2010 m. liepos 9 d.
Nr. 52
(1837)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

 

Šiame numeryje:

Lietuvos Vyskupų
Konferencijos
posėdyje

Kemsynai

Mylėk Dievą
ne tik širdimi,
bet ir protu

Išoriniai ir vidiniai pavojai Bažnyčios laisvei

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI liturginėje
procesijoje per Petrinių Mišparus

Palijai naujiesiems arkivyskupams metropolitams

Vienu reikšmingiausių akcentų šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Romoje celebravime yra palijų įteikimas per pastaruosius vienerius metus paskirtiems Katalikų Bažnyčios arkivyskupams metropolitams. Palijus – balta vilnonė juosta su išsiuvinėtais juodais kryžiais – yra ypatinga liturginio rūbo dalis, kuri ženklina bendrystę ir autoriteto dalijimąsi su Popiežiumi. Šis svarbus hierarcho ganytojiškos veiklos simbolis įteikiamas tik metropolijų, dalinių Bažnyčių, vadovams. Tie tituliniai arkivyskupai, kurie paskiriami darbuotis Šventojo Sosto dikasterijų sekretoriais ar eiti Vatikano nuncijų pareigas, palijų negauna.


Įkurta Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba

Mindaugas BUIKA

Arkivyskupas Rinas Fizikela
vadovaus įkurtai naujai
Šventojo Sosto dikasterijai

Bažnyčios misijų veiklos aktualumas

Plataus tarptautinio atgarsio susilaukė popiežiaus Benedikto XVI  šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmių išvakarėse per vadovautus Mišparus sakyta homilija, kurioje pranešta apie naujos Šventojo Sosto dikasterijos sukūrimą. Įsteigta Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba koordinuos pastangas žadinti tikėjimą tradicinėse krikščioniškose pasaulio dalyse, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kuriose pastaraisiais dešimtmečiais vyksta spartūs sekuliarizacijos procesai. Petrinių pirmieji Mišparai birželio 28 dieną vyko ant tautų apaštalo šv. Pauliaus kapo pastatytoje ir jam dedikuotoje bazilikoje. Šventasis Tėvas savo homilijoje kalbėjo apie Bažnyčios misijų pašaukimo įgyvendinimą. Primindamas savo pirmtakų mokymą, jis pirmiausia priminė popiežių Paulių VI, kuris jau pasirinkdamas vardą akcentavo misijų veiklos svarbą. Veikdamas pagal Vatikano II Susirinkimo programą 1974 metais Paulius VI sušaukė evangelizacijai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją. Šio susitikimo baigiamajame dokumente, apaštaliniame paraginime „Evangelii Nutiandi“ kaip tik pabrėžiama, kad „pastangos skelbti Evangeliją šiandienos žmonėms, kurie palaikomi viltimi, bet kartu dažnai būna apimti baimės ir nerimo, yra tarnystė, svarbi ne tik krikščionių bendruomenei, bet ir visai žmonijai“. Tai nuoseklus Vatikano II Susirinkimo ir 1965 metais paskelbto misijų dekreto „Ad Gentes“ laikymasis, kuriame analizuojami evangelizacijos ypatumai šiuolaikinėje situacijoje, formuojantis naujoms sąlygoms žmonijos gyvenime.


Naujas Lietuvos kariuomenės ordinaras

Vyskupas nominatas Gintaras Grušas
Sauliaus Žiūros nuotrauka

Liepos 2 dieną Šventasis Tėvas Benediktas XVI priėmė Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio atsistatydinimą iš Lietuvos kariuomenės ordinaro pareigų ir nauju Kariuomenės ordinaru paskyrė Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinį sekretorių monsinjorą Gintarą Grušą. Vyskupas nominatas bus konsekruotas rugsėjo 4 dieną Vilniaus Arkikatedroje.

Mons. Gintaras Grušas gimė 1961 m. rugsėjo 23 d. Vašingtone, JAV. Augdamas lietuviškoje šeimoje, įsitraukė į tautinę ir katalikišką išeivių veiklą. Aktyviai dalyvavo Los Angeles Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.


A. M. Brazausko fenomenas: buvęs „visada laiku ir vietoje“

Linas ŠALNA

Praėjo jau beveik dvi savaitės nuo Algirdo Mykolo Brazausko mirties ir daugiau nei savaitė nuo laidotuvių. Triukšmingų laidotuvių. Netgi, galima sakyti, skandalingų laidotuvių. Atėjus pirmiesiems pranešimams apie pirmojo nepriklausomos Lietuvos prezidento mirtį Lietuvos radijas ir televizija nutraukė bet kurias kitas laidas ir pradėjo transliuoti vien Brazausko asmenybę „išryškinančias“ laidas (oficialus gedulas buvo paskelbtas tik po trijų dienų, kai mirusysis buvo pašarvotas prezidentūroje). Netrukus įsijungė ir kitos televizijos stotys su retomis išimtimis. Panegirika Brazauskui niekam neleido abejoti, kad jis yra pirmasis Lietuvos prezidentas, ryškus šalies politikas, kurio reikšmę pasaulio politikai ir Lietuvos nepriklausomybei pripažįsta pasaulio politikai (nors tarp tokių „garsių politikų“ buvo tik kelios nežymios pavardės, daugiausia kaimyninių šalių buvę vadovai), o jo siekis Lietuvai iškovoti nepriklausomybę buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas. Ir, savaime suprantama, tik a. a. Brazauskas savo nenuilstamais darbais įgyvendino tautos svajonę. Jei kas suabejodavo tokia panegirika, buvo prilyginamas vos ne išdavikui. Taip atsitiko ir Bažnyčiai, kuri, įvertinusi kai kuriuos moralės požiūriu abejotinus (ne visus) Brazausko poelgius ir veiksmus, paskelbė: Vilniaus Arkikatedroje Brazausko laidotuvių dieną bus aukojamos iškilmingos šv. Mišias už velionį, bet jo karstas nebus įneštas į Arkikatedrą. Ir nors Bažnyčia pagerbė velionį kaip tikrai dorą kataliką – net penki vyskupai aukojo už jį šv. Mišias, o laidojo velionio gimtinės (Kaišiadorių) vyskupas, nežabota pykčio kampanija ne mažėjo, o net augo: labai staigiai ir netikėtai net „suorganizuotos“ šv. Mišios už velionį Kaišiadorių Katedroje. Iš jų eigos Lietuva galėjo „įsitikinti“, kiek daug tikinčiųjų „slėpėsi“ ne tik dabartinėje LSDP, bet ir jos pradininkėje LKP. Priekaištai Bažnyčiai ir ypač Vilniaus arkivyskupui kardinolui Audriui Juozui Bačkiui bei kai kuriuos klausimus dėl tokio Bažnyčios sprendimo aiškinusiam Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui liete liejosi, nors Brazausko gerbėjai nesibaimino pareikšti ir kitoms institucijoms abejonių dėl velionio pagerbimo, pvz., esą jis pašarvotas buvo „labai netinkančioje“ prezidentūros patalpoje, anot vieno politiko, „generalgubernatoriaus (Muravjovo) arklidėse“ (anksčiau buvusiose ūkinėse patalpose, dabar perkonstruotose į Kolonų salę), o ne iškilmėms skirtoje Baltojoje salėje, taip pat laidoti jį būtų derėję garbingesnėje vietoje, geriausia – Valdovų rūmuose.  Teisėto Arkikatedros administratoriaus Vilniaus arkivyskupo teisėtas sprendimas Brazausko gerbėjų buvo pavadintas vos ne nacionaline tragedija. Puolimas prieš Bažnyčią buvo toks staigus ir netikėtas, kad dėl to buvo dirbtinai sukiršinta ir suskaldyta visuomenė, paveikiant netgi katalikiškąją visuomenės dalį. TV žurnalistas, ilgai ir įkyriai piršęs Bažnyčios „klaidos“ tezę, jau po laidotuvių skelbė: visa tauta buvo suvienyta tokiu „klaidingu“ Bažnyčios sprendimu, t. y. tariamai prieštaraudama Bažnyčios sprendimui visuomenė susivienijo prieš Bažnyčią. Bet ar ji buvo suvienyta? Iš kur jis, sėdėdamas TV ekrane ir iš ten pamatęs „Bažnyčios klaidą“, matė tautos susivienijimą? Priešingai – visuomenė buvo sukiršinta. Jeigu tauta susivienijo, tai tikrai ne dėl Brazausko ir ne dėl jo laidotuvių apeigų. Tame propagandiniame siautulyje į tolimą foną netgi nuplaukė neblogai suplanuota panegirika apie Brazausko vaidmenį valstybės istorijoje, nors parodytos dokumentikos tikrai netrūko – jos buvo tiek daug, kad net velionio gerbėjams pradėjo įgristi.


Žalgirio mūšio garbei

Seime pristatyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda „Lietuvos karys Žalgirio mūšyje“ ir apdovanoti konkurso „Žalgirio mūšiui – 600“ laureatai

Regina Rajeckienė,

VDKM Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja

Parodos organizatoriai (iš kairės):
VDKM Archeologijos skyriaus
vedėja K. Rickevičiūtė, Fondų
apskaitos ir apsaugos vyr. saugotoja
J. Karosevičiūtė, VDKM direktorius
plk. ltn. G. Surgailis, VDKM
direktoriaus pavaduotojas,
parodos kuratorius A. Pociūnas

Minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines Lietuvos Respublikos Seimas 2010-uosius paskelbė Žalgirio mūšio metais. Liepos 2 dieną, skambant Renesanso muzikos ansamblio „Hansanova“ autentiškais styginiais instrumentais atliekamiems gotikos ir renesanso epochos kūriniams, Seimo parodų galerijoje pristatyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda „Lietuvos karys Žalgirio mūšyje“. Taip pat atidaryta Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus surengto vaikų ir jaunimo kūrybos konkurso „Žalgirio mūšiui – 600“ laureatų kūrybos darbų paroda bei apdovanoti parodos nugalėtojai. Pirmąją vietą vertinimo komisija skyrė ir Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės įsteigtu prizu „Žalgirio mūšiui – 600“ apdovanojo Gediminą Lukošių. Prizą įteikė Seimo kancleris Jonas Mileris.


Apie laidojimo apeigas

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis,

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Brangūs tikintieji,

šiomis dienomis gausūs viešųjų asmenų bei žiniasklaidos darbuotojų komentarai apie šermenis ir laidotuvių apeigas galėjo sukelti nerimo katalikams, paskatinti abejones ir svarstymus, kodėl malda už mirusįjį ir kūno palydėjimas į kapines ne visur ir ne visada atliekamas vienodai. Žinodamas, kad net nuoširdūs Bažnyčios nariai supratimą apie liturgiją dažnai įgyja vien iš savo patirties, o ne autoritetingų religinio ugdymo šaltinių, noriu šia proga bent trumpai priminti katalikiškų laidotuvių prasmę ir paaiškinti apeigų tvarką.


Libanietiška tolerancija

Libanietis Hišamas Ibrahimas tvirtina,
jog Libane saugiai jaučiasi
ir musulmonai, ir krikščionys

Su libaniečiu Hišamu Ibrahimu susipažinau Lietuvos tautinių mažumų tarybos posėdyje. Tądien pirmininko Mahiro Gamzajevo vadovaujamoje taryboje buvo audringai ginčijamasi, kokių pagrindinių nuostatų turėtų laikytis mūsų tautinės bendruomenės, bendraudamos su Lietuvos valstybe. Jauno libaniečio Hišamo Ibrahimo pozicija man pasirodė kur kas konstruktyvesnė nei kai kurių kitų posėdyje kalbėjusių bendruomenių atstovų. Todėl ir nusprendžiau paprašyti jį interviu. Pokalbis vyko lietuvių kalba, nes libanietis H. Ibrahimas lietuviškai šneka beveik be akcento.


Istorija ir dabartis

Pagerbti krašto partizanai

Scholastika Kavaliauskienė

Prie kryžiaus Žiūronių kaime.
Su vėliava – Alfonsas Vitkauskas

Prienų rajono Balbieriškio seniūnijoje susikūrusi kaimo bendruomenė „Vidupis“ jungia Sūkurių, Žiūronių, Mackių, Vaivos, Premezio, Žagarių, Kieliškio, Kirmėliškės, Rudžiakampio kaimus. Gal ne visus ir paminėjau, kai kuriuose iš jų likę tik po kelis gyventojus, tačiau visi šie kaimai turi savo praeitį, dažnai gana skaudžią, verčiančią susimąstyti ir nulenkti galvas. Bendruomenės pirmininkas žiūroniškis Alfonsas Vitkauskas yra iš tų žmonių, kurie įsitikinę, kad nėra ateities be praeities ir kad praeities pamiršti negalima. Žiūrioniškiai broliai Vincas ir Pranas Račkauskai pokario metais buvo Lietuvos partizanai. Jiems abiem žuvus J. Račkauskas brolių atminimui prie tėviškės sodybos beržo prikalė kryžių. Kitoje kelio pusėje A. Vitkausko sumanymu pastatytas gražus medinis kryžius.


Bendruomenėse

Tiltagalių tradicija

Bronius VERTELKA

Subačiaus klebonas kun. Algirdas
Butė (kairėje) bendrauja su Tiltagalių
kultūros centro direktore Regina
Kopūstiene ir vietos bendruomenės
pirmininke Regina Matuzevičiene

Anksčiau Tiltagaliuose netrūkdavo Antanų ir Antaninų, todėl švęsti Antanines čia jau tapo tradicija. Birželio 12-ąją į kraštiečių šventę rinkosi tiltagaliečiai ir iš čia kilę. Šventė prasidėjo pavakare šv. Antano atlaidais Tiltagalių kapinėse stovinčioje akmenų mūro koplyčioje. Atsirasti jai leidimą davė vyskupas M. Valančius. Koplyčią  vietos ūkininkai statė savo lėšomis. 1859 metais iškilusi šventovė dabar pripažinta architektūros paminklu, yra saugoma valstybės.


Atliko didžius darbus    

Bronius VERTELKA

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas
ir s. Ona Pranskūnaitė
parodos atidarymo metu

„Pogrindinė spauda iš vyskupo Jono Kaunecko ir s. Onos Pranskūnaitės asmeninių bibliotekų“ – taip pavadinta paroda pristatyta birželio 3-ąją Panevėžio kraštotyros muziejaus filiale Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje. Joje – XX amžiaus 8–9 dešimtmetyje pogrindyje išleisti leidiniai.

Panevėžio vyskupas J. Kauneckas pažymėjo, jog pogrindinę spaudą spausdino, daugino ir platino nemažai Lietuvos patriotų. Neseniai buvo pažymėtos s. Ados-Benvenutos Urbonaitės, kuri perrašė per 500 knygų, pirmosios mirties metinės. Tokių kaip ši vienuolė buvo daug. Ant padaugintos, dar prieš karą pasirodžiusios vyskupo Kazimiero Paltaroko maldaknygės, kad nekristų į saugumo akis, būdavo užrašoma prieškario data. Vyskupas pažymėjo, kad eiliniai žmonės spaudos iš užsienio negaudavo. Jam pačiam pavykdavo jos išprašyti iš kun. Antano Vaičiaus, kuris ją gaudavo per vyskupą L. Povilonį, nukakdavusį į Romą.


Tikybos mokytojų darbo ataskaita

Birutė NENĖNIENĖ

Prelatas Vytautas Gustaitis
visada suranda nuoširdų žodį
kunigų artimiausiems talkininkams –
tikybos mokytojams

Į paskutinį pasitarimą susirinkusios Vilkaviškio rajono tikybos mokytojos skirstėsi į namus su alyvų šakelėmis, kurias joms įteikė metodinio būrelio vadovė Aurelija Janušaitytė, linkėdama ir per atostogas pasipildyti gėriu ir būti Gerosios Naujienos nešėjomis. Susirinkime dalyvavo Vilkaviškio klebonas dekanas prel. Vytautas Gustaitis. Kaip visada įtaigus ir vaizdingas jo pasisakymas taikė tiesiai į širdis. Tikybos mokytojus pavadinęs didžiausiais kunigų talkininkais, prelatas kalbėjo, kad jų talka ir supratimas ypač reikšmingi šiais Kunigų metais. Pasak prel. V. Gustaičio, tiek bažnytinėse organizacijose dirbantiems, tiek kitiems pasauliečiams yra svarbu bet kokio darbo imtis su meile. Ir mylėti tą žmogų, kurį mokai, kuriam patarnauji.


LKMS 90-metis

Stefa BANIKONIENĖ

Kalba Julijanavos katalikiškos
mokyklos direktorius
Viktoras Zuzevičius (kairėje)

Gegužės 21 dieną J. Matulaičio vienuolyno bažnyčios salėje buvo paminėtas Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos (LKMS) 90-metis. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis 13 valandą, po to buvo apžvelgta LKMS istorinė veikla pradedant nuo prieškario laikotarpio iki dabartinių laikų, tai yra po atkurto nepriklausomybės laikotarpio.

Pradžioje buvo pogrindžio ir religinės literatūros parodėlės peržiūra, paskui svečių pasisakymai, o intarpuose – choro „Versmės“ dainos.


Marijos legiono įkūrimo dešimtmetis

Klaipėdos Taikos Karalienės
parapijos Marijos legionieriai
prie vaišių stalo. Kalba
kun. Antanas Mačius

Gegužės 29 dieną, šeštadienį, Klaipėdos Taikos Karalienės parapijos Marijos legionas šventė 10-ies metų įkūrimo metines. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Taikos Karalienės bažnyčios klebonas dekanas kun. Vilius Viktoravičius. Koncelebravo buvę šio Marijos legiono Dvasios vadai – dabartinis Viešvilės klebonas kun. Antanas Mačius ir kun. Ferdinandas Žilys, šiuo metu einantis Marijos legiono Dvasios vado pareigas.


Tikybos mokytojų piligriminė kelionė

Stačiatikių cerkvėje

Vilkaviškio vyskupijos tikybos mokytojai puoselėja savo tradicijas. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje jie organizuoja piligrimines keliones po Lietuvą. Tų kelionių tikslas – aplankyti bažnyčias ir vienuolynus, susipažinti su jų istorija, regulomis. Šių mokslo metų pabaigoje 36 tikybos mokytojai iš įvairių vyskupijos dekanatų lankėsi Kauno religinių bendruomenių maldos namuose, susipažino su jų tikėjimo doktrinomis, liturginėmis apeigomis, papročiais.


Keliavome į Neringą

Vaikštinėjome Kuršių marių krantais

Gegužės 29 dieną grupė Bagotosios parapijiečių keliavome į Neringą. Pirmoji stotelė – Nida. Čia Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje kun. Juozas aukojo šv. Mišias. Meldėmės už mūsų parapijos geradarius, kurie aktyviai prisideda prie gyvosios Bažnyčios veiklos. Vėliau vaikštinėjome Kuršių marių krantais, gėrėjomės nuostabiais Nidos kampeliais, mediniais laiptais pakilome prie Saulės laikrodžio. Šį gana nelengvą atstumą įveikė ir pati jauniausia kelionės dalyvė Gabija (6 m.), ir pats vyriausias mūsų atstovas Stanislovas (77 m.). Po to aplankėme jūrą, prisirinkome gražių akmenėlių ir aplankėme Negyvąsias kopas. „Dykumos“ vaizdas sužavėjo mūsų keliauninkus, daugelis mūsų tokį reginį matė pirmą kartą. Paskutinis sustojimas Neringoje – Juodkrantė. Čia aplankėme Raganų kalną, vaikštinėjome po miestelį, pirkome lauktuves namiškiams. Važiuodami namo dar kartą aplankėme Kaltinėnų Dvasingumo parką ir kryžių, 1990 metais pastatytą aukščiausioje miestelio vietoje.


Atsisveikinimo popietė su didžiaisiais draugais

Balionus su laiškais paleidome
į upę, tikėdami, kad tą, kuriam
liūdna, jie tikrai suras

Birželio 19 dieną Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ pagalbos centre „Rūpintojėlis“ įvyko programos „Didysis draugas/Didžioji draugė“ savanorių susitikimas. Šio susitikimo tikslas – atsisveikinti su didžiaisiais draugais, kurie palieka programą.

Liekančių programoje didžiųjų draugų tikslas – atsisveikinti linksmai ir įsimintinai. Kiekvienam išeinančiam buvo įteiktos linksmos, savanorių sukurtos padėkos, įteiktos žvakelės, ant kurių surašyti gražiausi palinkėjimai. Susitikimo metu žaidėme žaidimus, piešėme, dalijomės mintimis, rašėme laišką įsivaizduojamam vienišam draugui. Parašytus laiškelius sudėjome į pripūstus balionus ir nunešę prie upės paleidome, tikėdami, kad tą, kuriam liūdna, jie tikrai suras, o perskaitę supras, kad niekada ir nebuvo vienišas, nes kartu su juo visuomet yra Dievas.


Kauno arkivyskupijoje

Kauno ) dekanate

Krikščioniškojo jaunimo festivaliui pasibaigus

V krikščioniškojo jaunimo festivalio
organizatoriai (iš kairės): kun. Gintaras
Vincentas Tamošauskas, Simona Grušaitė,
Babtų ir Panevėžiuko mokyklų tikybos
mokytojas Mantvydas Randis, Marijus
Pakštas, Indrė Pamarnackaitė

PETRAŠIŪNAI. Parapijos jaunimas ir jo vadovas klebonas kun. Gintaras Vincentas Tamošauskas OFM Cap inicijavo Lietuvos krikščioniškojo jaunimo festivalį. Birželio pradžioje vykęs festivalis buvo jau penktasis. Tai jaunųjų Kauno Petrašiūnų parapijos talkininkų, šio festivalio sumanytojų ir bendraminčių – Petrašiūnų parapijos jaunimo vadovės Indrės Pamarnackaitės, Babtų ir Panevėžiuko mokyklų tikybos mokytojo Mantvydo Randžio, Šv. Marijos iš Nazareto, Bažnyčios Motinos, krikščioniško gyvenimo ir evangelizacijos mokyklos nario Marijaus Pakšto bei Petrašiūnų parapijos jaunimo grupės narės Indrės Pamarnackaitės nuopelnas, kad krikščioniškasis festavalis tapo tradicinis. Šie jauni žmonės – didieji Petrašiūnų Šv. Vincento bažnyčios parapijos vadovo kun. G. V. Tamošausko ramsčiai.


Šiaulių vyskupijoje

Joniškio dekanate

Nesuabejojęs pašaukimu

Klebonas kun. Jordanas Urbonas tarp
brangiausių ir artimiausių žmonių

SKAISTGIRYS. Šv. Jurgio parapijos klebonui kun. Jordanui Urbonui šios Sekminės buvo ne eilinės – prieš dvidešimt metų jis buvo įšventintas į kunigus. Kaštonų pavėsyje pasitikęs kun. J. Urbonas su rožiniu rankose prisėda šventoriuje ant suolelio. Ausyse dar skamba Sekminių varpai, burnoje jaučiasi atlaidų saldainių skonis... Prisiminimais kunigas grįžta į Viekšnių parapiją, kur prabėgo jo vaikystė, kur meilę Dievui ir bažnyčiai įskiepijo jo močiutė ir tėveliai. „Įdomu būdavo klausyti suaugusiųjų kalbos apie giminės kunigus, jų pasiaukojimą žmonėms. Aš jų savo gyvenimo kelyje jau nesutikau, tačiau man jie buvo pavyzdžiu. Neišdildomą įspūdį paliko ir gimtosios parapijos klebonas kunigas Jonas Ilskis, kuris savo pavyzdžiu skiepijo dvasingumą. Iki šiol ausyse skamba jo pasakyti žodžiai man išlaikius Katekizmo egzaminą ruošiantis Pirmajai Komunijai: „Tu būsi kunigas“, – prisimena kun. J. Urbonas. Nuo to laiko prabėgo keturi su trupučiu dešimtmečio. Augo ir brendo kunigas tuo laikotarpiu, kai klestėjo ateizmas, kai bažnyčia buvo draudžiama. Baigęs mokyklą pasirinko kitą specialybę, tačiau kasdien stiprėjantis troškimas būti kunigu jį paskatino rinktis kunigystę.


Kaišiadorių vyskupijoje

Alytaus dekanate

Įspūdinga šventė

Vyskupas Juozapas Matulaitis
suteikė Sutvirtinimo sakramentą.
Antras iš dešinės – klebonas
kun. Stasys Stankevičius

ALOVĖ. Birželio šeštosios rytą prie Švč. Trejybės bažnyčios būriavosi tikintieji, laukdami į šv. Mišias atvykstančio Kaišiadorių vyskupijos vyskupo Juozapo Matulaičio. Vyskupą iškilmingai pasitiko Alovės parapijos klebonas kun. Stanislovas Stankevičius, jaunieji parapijiečiai, į miestelį atvykę svečiai. Šypsodamasis ir laimindamas susirinkusius vyskupas įžengė į medinę bažnytėlę, daugiau kaip du šimtus metų sutinkančią ir išlydinčią krašto tikinčiuosius. Tądien vyskupas Sutvirtinimo sakramentą suteikė aštuoniasdešimt devyniems šv. Mišiose dalyvavusiems jaunuoliams.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija