Atnaujintas 2008 sausio 25 d.
Nr.7
(1800)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvas tautos skausmas

Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanų vado Alfonso Morkūno-Plieno 100-osioms gimimo metinėms

Alfredas ADOMĖNAS-GILŪŽIS

Alfonsas Morkūnas-Plienas

Alfonsas Morkūnas-Plienas gimė 1908 m. sausio 27 d. Juodžiūnų kaime, Žemaitkiemio valsčiuje. Tarnavo Lietuvos kariuomenės Kauno kavalerijos pulke, buvo labai geras raitelis ir mėgo žirgus. Baigė puskarininkių mokyklą. Nuo 1931 metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje liktiniu puskarininkiu.

Rusams brutaliai okupavus Lietuvą, A. Morkūnas grįžo į Juodžiūnus, dalyvavo sukilime ir tikėjosi, kad vokiečiai atneš Lietuvai valstybingumą, nes ant vokiečių kariuomenės diržų sagčių buvo užrašas „Got mit uns“ (liet. „Dievas su mumis“). Tačiau okupantas yra okupantas, nesvarbu kokios spalvos.

1944 m. vasario mėnesį Alfonsas su broliu Karoliu įstojo į Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus vietinę rinktinę. Brolis Stasys tarnavo policijoje. 1944 metais pabėgti į Vakarus nespėjo, be to, nutarė, kad palikti Tėvynę nelaimėje yra gryna išdavystė.

Broliai Morkūnai suprato, kad kovodami už Lietuvą užsitraukė rusų okupanto neapykantą ir bus sunaikinti. Darbai, kurie tiko Lietuvai, netiko rusui. Todėl broliai Morkūnai į namus daugiau nebegrįžo. Jie tapo Lietuvos laisvės kovotojais.

Alfonsas Morkūnas, turėjęs daugiau karinio patyrimo, pasitraukęs į miškus tapo partizanų būrio organizatoriumi ir vadu, pasirinko Plieno slapyvardį. Į partizanus įstojo ir broliai Karolis Morkūnas-Klevas ir Stanislovas Morkūnas-Tarzanas. Morkūnų bendražygiais (laisvės kovų miško broliais) tapo Meilai, Ališauskai, Vaičiūnai ir kiti jauni apylinkės vyrai.

Plieno būrys iš pradžių veikė Juozo Šibailos-Dieduko Balninkų laisvės rinktinės teritorijoje. Tuomet Balninkų laisvės rinktinę sudarė trys partizanų kuopos. Vienai kuopai vadovavo A. Morkūnas-Plienas, antrai kuopai – Balninkų mokytojas J. Šibaila-Diedukas, o trečios partizanų kuopos vadas buvo Alfonsas Saugūnas-Žaibas.

1944 m. spalio 18 dieną per šauktinių į rusų okupacinę kariuomenę gaudynes A. Morkūnas buvo suimtas ir išvežtas į okupacinę kariuomenę, iš kurios greitai pabėgo ir vėl pradėjo vadovauti partizanams. 1945 metais spalio 1 dieną Didžiosios Kovos A partizanų apygardos vadas J. Misiūnas-Žalias Velnias įkūrė DKA apygardoje B rinktinę ir rinktinės vadu paskyrė A. Morkūną-Plieną su DKA apygardos vado pavaduotojo teisėmis. DKA B rinktinės štabo viršininku paskyrė J. Šibailą-Dieduką.

Tuomet partizanai jau nebuvo pasyvūs represijų stebėtojai, jie jau galėjo duoti okupantui atkirtį. Naktimis jie kontroliavo visus kaimus ir miestelius, sutramdydavo aršiausius baudėjus ir rusų sovietinės valdžios pareigūnus, rengė išpuolius į mažesnius miestelius, kur sunaikindavo okupacinės valdžios įstaigas ir išlaisvindavo suimtuosius.

Miestelių užėmimas turėjo ir moralinę, ir politinę reikšmę: pakeldavo gyventojų nuotaiką, parodydavo, kad yra kovojančių su okupantu, sužadindavo laisvės viltį. Partizanai buvo užėmę (kai kuriuos ne vieną kartą) Želvą, Balninkus, Molėtus, Videniškes, Alantą, Kavarską ir kitas vietoves. Nors partizanai miestelius išlaikydavo tik kelias valandas, tačiau per tą laiką jie sunaikindavo okupacinės valdžios dokumentus , išsivesdavo okupacinės valdžios aktyvistus.

J. Misiūnas-Žalias Velnias 1946 08 13 „legendinio“ (MGB įkurto) BDPS Centro (J. Markulio-Erelio) buvo iškviestas į Vilnių ir slaptai suimtas, o 1947 03 11 Butyrkų kalėjime Maskvoje sušaudytas. DKA partizanų apygardoje vadu buvo MGB statytinis Viktoras Pečiūra (kapitonas Griežtas). Jam pareikalavus iš DKA B rinktinės suteikti apygardos vadovybei žinias apie ryšio punktus, partizanų būrių sudėtį, ginklų sandėlius 1946 metų gruodžio mėnesį B rinktinės vadas Plienas atsisakė ir įtaręs išdavystę nutraukė ryšius. 1946 metais DKA apygardos štabe pradėjo darbuotis rusų okupanto represinės struktūros ir per metus beveik sunaikino visą A rinktinę.

Algimanto partizanų apygardos ir DKA B rinktinės vadai 1947 m. spalio 28 d., susirinkę į pasitarimą iš B rinktinės, dalyvaujant Plienui, Diedukui ir Žilviniui, išnagrinėję Markulio BDPS aktyvių junginių protokolo nuorašą konstatavo, kad tuose partizanų vardu priimtuose nutarimuose visai nėra partizanų kovos dvasios. Todėl Algimanto apygarda ir DKA B rinktinė griežtai nutraukė visus ryšius su BDPS. Nutarimas buvo pasiųstas visoms partizanų apygardoms.

1948 m. rugpjūčio 1-4 dienomis įvyko Šiaurės Rytų srities Lietuvos partizanų vadų sąskrydis, kuriame dalyvavo 27 įvairaus rango partizanų vadai, tarp jų ir Plienas, Diedukas, Žilvinys. J. Šibaila-Diedukas pranešė visiems apie keistą Žalio Velnio dingimą ir agentų infiltravimą į DKA vadovybę. Paaiškino, kodėl nutraukė ryšius su DKA apygardos vadovybe.

Diskusijose kritiškai ir plačiai aptarta išdavikiška J. Markulio-Erelio veikla, pareikalavusi aukų ir sukėlusi nepasitikėjimą. Todėl jau 1948 08 04 buvo pažymėta, jog Didžiosios Kovos apygarda iš A rinktinės, įkurtos ir vadovautos Žalio Velnio, ir iš B rinktinės, vadovautos Plieno, dalinių jos sudarė DKA partizanų apygardą. J. Markulio-Erelio įtakon įkliuvus apygardos A rinktinės vadovybei, B rinktinė nepasidavė priešo užmačioms ir išsaugojo tautos laisvės kovų dvasią.

B rinktinės vadovai iš „legendinės“ apygardos vadovybės gavo kelis įsakymus aprūpinti kovotojus dokumentais, suteikti žinių apie ryšio punktus, ginklų sandėlius. Plienui atsisakius šiuos įsakymus vykdyti, pareikalavo pakartotinai. Tuomet Plienas nutraukė ryšius su savo apygarda ir pareiškė norintis prisidėti prie Šiaurės Rytų Lietuvos srities partizanų veiklos.

Algimanto partizanų apygardos ir DKA B rinktinės vadai nutarė, kad B rinktinė savo darbais įrodė pajėgianti savarankiškai veikti, todėl ji tapo Didžiosios Kovos pagrindiniu vienetu – apygarda, o jos vadovybė – apygardos vadovybe. Šio posėdžio metu A. Morkūnui-Plienui buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis.

Kapitonas Plienas buvo neeilinis partizanų vadas – protingas, visų gerbiamas už drąsą, mokėjęs įžvelgti priešo užmačias. Jis daug dėmesio kreipė į partizanų vadų ugdymą. Plienas atkreipė dėmesį į aktyvų partizaną Petrą Gruzdą-Vėtrą. Žmonės dažnai apie Gruzdą kalbėdavo su pasididžiavimu, kaip apie narsų kovotoją. Gruzdas Kazokų miškų masyve ant Molėtų – Vilniaus plento patruliavo ir aktyviai tikrindavo mašinas, ieškodamas okupanto valdžios atstovų. Plienas Gruzdą paskyrė A rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku, o 1949 m. liepą – B rinktinės vado pavaduotoju.

Prie Plieno štabo pasižymėjo partizanų vadas ir didvyris partizanų pulkininkas J. Šibaila-Diedukas. Jis buvo deleguotas į LLKS vadovybę, buvo LLKS Prezidiumo pirmininko partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju.

Plienui vadovaujant į vadus iškilo partizanas Jonas Jūras-Žilvinys, nuo 1948 10 12 buvęs DKA apygardos štabo viršininku, B rinktinės štabe dirbęs Steponas Satkevičius-Gintvytis, kuris iš DKA B rinktinės buvo perkeltas į Vytauto partizanų apygardos štabą viršininko pavaduotoju ir žuvo 1951 m. kovo 19 dieną Labanoro girioje. Taip pat pasižymėjo Vladas Ališauskas-Puškinas, nuo 1949 m. liepos mėnesio DKA štabo organizacinio skyriaus viršininkas ir apygardos vado adjutantas, Kazys Ališauskas-Spartakas, nuo 1948 metų buvęs B rinktinės vadu, Ignas Meilus-Daktaras, nuo 1951 m. liepos mėnesio Didžiosios kovos rinktinės vado pavaduotojas ir kiti partizanai.

Už Molėtų link Aluntos yra Šilų miškas. Tame miške stovyklavo Beržo būrio partizanai. Iš Vilniaus atvyko ryšininkas į Avilčių ryšio punktą ir pranešė, kad apie čia apsistojusį partizanų būrį jau žino Vilnius. Sunaikinti partizanus MGB reikalavimu bus atsiųsti 16-osios lietuviškos divizijos kariai.

Gavę žinią Beržo būrio partizanų vadai į Molėtų pusę išsiuntė pasalą, kuri įsitvirtino už dviejų kilometrų nuo partizanų dislokacijos vietos, o partizanus išdėstė abiejose kelio pusėse. Netrukus partizanai pamatė nuo Molėtų atvažiuojančius tris sunkvežimius, pilnus stačių kareivių. Kai sunkvežimiai, pravažiavę pirmąją pasalą įvažiavo į pasalos centrą, kur buvo išdėstyti kulkosvaidžiai, eilinis partizanas Beržui sušnibždėjo, kad jau laikas „pulti“. Vadas atkirto: „O į ką mes šaudysime – juk ten taip pat lietuviai“, ir sukomandavo: „Virš mašinų – ugnis!“

Kai partizanai kirto iš kulkosvaidžių, kareiviai išvirto iš kėbulų ant žemės, bet kai jie bandė pakilti, partizanai vėl varė uraganišką ugnį virš galvų. Taip juos palaikius išgirdo lietuviškai: „Nešaudykit! Norim pasikalbėti su vadu!“ Beržas, sugrįžęs iš pokalbio, pranešė, kad jie važiuoja atgal. Taip ir įvyko. Jie išvažiavo. Taip Beržas išvengė rusų MGB sugalvotos tautos „savižudybės“.

Sunaikinus A partizanų rinktinę, liko tik DKA B rinktinė, kuri nepakluso čekistams, nutraukė visus ryšius su A rinktine ir dabar vadovavo visai DKA apygardai. Dėl tokios padėties Vilniaus MGB smarkiai sunerimo ir labai griežtai iškoneveikė Ukmergės MGB darbuotojus, kurių teritorijoje veikusi partizanų kapitono A. Morkūno-Plieno rinktinė ne tik liko nesunaikinta, bet savo veiklą išplėtė visoje buvusioje DKA apygardos teritorijoje. Kas jau buvo sunaikinta, dabar vėl atstatyta.

Ukmergės MGB pradėjo rengti Plieno sunaikinimo planą – sudarė penkių agentų – smogikų grupę, parengė grupei legendą. Tačiau Vilniuje suprato: jei Plienas nepakluso kapitonui Griežtui, tai čia kažkokio būrio visai neprisileis. Taigi Vilniaus MGB Ukmergės plano nepatvirtino.

Tačiau kovoti su okupantu darėsi vis sunkiau. 1948 m. vasario 10 d. žuvo Plieno brolis Karolis Morkūnas-Klevas. Po Klevo žūties netrukus mirė jų motina. Skrebai net kelias dienas neleido jos laidoti, o pasislėpę laukė ateinant atsisveikinti jos sūnaus Alfonso. Nesulaukė. Labai norėjo Plieną sunaikinti, todėl už jo galvą paskyrė 100 tūkstančių rublių premiją.

Juodkiškių kaime Vagonio sodyboje Plienas buvo įsirengęs bunkerį. Kadangi Vagonis buvo stambus ūkininkas, rusai jį kaip buožę ištrėmė į Sibirą. Liko bunkeris, tačiau nebuvo šeimininko. Todėl tuose namuose partizanai apgyvendino Tratulį iš Juknonių kaimo, kuris anksčiau su partizanais palaikė ryšius ir buvo patikimas.

Tačiau atėjo tautos skausmo valanda. 1949 m. gruodžio 30 d. rusų įgula šiuos namus apsupo. Jau iš ryto žmonės matė iš Ukmergės atvykusius rusų kareivius, kurie sustojo už 2 km nuo sodybos. Kareiviai vietovės nešukavo, o bėgo sodybos kryptimi, „nurodyton vieton“. Apsupo Vagonio klojimą glaudžiu žiedu. Bunkeryje žuvo Kalnų srities Didžiosios Kovos apygardos partizanų vadas, didvyris, partizanų kapitonas Alfonsas Morkūnas-Plienas, jo pavaduotojas Vladas Ališauskas-Puškinas, kuopos vadas Bronius Medelskas-Krienas, Juozas Grigas-Geniukas ir Bronius Dūda-Narutis.

1998 metais partizanų kapitonas A. Morkūnas-Plienas (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija