2018 m. birželio 29 d.
Nr. 26 (2293)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50;
2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 16, 18, 20, 22, 24)

Sovietinėje spaudoje prasidėjus šmeižto kampanijai, P. Paulaitis suprato, kad leistis į polemiką su okupacinės valdžios spauda beprasmiška ir žema, pagaliau blogio imperijos tarnai jam, politinės sistemos kaliniui, tokių galimybių nesuteiktų, 1965 m. spalio 4 d. laiške K. Šnarienei rašė:

„Tik žinok, kad mes jiems ne žmonės ir jie su mumis daro ką tik nori ir net pageidauja. (…) Aš nuo tų visų klaidingų ar ne įvertinimų kitoks nebūsiu, kaip esu; nes aš ir buvau toks, koks esu, prieš daugelį metų ir niekad nieko nesistengiau medžioti, apgaudinėti, pasinaudoti. Užsiminiau tai tik tarp kitko, o Tau, Kostute, palieku spręsti – kitaip ir negaliu – teisę spręsti, kaip tinkama, kaip patogiau. (…) Tu, Kostute, tik per daug save be reikalo kankini ir žudai.“

Čekistai K. Šnarienės iš prievartos gniaužtų nepaleido: ji buvo įtikinėjama, kad jos pamiltas P. Paulaitis – ne tik žmogžudys ir nusikaltėlis, bet su ja draugauja tik skatinamas naudos, materialinių išskaičiavimų. Ciniškas sistemingas melas darė savo – pasitikėjimas artimu žmogumi buvo palaužtas. Tokia neigiama atmosfera turėjo įtakos Konstancijos išgyvenimams, kai ji 1967 m. pradžioje iš P. Paulaičio sužinojo, kad jis parašė pareiškimą SSRS Aukščiausiajai tarybai, kuriame prašo jį išleisti į užsienį. Toji žinia Konstanciją labai nuliūdino ir sukrėtė. 1969 m. spalio 10 d. pasiaiškinime Šiaulių miesto KGB ji verčiama atgailauti:

„Aš žinojau, kad Petras to niekada nesulauks. Bet man buvo smūgis, kai pajutau, kad jis manęs nebrangina, nesigaili, kad aš jam – niekas. (…) Kai tai išgirdau, tai buvo peilis į širdį. Juk tiek metų aš juo rūpinausi, kaip artimiausiu žmogumi, pamiršusi save. Vienintelis mano tikslas buvo, kad atlikęs bausmę jis anksčiau ar vėliau grįžtų pas mane. (…) Ir kad senatvėje mes būsime kartu iki mirties.“

Konstancija Šiaulių saugumiečių šantažuojama ir gąsdinama, buvo priversta rašyti pasiaiškinimą, kuriame įrodinėjo išsižadanti draugystės su savo bičiuliu. 1969 m. pasiaiškinime KGB Šiaulių miesto skyriaus operatyviniam įgaliotiniui jos žodžiai pilni nevilties ir skausmo:

„Iš paskutinio Paulaičio laiško man tapo aišku, kad aš jam buvau reikalinga tik kaip materialinė parama. Jis nesijaudina, kad man suteiks nemalonumų, todėl apie mūsų ryšius negali būti ir kalbos.“

Vargu, ar Konstancija tuos žodžius rašė nuoširdžiai. Gal tai moralinio teroro palaužtos moters duoklė savo kankintojams, kad pagaliau po tiek išgyvenimų jai duotų šventą ramybę. Akivaizdu viena – sovietinės sistemos tarnai savo juodą darbą atliko iki galo – dviejų vienišų žmonių draugystę ir šviesių svajonių pasaulį sugriovė, sutrempdami į melo, prievartos ir ideologinės neapykantos purvą. Jis nuo pirmojo pasimatymo su Konstancija 1963 m. jautė, kad jai „sufleruoja KGB“. Lagerio agentai pranešinėjo, jog P. Paulaitis yra pasiguodęs, kad jo žmona „eina išvien su čekistais“. Agentai tvirtino, kad jis pasidarė įtarus, apatiškas, nelinksmas. Petras jautė, kad KGB jo Konstancijos nepaliks ramybėje, šantažuos, iki sujauks jų bendravimą, jis rašė:

„Bet, miela Kostute, tie visi mūsų sveikinimai, tie visi geri linkėjimai, kuriuos mes visokių švenčių progomis apdovanojome savo artimuosius, draugus ir pažįstamus, jie jau per daugelį metų ir kas metai ir lieka tik sveikinimai ir linkėjimai. Gi tas mūsų nelaisvės ir neteisybės atneštas ir užkrautas ant pečių vargas ir skurdas, visas tas varganas mūsų gyvenimas eina, kaip ėjęs, savo senu keliu. Niekas negerėja, o mes vis labiau esame gniuždomi ir trypiami. (…) Tu geriau žinai, kad spaudoje buvo minima apybraiža – Archyviniai dokumentai, Kruvinos žudikų pėdos. Daugel rinkinių jau buvo atspausdinta. Spaudoje apie kai kuriuos išleistus „Rinkinius“ buvo recenzuota – komentuota. Teko vieną kitą tų „archyvinių dokumentų“ skaityti. Teisingiau, aš tik du iš jų teskaičiau. Bet ir iš tuodviejų skaitytųjų spausdinimo ir platinimo tikslas daugiau kaip paprastai aiškus: šmeižti, kolioti, sėti ir vis didinti tarpusavio neapykantą, skaldymą, nepasitikėjimą vieni kitais. Taigi turinys ir vertė tų „archyvinių dokumentų“ daugiau nei įtartina. Bet mes pavergti ir bejėgiai. Taigi su mumis ir mūsų atžvilgiu yra viskas galima.“

Vargu ar tas laiškas galėjo ką pakeisti prieš sovietinio saugumo šešerius metus vykdytą aršią dviejų bičiulių kiršinimo ir pjudymo politiką. Abejonių ir nepasitikėjimo daigai jau buvo suvešėję, o nuodingi jų vaisiai ilgam apkartino dviejų žmonių gyvenimą.

1965 m. sausio 3 d. K. Šnarienei rašytame laiške jis teigė: „Mes gyvensime ar ne, sulauksim ar ne, bet teisybės valanda išmuš. O kad jie mus niekina ir mindžioja, nuo to jiems niekad nebus geriau.“

Laiškais Konstancija Petrą aplankydavo ir guosdavo du tris kartus per mėnesį. Savo mėnesinį vieno laiško limitą kalinys išnaudodavo rašydamas Konstancijai atsakymus. Būdamas įžvalgus žmogus ne kartą susimąstydavo, kaip šioje beteisiškumo klaikybėje paaiškinti tokį lagerių administracijos „gerumą“ – laiškų K. Šnarienei limito netaikymą. Savo bičiulės Konstancijos nuoširdumu, jos jausmais, noru palengvinti jo gyvenimą jis neabejojo.

Kaip didžiausios šventės laukdavo kasmetinio Konstancijos apsilankymo Mordovijos lageriuose, tačiau jame nerimą kėlė, kas už šių visų „lengvatų“ slypi. Tokie pasimatymai kaip didelė išimtis buvo taikomi tik pirmos eilės giminaičiams. Sovietinis saugumas nesunkiai išsiaiškino, kad Konstancija Šnarienė nėra jo žmona. Išvada galėjo būti tik viena – šios okupacinės institucijos pareigūnai galėjo pasinaudoti Konstancijos patiklumu ir ją įpainioti į klastingą operatyvinį žaidimą. Kad judviejų pasimatymo metu vykę pokalbiai slapta įrašinėjami, remdamasis ilgamete patirtimi, kalinys tuo neabejojo. Tuos teiginius patvirtina ir P. Paulaičio operatyvinėse bylose aptikti dokumentai.

K. Šnarienės pagrindinis tikslas buvo iš sovietinės lagerių imperijos gniaužtų atsikovoti mylimą žmogų, todėl buvo šventai įsitikinusi to siekimo prasmingumu. Reti pasimatymai su „Petreliu“ Konstancijai teikdavo daug džiaugsmo, tik grįžusi vienatvėn ilgai širdyje nešiodavo nerimą ir lageryje likusio artimo žmogaus skausmą, tūkstančių pasmerktųjų kančias sugėrusios Mordovijos vergų stovyklos vaizdus, suvokimą – ten, už kalėjimo grotų, liko jos sudužusios svajonės, o ji yra bejėgė šioje dramoje ką nors pakeisti. Tuo metu buvo vis labiau varžomas P. Paulaičio susirašinėjimas laiškais, o Konstancijai pagrasinta, kad už bendravimą su P. Paulaičiu jai bus inkriminuojama antisovietinė veikla. Pasiaiškinime iš jos išgautas pasižadėjimas nesusirašinėti su P. Paulaičiu.

Sovietinis saugumas brutualiai žlugdydamas Konstancijos ir Petro draugystę sukėlė jiems didelę moralinę traumą. Tos dvasinės skriaudos laisvės kalinys ilgai negalėjo pamiršti. 1970 m. vasario 23 d. bendraminčiui Kostui Kovoliukui jis rašė: „Atsitiktinai ir nelauktai buvo atsiradęs žmogus – moteris, kuri per eilę metų buvo prie manęs prisirišusi ir visokiausiai stengėsi man padėti, bet staiga po bemaž 12 metų susirašinėjimo, nei iš šio, nei iš to, prieš keletą mėnesių visiškai nutilo, nutrūko ryšys. Buvau susirūpinęs dėl galimos įvykusios kokios nors nepaprastos nelaimės ar net mirties. Bet po nekurio laiko, per kitus sužinojau, kad ji nenorinti, kad jai rašyčiau, nes būktai saugumas išsikvietęs, įgrasinęs, įbauginęs, uždraudęs su manimi susirašinėti, ji man kas mėnesį parašydavo po 2–3 laiškus, gi aš buvau verčiamas kiekvieną mėnesį tą vienintelį man leidžiamą laišką nukreipti tik jai.“

Šis laiškas adresato nepasiekė ir atsidūrė P. Paulaičio operatyvinio sekimo byloje DON Nr. 556.

Artimam bičiuliui, Laisvės kovų dalyviui, ilgamečiam lagerių kankiniui kunigui Alfonsui Svarinskui 1970 m. sausio 28 d. rašytame laiške apie nutrūkusį susirašinėjimą ir ryšius su jam brangiu žmogumi guodėsi taip:

„Šiauliai į pabaigą praėjusių metų visiškai su manimi nutraukė ryšį. Per kitus sužinojau, kad saugumas išsišaukęs, įgrasinęs, įbauginęs. Prašanti, kad jai nerašyčiau. Kiek tos teisybės – nežinau, bet tik aišku tiek, kad kas tai mudviem atsistojo skersai kelio su piktais kėslais, kad mūsų gyvenimas, jau ir taip nežmoniškas, dar labiau apkarstų.“

Nestebina, kad abu P. Paulaičio bičiuliams rašyti laiškai adresatų nepasiekė: juk čia aiškiai įvardyta sovietinė prievartos institucija – kaliniui darytų skriaudų kaltininkė. Petras dėl taip apkartinto gyvenimo paguodos iš savo bičiulių nesulaukė, nes apie jo išgyventą nuoskaudą bendraminčiai nieko nesužinojo.

P. Paulaičio pareiškimas SSRS Aukščiausiajai tarybai

Gyvendamas 10-ajame lageryje ekstremaliomis sąlygomis P. Paulaitis niekada nesusitaikė su pasmerktojo dvasiniam ir fiziniam sunaikinimui dalia. Matydamas savo padėties beviltiškumą, kalinys ieškojo galimybių, kaip ištrūkti iš to sovietinio žmonių naikinimo pragaro. 1967 m. sausio 15 d. jis pirmą kartą gyvenime parašė pareiškimą SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumui, kad jam būtų leista išvykti į užsienį39.

„Aš gimiau Lietuvos Respublikoje, kur ir gyvenau iki 1922 m. 1922 m., norėdamas užbaigti savo išsilavinimą, aš išvykau į užsienį. Iš pradžių man teko gyventi Vokietijoje, vėliau – Italijoje, kur ir baigiau universitete Filosofijos mokslų fakultetą. Gavęs diplomą, dirbau dėstytoju Turine ir Lisabonoje, iš kur neilgai trukus vėl grįžau į Italiją tolimesniam mokymuisi. Baigęs ekonomikos fakultetą, 1938 m. grįžau į tėvynę ir pradėjau mokytojauti Jurbarko gimnazijoje.

1940 m. sovietinė kariuomenė okupavo mano tėvynę: prasidėjo represijos ir man teko pereiti į nelegalią padėtį, nepaisant to, kad jokių nusikaltimų prieš naująją valdžią nebuvau padaręs.

1941 m., kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvą iš naujo okupavo dabar jau vokiečių kariuomenė, aš dalyvavau nelegalaus laikraščio Į laisvę leidime, kuriame buvo demaskuojami vokiečių valdžios ir vadovybės veiksmai, taikių gyventojų žudymas, tyčiojimasis iš karo belaisvių ir susidorojimas su komjaunuoliais. Pagaliau gestapas užtiko mano pėdsakus: aš buvau areštuotas, bet etapuojant į koncentracijos stovyklą, man pavyko pabėgti ir iki pat suėmimo, t. y. iki 1947 m. pradžios, gyventi nelegaliai, nors visi vokiečių okupacijos metai buvo atiduoti mano kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Pasibaigus karui, Lietuvoje vėl buvo įvesta sovietinė valdžia. Daugumai lietuvių, kaip ir man, nauja ideologija ir nauja tvarka buvo svetima, vadinasi, ir nepriimtina. Todėl pirmaisiais metais Lietuvoje visur kūrėsi partizanų, kovojančių su nauja okupacija, būriai. Buvo paliestas tautos patriotizmo jausmas, budo atsakomybė prieš tėvynę ir jos ateitį. Tokioje būsenoje, tiesą sakant, atsidūriau ir aš, todėl kaip vokiečių, taip ir sovietinės okupacijos metais toliau redagavau nelegalų pogrindžio žurnalą. Aptikusi jį pas ką nors, nauja valdžia atimdavo žmogui laisvę. Pagaliau valdžia aptiko mano pėdsaką. 1947 m. balandžio 12 d. aš buvau suimtas ir Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metams nelaisvės atėmimo, taip pat buvo represuota mano senutė motina, kuri ir mirė Igarkoje. Savivalės ir beteisiškumo metai, praleisti lageriuose, „asmenybės kulto“ laikais pakankamai nušviesti šiuolaikinės literatūros, ir, manau, neverta sustoti ties šiais klausimais. Bet pasakysiu viena: buvo baisu, šlykštu ir skaudu dėl visų netekčių ir pažeminimų.

1956 metais komisija, turinti SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo įgaliojimus, rado galimybių sumažinti mano laisvės atėmimą iki 10 metų ir tais pat metais aš išsilaisvinau.

Grįžęs į gimtąją Lietuvą, aš pradėjau dirbti Kauno konservų fabrike pečkuriu, su dideliu vargu už 200 rub. susiradęs nedidelę kamarėlę gyvenimui. Betgi KGB darbuotojai ir čia nepaliko manęs ramybėje, iškvietę pas save, jie apribojo mano gyvenamosios vietos pasirinkimą, t. y. uždraudė gyventi Lietuvos miestuose, pasiūlė apsigyventi kaimo vietovėje. Taip man teko iš Kauno išvykti ir su vargu įsidarbinti darbininku fermoje. Aš pradėjau gyventi kaip visi: pradėjau šeimininkauti, bet mane vėl areštavo ir nuteisė 10 m. pataisomojo darbo stovyklos pagal RSFSR BK 58 – 10 ir 11 straipsnius.

Neapsiribojęs šia bausme Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas prie mano 10 metų bausmės pridėjo 15 metų, kuriuos komisija 1956 m. nuėmė. Kuo vadovavosi ir kokių instrukcijų pagrindu 1958 m. mane nubaudė 25-iems metams, negaliu pasakyti. Maža to, bausmės terminą nustatė ne nuo arešto dienos, bet nuo nuosprendžio paskelbimo momento. Ir tik visai neseniai šie įstatymo sergėtojai ištaisė šią paskutinę savo klaidą dėl bausmės pradžios termino. 20 metų aš praleidau Sovietų Sąjungos lageriuose, o priekyje dar penkiolika priešakyje. Norėtųsi Aukščiausios valdžios paklausti – už kokius nusikaltimus baudžia tokiomis baisiomis bausmėmis? Gal užpuoliau ir užmušiau ką nors, apiplėšiau ar bandžiau nuversti Tarybų valdžią? Absurdas! Nieko tokio nebuvo, ne tik veiksmuose, bet ir mintyse. Mano kaltė tik ta, kad aš gimiau mažatautėje Lietuvoje, kurią ne vieną kartą užgrobdavo didelės valstybės. Aš visiškai tolimas nuo pertvarkymų, vykstančių tarybų Lietuvoje ir, išskyrus represijas ir savivalę mano atžvilgiu, nieko prie naujos valdžios nemačiau, nors pas Jus daug kalbama ir rašoma apie humaniškumą ir teisingumą – juk tai tarybinis testamentas. Bet kaip man žiūrėti į tą faktą, kad mane, iš esmės nesant nusikaltimo sudėties, išlaikė nepakeliamai žvėriškose sąlygose ištisus 20 metų, atėmė sveikatą, tėvynę, artimuosius, šeimą, sutrypė mano įgytą išsilavinimą ir dabartiniu metu mane laikote tarp kriminalinių nusikaltėlių ir žmogžudžių? Ar yra atsakymas į šį klausimą ir viso to ribos? Aš nesuprantu tarybinės santvarkos ir gyvenimo būdo, ko ir neslepiu. Galbūt lietuvių tautai dabartiniu metu jis priimtinas, o jei taip – aš sudedu ginklus, nes niekada nėjau prieš savo tautą.

Lagerio administracija su manimi elgiasi grubiai ir neteisingai, ir viso to „šerdimi“ yra kaltinimas manęs nacionalizmu, beje, norėčiau pridurti, kad savo metu gestapas laikė mane komunistu vien už tai, kad aš savo leidžiamo žurnalo puslapiuose išstojau su straipsniu, smerkiančiu vokiečių valdžios represijas prieš vietinius komjaunuolius, kurie ir į komjaunimą teįstojo prieš pat karą. Kalinio pareigas aš stropiai vykdau ir niekada nepažeidžiau režimo, vis dėlto lagerio administracija, nepaisant mano elgesio ir požiūrio į darbą, nežengė nė vieno žingsnio, kad palengvintų mano dalią. Jiems, matote, reikia, kad aš pasmerkčiau savo praeitį… O ką aš galiu smerkti ir niekinti? Gal metus, kai aš buvau laisvas pilietis, galėjau gauti išsilavinimą, ramiai dirbti ir nežinoti, kas yra kalėjimas? Bet juk tai bus veidmainiškumas ir apgavystė. Prieš sąžinę aš negaliu eiti. Nejaugi Jums reikalingi tokie žmogiūkščiai, kurie prisitaiko prie visko pagal aplinkybes?“


39 P. Paulaičio 1967 m. sausio 15 d. jis pareiškimas SSRS AT Prezidiumui, LYA, f. K-30, ap. 1, b. 322, p. 31.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija