Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tą garbę gavome užgimę...

Algimantas Zolubas

Rašinyje „Biznis ir tautybė“, kurį užtikau 1936 m. liepos 16 d. Lietuvos šaulių laikraštyje „Trimitas“, rašytojas Petras Babickas apžvelgia tautybės ir verslo santykį. Rašytojas pastebi, kad parduotuvių savininkai dažnai šneka ta kalba, kokia kalba šneka pirkėjas, nes „Biznis yra biznis“, „Pirma biznis, paskui malonumai“. Nors tokios nuostatos esą kiek kritikuotinos, tačiau padiktuotos sveiko proto ir gyvenimo išmėgintos. Autorius atkreipia dėmesį į lietuviškų pavardžių kaitą Amerikoje. „Januch, Kella, Wersells, Bertach, Juska, Waitches, Stanley, Czyz, Schamett ir t.t. mirgėte mirga lietuviškuose kvartaluose ir pagal jų parašymą negali suprasti, kurios tautos yra įmonės savininkas, ir todėl jis gali sulaukti ne tik lietuvių klientų. Kita vertus, Amerikos administracijai ir publikai lengviau ištarti trumpesnes pavardes, ypač kad ten nevartojama moteriškoms pavardėms galūnė -aitė, ar -ienė. Mr.Bertach (ponas B.) ir miss Bertach (ponia B.), tai, tiesa, mūsų ausiai labai keistai skamba, bet Amerikoj, rodos, būtina, ir turime su tuo skaitytis...“ Rašytojas pateikia ir kuriozišką atvejį: „Bene Detroite man teko skaityti vienintelį savo rūšies dokumentą – iškabą prie paprastų įstaigos durų. Joje buvo aiškiai juodai ant balto parašyta: „Polski liekarz“, „Lietuvis daktaras“, „Ruskij doktor“. Šita daktarų „trejybė“ buvo vienas asmuo, kuris nebuvo vienos kurios minėtos tautos atstovas, o buvo tikras... žydas“.

Čia dera pridurti, kad ir autoriaus sesuo aktorė Uršulė Babickaitė, vaidinusi užsienio teatruose, buvo iškeitusi savo vardą ir pavardę į Une Baye. Vardą jai „įpiršo“ rašytojas Balys Sruoga, o pavardę – pati susipratusi, nes amerikiečiai, skaitydami jos pavardę, įvardydavo ją „katės vaiku“ (Baby cat), kita vertus, sudėtingas vardas bei pavardė aktoriui esąs kliuvinys būti žinomesniam.

Tačiau, jei paklaustume mr.Bertach (Bertašių) ar mr.Januch (Jonušą), kokia jų tautybė, neabejotinai sulauktume atsakymo – „lietuvis“.

U.Babickaitės ne tik tautybės, bet ir pilietybės vertinimas jos pačios prisiminimuose yra įspūdingas, pamokantis, todėl greta šio rašinio pateikiama ištrauka iš knygos „Unė Babickaitė-Graičiūnienė, atsiminimai, dienoraštis, laiškai“.

Keisti vardus ar pavardes gali rastis priežasčių ne vien dėl verslo, tačiau iškeisti tautybę ar pilietybę dėl verslo ar kitokių priežasčių – nepateisinamas reiškinys, laikytinas didele tautine nuodėme, nes tautybė yra vertybė, todėl ir vardas bei pavardė ir net priesagos -ytė ar -ienė, atspindinčios tą vertybę, yra brangintinos.

Garbingas Šveicarijos sūnus ir didis Lietuvos patriotas profesorius Juozas Eretas-Jakaitis knygoje „Išeivijos klausimu“ (Roma, LKMA, 1974) rašė, kad mažosios tautos ir jų valstybės nėra tokios silpnos kaip mažos, o didžiosios tautos ir jų valstybės nėra tokios galingos kaip didelės, kad mažųjų valstybių siela yra laisvė, pagrindas – teisė, o brangiausias turtas – jų kultūra. Kultūros plėtotei palankesnes sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti ir išlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą ir valdymą jiems nepalieka vietos rūpesčiui kultūra; besiplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti. Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau atspindi ne rusų, anglų ar prancūzų kultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūriniai buvo gauti, nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o mažieji pasižymi moksle, garsėja reikšmingais atradimais ir išradimais. Kadangi mūsų vardai ir pavardės yra taip pat mūsų kultūros dalis, jas turime branginti, tausoti.

Globalizmas, kurį be gailesčio demaskuoja įžymus visuomenės veikėjas Vilius Bražėnas politinės publicistikos knygoje „Nauja pasaulio santvarka“ (Kaunas, 2000), siekia „vieno pasaulio“ santvarkos, tautų susiliejimo, taigi ir tautybių išnykimo. Autorius juokauja, kad jis nebūtų prieš tokią santvarką, „jei Dievas būtų karaliumi“. Ir čia pat priduria, kad skaitęs Malachio Martino pasakojimą apie popiežiaus Jono Pauliaus II siekius sudvasinti pasaulį, kad žmonija galėtų atsispirti prieš materialistinę pabaisą. Esą Popiežius manąs, kad net „didžiausia Dievo bausmė būtų balzamas“, palyginti su tuo, kas ištiktų žmoniją, jei Rytų ar Vakarų materialistai gautų pasaulinę valdžią. Demokratijos privalumų aiškinimas, garbinant tik „pilietinę“ visuomenę, net neminint jos tautinio susivokimo (iš tikrųjų demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra), labai patogus globalistų siekiams visus suvienodinti, paversti pasaulio piliečiais. Turint pasaulio pilietinę visuomenę, nebeturint Tėvynės, jau galima eiti prie „vieno pasaulio“ santvarkos... Rusų rašytojas Michailas Bulgakovas Tėvynės meilę vadino šeštuoju jausmu, o vadinamus internacionalistus (kosmopolitus), – vargšais, neturinčiais tokio svarbaus jausmo žmonėmis. Koks būtų gyvenimas „vieno pasaulio“ santvarkoje tarp bejausmių materialistų, kur bendrautų tik biosocialinės būtybės, ekonominiai veiksniai, o ne Dievo paveikslai, nesunku įsivaizduoti.

Gal iš nesusivokimo, gal iš kitų paskatų Lietuvoje pasigirsta nuostata atsisakyti moteriškų pavardžių priesagų, rodančių santykį su santuoka. Gražiai skamba pavardės Rūta, Baliukonė, Astra, Lėka ir pan., gal jos ir geros kaip slapyvardžiai, tačiau kitokiais atvejais tikrųjų pavardžių neatstoja, žeidžia mūsų tradiciją, kultūrinį paveldą. Negerai, kad Antrosios Lietuvos Respublikos pasuose neberašoma tautybė, mūsų svarbi ir brangi kultūrinio paveldo dalis, kuri, be to, saugo tautinį orumą, priešinasi nutautinimui, globalizmo ekspansijai.

Kai Pirmojoje Lietuvos Respublikoje vyko pavardžių lietuvinimo vajus, Jonas Aistis pasisakė prieš tokį dirbtinį lietuvinimą, paveldo pažeidimą ir tvirtino, kad Basanavičiaus pavardė labai lietuviška ir, patriarchą pavadinus Basaniumi, jis lietuviškesnis tikrai nebebus. Tais atvejais, kai surandamos giminės šaknys, nustatomas pavardės dirbtinis pakeitimas (sulenkinimas, suvokietinimas ar surusinimas), pavardės atstatymas yra pateisinamas.

Dėl naujų vardų trūkumo, ypač pastaruoju metu, pasipylė naujadarų vardų kruša, kurie ne tik laužia liežuvį, bet ir rėžia ausį. Kadangi sukurti naują vardą jokių taisyklių nėra, kas kaip išmano, taip ir padaro. Kai ūgtelėjusi Vilma susidomi savo vardo kilme, sužino, kad tai – Vilniaus ir Maskvos santrumpų jungtis arba firmos, Vilniuje gaminusios magnetofonus, pavadinimas, blondinė Gitana sužino, kad jos vardas ispaniškai reiškia čigonę, berniukai, norint apsaugoti nuo Mykolo ir Dovydo neva pasenusių vardų, pakrikštyti Maiklais ir Deividais, sužino, kad jie nepabėgo nuo Mykolo ir Dovydo. Lietuvių žodynas labai turtingas, todėl, kuriant naują vardą, bent lietuvišką šaknį reikėtų pasirinkti, vengti, anot Vaižganto, Šikfridų ar Perdinandų (Zigfridų ar Ferdinandų) nelietuviškų vardų.

Apie tautines nuodėmes, kai pavardes ir vardus parduodame arba dovanojame kitoms tautoms (mišrios vedybos), skaudu kalbėti, nes tai – ėjimas į globalizmo smauglio nasrus. Tikras atoveiksmis tokiam ėjimui – nacionalizmas, t.y. tautiškumas. Lietuviais turime būt, nes tą garbę gavome užgimę.

Pilietybės dokumentai

Unė Babickaitė-Graičiūnienė

Unė Babickaitė ir Petras Babickas

Kelintą kartą dėdė Andrius sako: „Eik pasiimti savo pilietybės dokumentų. Po dvejų metų juos gauna kiekvienas, atvykęs į šį kraštą, ir tada nebevadina jo „grinorium“.

- Ar būtinai turiu pasiimti?

- Ne, nebūtinai. Šioje šalyje prievartos nėra. Bet tau įdomu bus iš arčiau pamatyti Amerikos valdžios aparatą.

Atvykusi į City Hall (miesto rotušę), nustebau, radusi didžiulę salę, pilną pilniausią vienų vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį.

Susigėdusi sėstelėjau čia pat prie durų. Vyrai taip pat, atrodo, ne mažiau nustebę mano atsiradimu tarp jų, atsisukinėjo, šnibždėjosi ir vėl spoksojo į mane.

Pradžioj salės ant pakylos už ilgo stalo, apkrauto didelėmis knygomis, sėdėjo daug valdininkų.

Beviltiška buvo tikėtis tą dieną gauti tuos dokumentus, bet nusprendžiau valandėlę pasėdėti, pasiklausyti. Staiga pasigirsta:

- Oh miss! – iš už stalo atsistojęs šaukia mane vienas valdininkų.

- I?! – labai nustebusi atsiliepiu.

- Yes, you. Ateikite čia, prašom.

- Vaje, vaje... – nukaitau aš, šitaip netikėtai išskirta, pagerbta. – Tik pamanykite, kokia šalis Amerika! – galvojau eidama, – kaip subtiliai ji moka pagerbti moteris. Net darbo metu nėra joms eilės. Jos niekur nestovi, jos niekur nelaukia. Visur visada „ladies first“ (pirma ponios). Gražu gyventi džentelmenų šalyje!

Priėjau ir užlipau ant pakylos. Valdininkas nusišypsojo, o mane vėl nuplieskė raudonis, - šypsena taip netiko jo veidui ir salės rimtumui.

- You, miss, atėjote išsiimti „naturalization papers“ (natūralizacijos dokumentų)?

- Jūsų vardas?

- Jūsų paskutinis vardas, pavardė?

- How do you spell? Kaip tai rašoma? Sakykite paraidžiui.

- Kada atvykote į mūsų šalį?

- Kokiu laivu?

- Iš kokios šalies?

- Lithuania?! – skiemenimis kartoja valdininkas.

- Tokio šalies nėra.

- Tokia šalis yra.

- Kaip ji anksčiau vadinosi?

- Visada ji vadinosi Lithuania.

Pauzė.

- Koks didžiausias jūsų šalies miestas?

- Kaunas.

- ?! – valdininkas nepajėgė ištarti. Kiti valdininkai pakėlė galvas nuo savo popierių.

- O kaip anksčiau tas miestas vadinosi? – Aš dvejojau, bet reikėjo pasakyti.

- Anksčiau, kai mano tėvynė buvo pavergta, jį vadino „Kowno“ – pašaipiai ištariau rusišką žodį.

- Oh, Kowno – Russia! – nudžiugo valdininkas.

- No, Kaunas – Lithuania.

- Betgi aš sakau jums, kad tokios šalies nėra, - spyrėsi valdininkas.

- O aš atvykau iš tos šalies su pirmąja diplomatine misija.

Salėje sėdintieji ir visi valdininkai nustoję dirbti klausėsi mudviejų ginčo.

- Kaip jūs mane matote čia stovinčią, taip tikrai yra tokia šalis – Lithuania.

„Mano“ valdininkas jau spėjo atsiversti kelias žemėlapių knygas, visur pieštuku pabrėždamas rodė man parašyta Kowno – Russia.

- Mano šalis laisva jau penkeri metai. Jūsų žemėlapiai pasenę, - sakau. – Atsiklauskite jūsų prezidento ir ištaisykite juos.

Valdininkai lyg susitarę visi nusišypsojo ir vėl įniko dirbti.

Mano valdininkas rašė į kelis lapus iš karto, vis šypsodamasis, protarpiais purtydamas galvą.

- Pasirašykite čia, miss, ir čia, miss, ir dar čia, miss.

Antrąjį popierių pasirašydama norėjau paskaityti, ant ko čia pasirašau, bet valdininkas nedavė atsikvėpti. Jis vis šypsojos ir nardė tarp stalų, piupitrų labai gerai nusiteikęs.

- Prieikite čionai, please, miss. Padėkite kairę ranką ant šitos šv.Biblijos, miss, dešinę pakelkite į viršų, miss, ir kartokite paskui mane žodžius, miss.

- Ar turėsiu prisiekti?

- Yes, miss.

- Tai aš noriu iš anksto žinoti priesaikos tekstą. Būkite malonus perskaityti man.

- All right, - truputį patylėjęs nenorom sutiko valdininkas, išjungė iš savo veido šypseną ir greitakalbe ėmė skaityti šiurpius priesaikos žodžius:

- I call God to vitness, - aš šaukiu Dievą liudininku, kad aš atsižadu savo šalies Lietuvos...

Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje... It is my bona fide intentions to renounce forever all allegiances and fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignity, and particulary anarchist; I am not a poligamyst nor a believer in the practice of polygamy; and it is my inention in good faith to become a citizen of United States of America and to permanently reside therein. So help me God.(Mano bona fide ketinimas yra nepripažinti visiems laikams priklausomybės ir ištikimybės bet kuriam užsienio valdovui, monarchui, bet kuriai užsienio valstybei ar vyriausiajai valdžiai, ypač Lietuvos Respublikai ar Rusijai, kurių pilietis dabar esu. Aš nesu nei anarchistas, nei poligamistas ir nepraktikuoju poligamijos; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. Tepadeda man Dievas.)

- Negaliu prisiekti, - sujaudinta iki gilumos širdies, pasakiau.

- Kodėl gi ne?! – beveik sušuko nustebęs valdininkas.

- Negaliu sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu, - pristigdama kvapo drebančiu balsu kalbėjau.

Labai labai suglumo valdininkas; atrodė net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko.

Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs. Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą.

Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavo vėl šypsodamasis valdininkas ir koketiškai prašneko:

- Miss, we want you to be our citizen (panele, mes norime, kad būtumėte mūsų pilietė). Padėkite tik šitą mažytį savo pirščiuką ant pat šv.Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelkite. Ir galite ne visus žodžius kartoti. Čia gi viskas tik proforma.

Švelniai paėmė mano kairę ranką ir prispaudė mano mažąjį pirštą prie krašto Biblijos.

Ir aš švelniai, bet ryžtingai išlaisvinau savo pirštą iš Amerikos valdininko rankos.

- Aš negaliu prisiekti, – ašaros riedėjo mano skruostais, bet žodžius tariau aiškiai ir ramiai.

- Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu.

Kapų tyloje nuaidėjo mano žodžiai. Bėgti, bėgti iš šitos kraupios vietos! Va tas rūstaveidis, kietažvilgsnis, visą laiką mane nebyliai stebėjęs, atsistoja iš už stalo ir nenuleisdamas nuo manęs akių, suspaudęs lūpas, tarytum grieždamas dantimis artinasi prie manęs.

- Aš įžeidžiau Ameriką! Nejaugi jis man ką darys?! Deportuos mane stačiai iš salės, neleisdama net atsisveikinti su Vytautu?! Man rodės, aš pražilsiu, kol jis prieis prie manęs. Rodėsi, sugers mane visą savo įsmeigtu veriančiu žvilgsniu.

- I respect you, miss! Give me your hand (aš jus gerbiu, panele! Duokite man savo ranką). – Suėmė mano ranką savo abiem rankom ir švelniai paspaudė. Kreipdamasis į valdininkus pasakė:

- All of you (visi jūs) paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau. Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti.

- Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv.Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios net žemėlapyje nėra!

- You are free, miss (jūs laisva, panele), - tarė jis, vėl švelniai spausdamas mano ranką.

- O jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up (stokitės)! – sušuko jis įsakančiu, niekinančiu balsu.

Salėje visi triukšmingai pakilo. Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba stovėjo rimtais veidais vyrai.

Iš knygos „Unė Babickaitė-Graičiūnienė, Atsiminimai, dienoraštis, laiškai“ (Scena, Vilnius, 2001)

© 2006 „XXI amžius“