs Ventos upę, atsitrenki į baltus Kurtuvėnų Šv.Jokūbo bažnyčios bokštus. Visur dar gyva mūsų istorija – čia gyventa Motiejaus Valančiaus, Šatrijos Raganos, Žemaitės, išlikę Pavandenės ir Beržėnų dvarų trobesiai ar bent jų pamatai. O Kurtuvėnai stovi Rytų Žemaitijos landšaftinio draustinio senslėnio viduryje, kurį prieš daugelį amžių išgraužė ledyniniai vandenys. Greta – Ventos aukštupys, teka į šiaurę, per Latviją, į Baltijos jūrą. O Dubysos ištakos jau suka į pietus, į Nemuno pusę. Dar 1825 metais rusų caras, norėdamas vandens keliu patekti iš Nemuno į Baltijos jūrą ir apeiti Prūsiją, sumanė 15 km kanalu sujungti Ventos ir Dubysos aukštupius. Buvo numatyta pastatyti net 20 šliuzų. Į Dubysą kanalas įsiremia ties Bubiais, į Ventą – ties Tolučiais. Revoliucijos ir karai neleido šio keisto darbo užbaigti, bet iš paukščio skrydžio ir dabar dar pelkėse matoma apmaurojusi, „kieta“ kanalo linija. Miestelis minimas jau nuo XIII amžiaus. 1495 metais pastatyta katalikų bažnyčia, dabartinė, mūrinė, statyta 1792-aisiais. Nuo XVIII amžiaus čia įsikuria didikų Nagurskių bei Pliaterių dvarai. Teigiama, kad XIX a. viduryje Kurtuvėnų dvaro svirne veikė baudžiauninkų teatras. O ir svirnas – ne šiaip sau svirnas, bet tarsi medinis bičių korys – grakštus, ažūrinis, taisyklingas, žėrintis langais, figūriniu skiedromis dengtu stogu, tašytų rąstų, sutvirtintas be vinių, sąvaržomis, sankirtomis ar sankabomis. Visi Kurtuvėnai pilni kažkokio nepaprastumo – tie kanalai, upės, tekančios lyg nuo stogo viršūnės į skirtingas pasaulio šalis, bažnyčios požemiuose aptiktos grafų laidojimo kriptos, tam tikra buities kultūra, baudžiauninkų teatras... O tas svirnas, šiaip taip išlikęs per kelis šimtus metų, atlaikęs karus, netikėtai užsidegė ir supleškėjo beveik iki pamatų – mūsų laikais. Visur labai daug metafizikos, lemties. Energija, kurią paliko tuose įvykiuose stumdęsi žmonės, kažkuo baugi ir neišbaigta, verta pratęsimo.

Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis pradeda naują svirno ir regiono likiminį ratą. Sako, svirnui iš naujo prikelti prireikė daugiau nei 1 mln. 200 tūkst. litų. R.Tamulaitis šią pasakišką sumą surinko – juk tai irgi kultūrinis žygdarbis. Taip jis sau ir mums visiems pastatė gražų paminklą. Kas galėjo patikėti, kad Kurtuvėnų dvaro svirnas kada nors vėl atvers langus, duris, ir gražios jo erdvės pakvips sakais, vilios aidžia tyla? Laimink, Viešpatie, bet toks stebuklas įvyko – šią vasarą, per Šv. Jokūbo atlaidus (liepos 21-23 dienomis), į naujai atkurto Dvaro svirno atidarymą atvyko Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Šiaulių rajono meras Raimundas Jakutis, rajono Kultūros centro direktorius Raimondas Sinkevičius, žinomi respublikos etnologai Irena Seliukaitė ir Libertas Klimka. Tris paras vyko iškilmės ir pramogos.

Lietuvoje vyksta daug įvairių švenčių. Jos tarsi supanašėja. Bet ši buvo ypatinga. Gal ir dėl to, kad šventei vadovavusi Šiaulių rajono kultūros veikėja Nijolė Girniuvienė režisūros mokslus studijuoja Klaipėdos universitete. Šventės scenarijus krypo dvarų kultūros pusėn. Tiek svečių vaišinimas ant laužo keptu kumpiu, kuris prieš tai penkias paras buvo mirkytas vyne ir meduje, tiek kojūkininkų naktiniai ugnies vaidinimai dvaro parke ar istorinių šokių vakaras – viskas buvo netikėta, originalu ir nauja. Vien tai, kad vaišėmis rūpinosi 1360 metus siekiančios jotvingių bajorų giminės ainis, garsus nepriklausomas maisto ekspertas Artūras Vincentas Pranciškus Sakas, iškalbingai liudija apie šventės užmojus. Baltai pasipuošęs jis vadovavo gausiai Kurtuvėnų apylinkės etnografinių patiekalų parodai, kartu įtaigiai visiems aiškino, kurie maisto deriniai išsaugojo sveiką tradiciją, kurie laiko veikiami pakito, kurie vaisiai ir prieskoniai gerina maisto skonio savybes, kurie gadina. Renginys buvo įdomus, švietėjiškas – vieni parodo, ką sugeba, kiti pasivaišina.

Prieklėčio scenoje net keturi teatrai vaidino savo spektaklius: Punsko klojimo teatras (rež. Teklė Paransevičienė), Latvijos kultūros kolegijos teatras (rež. Edita Neimanė), Kriukų teatras (rež. Danguolė Musėjukienė) ir Bazilionų teatras (rež. Birutė Sinkevičienė). Vaidinimus žmonės mėgsta, ypač kai pristatomi savi autoriai – Keturakis, Janis Rainis. Parkas buvo sausakimšas. Ir Anykščių kultūros centro istorinių šokių studija (vad. Jūratė Ūselienė) savo spalvingais kostiumais, iš praeities prikelta muzika, įmantriu judesiu žadino dvarų kultūros ilgesį. Nepaprastą įspūdį paliko Suvalkų ugnies teatras (vad. Miroslava Krimska), padovanojęs ugnies ir muzikos reginį naktiniame dvaro parke.

Tačiau bene svarbiausia visame Svirno atidarymo renginyje buvo apskrito stalo konferencija apie tautos kultūrinę atmintį. Pertraukose tarp koncertų ir spektaklių jaukioje antrojo aukšto salėje rinkosi būrys kultūros žmonių pasitarti dėl kultūros objektų panaudojimo ir pritaikymo.

Žinome vasaros suvažiavimus per Šv. Roko atlaidus Šiaudinėje. Po atlaidų Ivanauskų (Lazdynų Pelėdos) dvarelyje Paragiuose, parko alėjoje, ant vejos, šeimomis giminės pasikloja staltieses ir vaišinasi, papietavę žiūri vaidinimus, vakarais parke, prie akmeninių stalų, klauso poezijos. Deja, ten irgi sudegė etnografinės sodybos unikalios architektūros klojimas, bet iki šiol neatsiranda žmogus, kuris pasirūpintų jį atstatyti. Kažkada švietimo ministras Algirdas Monkevičius lyg ir buvo žadėjęs, bet pasikeitė jo statusas ir... Geri to krašto miškininkai, jie daug padeda sodybai, sutvarko aplinką – gal ir klojimą padėtų atstatyti. Bet, matot, kažkas siekia pasidalyti milijonus, ir niekas jiems neleis rodyti geros valios. Atsirado naujadaras – „reikalinga licencija gerumui“. Pinigams leisti licencija duodama lengviau.

Ne mažiau garsūs Jurbarko teatro (rež. Danutė Budrytė-Samienė) vaidinimai miškuose, prie partizanų štabų ir bunkerių, panemunių pilyse, teatralizuotos Bulvės šventės Valančiaus tėvų ūkelyje Nasrėnuose (rež. Nerijus Gedminas); Viešintų teatras (rež. Vytautas Germanavičius) rengia teatralizuotus Tado Blindos antpuolius siauruku važiuojantiems turistams, Palėvenės vienuolynas (rež. Nijolė Ratkienė) kasmet suvadina sakralinio meno mėgėjus; klojimo teatrai savo Krivūles šaukia Ožkabaliuose (Jono Basanavičiaus vienkiemyje), Telšių ar Punsko skansenuose, Bukantėje (Žemaitės namuose), Griežionėlėse (Liudvikos Didžiulienės-Žmonos sodyboje); dvi naktis ir vieną dieną ant Medvėgalio kalno vyksta Tautos suvažiavimai – vyskupo aukojamos šv. Mišios, chorų koncertai, saulės laidos ir patekėjimo laužai, vaidinimai, lakūnų oro akrobatika... Tai vis dabartinės mūsų dvasios apraiškos ženklai.

Kurtuvėnai turėtų susirasti savą nišą. Ir savitą.

Parko direktorius R.Tamulaitis pasakoja savo įspūdžius iš kelionės į Skandinaviją. Ten kartą per metus kuriame nors uoste rengiami vaidinimai su piratų kovomis, šaudymu iš patrankų, liepsnos apimtų kaskadininkų šuoliais į jūrą ir pan. Arba garsieji Oberamergau miesto Austrijoje Pasijų (Kristaus kančios) vaidinimai, kurie kas dešimt metų rengiami jau nuo XIII amžiaus. Vaidinimas apima visą miestą, trunka kelias dienas, jame dalyvauja daugiau nei 800 atlikėjų, miestą užplūstą minios žmonių iš viso pasaulio. Jam kruopščiai rengiamasi, atrenkami pagrindiniai atlikėjai, o atrinktieji net keletą mėnesių nesikerpa plaukų. Labai įdomu, kad Judo vaidmens atlikėjas privalo pasitraukti iš miesto vaidinimui dar nepasibaigus. Atrodo, ten prarandamas realumo jausmas – Judo mitas priimamas tarsi gyvenimas, įsiutę žmonės gali užmušti Judo vardu kalbėjusį.

Teatras yra pilnas metafizikos. Ir lietuvių pasaulėjauta, etninė kultūra pilna metafizikos. Ko vertas vien sugebėjimas bendrauti su vėlių pasauliu (protėvių kultas). Arba mitas apie žaltį. Mitas juk ne kas kita, kaip tautos istorija, jos likimas, tik be tikslių datų ir vardų. Kokį savo likimą matome tame mite? Istoriją apie mažą mergaitę, kuri išdavė savo tėvo paslaptį? O gal istoriją apie neapykantą kitokiam, kitaip mąstančiam? Įsiklausykite į mito fabulą: atėjo vyrai iš jūros, pasisavino mūsų šventų daiktų vardus ir pavidalus, tada užvaldė ir pasiėmė mūsų moteris. Ateiviai nemylėjo mūsų šalies ir užaugino kartą, nukreipę ją prieš saviškius: nemyli ir negerbia senelių, gentainių, jų žemės. Pirmąją ir didžiausią nuodėmę padarė ne Drebulė, o pati Eglė – ji lyg netyčia, lyg juokais pasižadėjo ateiviui ir taip sulaužė savo genties gynybą: pakeitė kalbą, pakeitė kultūrą, pakeitė religiją, pradėjo amžius besitęsiantį nesusikalbėjimą savų su savais. Negalima savų nuodėmių išpirkti vaikų sąskaita. Tautoje ir dabar tvyro nesusikalbėjimas, ir tai jau ne mitas, o realybė. Kažkas sujaukė mitą, kad susijauktų ir gyvenimas. Dabarties dramatizmas – Eglės broliai smerkiami už tai, kad gynė namus. Lygiai kaip partizanai vadinami banditais ir iki šiol jų kaulai trūnija pelkėse, daubose ir Sibiro taigoje. Vyksta vertybių krizė.

Svirno atstatymas – tai ir mūsų mito apie protėvius atkūrimas, nes tėvų atminties sunaikinimas yra atėjęs iš žalčio mito. Dėl to sunaikinimo mes vis dar esame žalčio vaikai. Noriu pasakyti, kad mums nereikia ieškoti svetimų dievų Austrijoje ar Švedijoje. Kultūros stebuklai čia pat, ranka pasiekiami. Visur, kur atsiranda iniciatyvus ir išmintingas vedlys, susiformuoja kultūrinės idėjos, – telkiasi kūrybingi žmonės, kyla judėjimas. Kad ir kunigo E.Simaškos pavyzdys: jo klebonavimo metais Kurtuvėnų teatras tapo žinomas Lietuvoje, miestelis atgijo.

Kaip jau minėta, Kurtuvėnai – unikali Lietuvos vieta: miškai, į skirtingas puses tekančios upės, šimtmečiais rausti kanalai, išlikę grafų drabužiai kriptose, didžiuliai tvenkiniai, kalvos, trykštantys šaltiniai, žirgynas, senas dvaro parkas ir jame šviečiantis baudžiauninkų teatro svirnas. Svirnas ir dabar jau yra didelis traukos centras. Direktorius dar žada atkurti parko alėjas, klombas, ant senų pamatų įrengti terasas. Visa tai puiku. Bet Kurtuvėnai dar laukia savo didžiosios valandos. Laukia savo Pasijos, arba mitologinės mūsų tautos kančios vaidinimo. Su žygiais per miškus, pelkes, kalvas, naktiniais laužais, raganų kultu ir raganų teismais, smegduobėmis, tikrais gaisrais, miškų kautynėmis, vėlių iššaukimu, vilkų medžioklėmis, galvijų skerdimu ir masinėmis puotomis bei turnyrais. Toks vaidinimas galėtų sudaryti tą viršūnę, arba karūną, kuri vizualiai užbaigtų regiono autentiškumą ir garsėtų ne mažiau nei Austrijos ar Švedijos miestų renginiai.

Kurtuvėnai, Šiaulių rajonas

Zigmo RIPINSKIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija