|
Knygnešių krivūlė (1864-1904): kultūra ir likimai
Norėčiau ir miręs būti naudingas...
Julius PASTARNOKAS
Ar kas uždegs vaškinę žvakę,
Kai smėlio kauburį supils?
Už sunkų kelią, baugią naktį
Ar kas mus, knygnešius, atmins?..
Agota Tumosaitė-Prūsaitienė, knygnešė iš Slavikų
PROLOGAS
Prieblandoje, manding, vis lieka ir lieka vieno iš knygnešystės pradininkų, knygų leidybos iniciatoriaus bei organizatoriaus kunigo Martyno Sederavičiaus vardas ir veidas...
Tad ir prisimenu Maironio graudžią dejonę bei skaudžią abejonę:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis,
Ar jiems besuprantamos bus?
Dabar, kai skaudūs pančiai nukrito ir užtekėjo nusiblaivęs dangus, bandysiu patikslinti unikalioje Knygnešystės istorijoje Sederavičiaus, regis, antrojo asmens po vyskupo Motiejaus Valančiaus biografiją, stengsiuosi suprasti jo kovas ir kančias, be ryto naktis...
...Tėviškė - Zanavykijos viduryje į pietryčius nuo Lukšių, pušynėliais apsuptas nedidelis Plėgų kaimas.
Pirmutinis ūkis nuo Lukšių pusės Jurgio Sederavičiaus. Žemės turi daug. Bet kas iš to? Nederlinga, smėlėta, o dirbamos visai mažai, daugiausia pievos ir pušynėliai.
Trobesiai prie pat šilo, kuris sulaiko vėjus nuo šiaurės, rytų ir vakarų. Už miško Naikų kaimo laukai, besiribojantys su Zyplių dvaro žeme.
...Pasaulį išvysta 1829 m. lapkričio 11-ąją švento Martyno dieną. Todėl naujagimiui ir parenka Martyno vardą.
Skaityti ir rašyti Martyną išmoko tėtis.
Baisus sielvartas suspaudžia mažylio širdelę: miršta tėtukas... Ūkyje šeimininkauja vyriausiasis brolis Juozas.
Mažius privalo užsidirbti duonos kąsnį gano gyvulius. Nepaprastai nori mokytis. Ganydamas nešiojasi knygelę ir pieštuką su popieriumi. Martynas prašo brolienę namų šeimininkę, kad jam įdėtų ne virtų, o žalių kiaušinių. Kelis susirinkęs, parduoda žydui. Perka knygelę ir popieriaus. Gano pusalkanis...
...Lukšiuose vikarauja žymus žmonių švietėjas Antanas Tatarė (tikroji pavardė Totoraitis) (1805-1889) vienas lietuvių beletristikos pradininkų, kuris parašys Pamokslus išminties ir teisybės, Pamokslus gražių žmonių, Šventą ir pagirtą rodą.
Lukšiuose kunigas A.Tatarė moko vaikus skaityti ir rašyti, skaičiuoti, būti gerais katalikais ir gyvenimą paskirti lietuviams varguoliams.
...Jonas Bartkauskas iš Zyplių vienas iš tų retų dvarininkų, kurie rūpinasi valstiečių švietimu, Lukšiuose pastato mūrinę mokyklą, rengiančią vaikus į pirmąją gimnazijos klasę.
Tačiau dauguma parapijiečių vaikus leidžia pas Tatarę: pas jį daugiau lietuvybės dvasios. Tad ir Martynas žiemomis mokosi klebonijoje. Nori tapti kunigu.
Baigęs mokyklą, išvažiuoja į Naumiestį. Tarnauja liokajumi pas kanauninką Kulbavičiauską, su kuriuo netrukus smarkiai susikivirčija.
Grįžta į Plėgus. Griebiasi ūkio darbų. Jaučiams traukiant arklą, svajoja apie kunigystę. Baigęs vagą, atsisuka į arimą, iškelia rankas aukštyn ir gieda Dominus vobiscum.
Kaip tą kunigystę pasiekti? Šeima nėra turtinga. O dar šalia jo broliai Juozas, Petras, seserys Katrė, Agota, Marija. Juos į žmones irgi reikia išleisti.
Martynas daug ir karštai meldžiasi. Pasižada: nevalgysiu mėsos, nerūkysiu, negersiu, kad tapčiau kunigu.
Pagalbos ranką ištiesia A.Tatarė. Priprašo Marijampolės vienuolius marijonus, kad globotų Martyną. Įstato į keturklasės mokyklos trečiąją klasę.
Martynas labai pasiilgsta namiškių. Tad dažną vasaros sekmadienio popietę iš Marijampolės basomis pasileidžia į Plėgus penkiasdešimt kilometrų! Prieš saulėlydį jau namuose. Saviškiai ir kaimynai neatsistebi šitoks kojų stiprumėlis! ...Martyno pusbrolis Marcinskis (Martynaitis) barono Keidelio girių sargo sūnus baigė gimnaziją, Varšuvos kunigų seminariją ir Peterburgo dvasinę akademiją. Jį materialiai rėmė ir Martyno tėvas. Marcinskis, jau kunigas, nori atsidėkoti už paramą, gautą iš Sederavičių. Padeda Martynui siekti mokslo.
Dvidešimtmetis Martynas nuvyksta pas Marcinskį į Bielską Varšuvos vyskupijoje.
Pusbrolis moko metus. Dar metus pasimoko Studzianoje (Sandomiro vyskupystėje) pas vienuolius. Pagaliau 1855-aisiais įstoja į Seinų kunigų seminariją.
Po kelerių metų pasirodo Plėguose. Motina, broliai, seserys nesitveria džiaugsmu, matydami Martyną, apsitaisiusį klieriko sutana.
Seminariją baigia 1858 metais. Seinuose vyskupo nėra. Klierikai, kad įšventintų į kunigus, turi važiuoti į Varnius ar Varšuvą, kurią pasiekti gana sunku. Dažniausiai klierikai važiuoja į Varnius.
Pas vyskupą Motiejų Valančių važiuoja ir Martynas. Įšventina Sederavičių į kunigus lapkričio 27 dieną.
Valančius kalbina Martyną likti Varniuose padėti vyskupui šviečiant ir blaivinant tautiečius.
Sederavičius nesutinka. Nori gyventi ir dirbti Sūduvoje.
Pasiunčia į didelę Alvito parapiją, kurioje trisdešimt vienas dvaras, valdomas Gauronskio.
Kunigas su dvarininku gerai sutaria, net sūnaus krikštatėviu pakviečiamas.
Martynas moko vaikus Gauronskio išlaikomoje prieglaudoje. Sodiečiai ir jų vaikai myli bei gerbia kunigą, kuris jiems itin švelnus.
...Sederavičiui didžiulė parapija per maža. Dažnai nukanka į kaimyninę Vilkaviškio. Tai ne taip paprasta. Kunigams, norintiems iš vienos parapijos nuvažiuoti į kitą, būtina kiekvieną kartą gauti leidimą, kurį caro valdininkai nenoriai išduoda. Už išvykimą be leidimo skaudžiai baudžia.
Martynas nevargina savęs, prašinėdamas leidimų.
Vienąsyk žandarams praneša: Sederavičius Vilkaviškio klebonijoje. Jie puola ten.
Martynas išgirsta: apie jį žandaras klausinėja virtuvėje. Per kitas duris puola laukan. Žandaras pastebi. Seka.
Kunigas pasuka Alvito link. Staiga šmurkštelėja į ūkininko kiemą, aptvertą aukšta tvora. Pats į spąstus patenka neperšoksi per tvorą. Apsidairo. Nėra jokio užkaborio, kad galėtų pasislėpti. Tik vežimas.
Žandaras taip pat į kiemą. Kunigo niekur nėra. Atskuba daugiau žandarų. Iškrečia stubą. Neranda. Tarsi kunigas skradžiai žemę būtų pasmegęs. Žandarai, palikę sargybinį, išsiskirsto.
Kunigas kybo po vežimu, rankomis ir kojomis apsikabinęs pertrauktį. Taip pratūno iki nakties.
Sargybinis retkarčiais išeina į gatvę.
Martynas, nutaikęs tokį momentą, užšoka ant vežimo, nuo jo per tvorą ir ramiausiai pareina į Alvitą.
...Dažnai nuvyksta į Prūsijos pasienio miestelį Eitkūnus. Susipažįsta su tenykščiais ūkininkais. Ateityje pažintys pravers.
...Siaučiant 1863 metų sukilimo audroms, Sederavičius, vengdamas nemalonumų, kuriuos jam prižada cariniai baudėjai už paramą sukilėliams, išvažiuoja į Žemaitiją.
Susipažįsta su Raseinių apskrities policijos pristavu Serafimu Laurynu Kušeliausku, gimusiu Šiauliuose 1820 m. liepos 11 d.
Martynui Serafimas pasipasakoja: baigęs Kolainių gimnazijos penkias klases, nuvyko į Petrozavodską ir dirbo miesto magistrate. Darbo atestacija gera: gabus ir vertinamas. Tiesa, nebuvau labai gabus, bet ko trūko, atstojo darbštumas, - prisimins Kušeliauskas. Vyresnybė pamatė mano uolumą ir rūpestingumą. Po metų, man pačiam visai tuo nesirūpinant (aš nė svajoti nesvajojau apie aukštesnę vietą), pati vadyba pakėlė mane stalo viršininku. Vėliau užims dar aukštesnes pareigas.
Prieš sukilimą parvyko į Lietuvą.
Ateitis patvirtins: Sederavičiaus ir Kušeliausko draugystė Dangaus Apvaizda...
...Sukilimui numalšinti 1863 metų vasarą rusų valdžia paskiria generalgubernatoriumi seną žiaurų reakcionierių Nikolajų Muravjovą, - rašys Kazys Binkis. Gegužės mėnesį, atvažiavęs į Vilnių, Kauno gubernatoriumi paskiria sūnų Nikolajų Muravjovą.
Imasi darbo. Visose Lietuvos apskrityse paskiria karo viršininkus ir įveda karo lauko teismus. Atgabena dar daugiau kariuomenės.
Prasideda mirties bausmės, suėmimai ir ištrėmimai. Iš nubaustųjų atima turtą.
Baimė ir nusiminimas apima Lietuvą. Pakanka įtarimo ar pikto skundo, ir žmogus žuvęs. Žmogus su žmogumi bijosi kalbėti.
Kaimuose ir miesteliuose apgyvendinti kazokai kankina žmones ir išniekina moteris.
Rusų valdininkai lupa iš labiau pasiturinčiųjų kyšius, nes tik kyšiais galima išsipirkti nuo įtarimų.
Nėra kam pasiskųsti. Nėra kur pagalbos ieškoti.
Žiauriojo Muravjovo rankose visų Lietuvos žmonių gyvenimas ir mirtis.
Vyskupas Motiejus Valančius lieka vienas be artimiausiųjų bendradarbių. Daugelį uolių padėjėjų iš parapijų be jokių kaltės įrodymų ištremia į Sibirą arba sukiša į kalėjimus.
Pačiam vyskupui Muravjovas grūmoja Sibiru. Vyskupą nuolat šaukia į Vilnių teisintis įvairiais reikalais. Jis sumoka 600 rublių visokių baudų ir kontribucijų.
Tačiau skaidri Valančiaus asmenybė, jo gilus protas ir įgimtas taktas priverčia didžiausius priešininkus vyskupą gerbti ir su juo skaitytis. Net Muravjovas, pasimatęs su vyskupu, nustebintas Valančiaus išmintingumo ir takto...
Muravjovas, numalšinęs sukilimą, paragina Lietuvos ponus, kad šie įteiktų carui nusižeminimo pareiškimą ir prašytų malonės. Surašomas raštas, po kuriuo pasirašo 2790 bajorų.
Muravjovas ryžtasi visai sunaikinti Lietuvą rasplastat Litvu.
Lietuvos bajorai sulenkėję, nuo lietuvių tautos atitrūkę. Rusų išgąsdinti ir nusilpninti žymesnės įtakos liaudžiai nebeturi.
Lietuviai sodiečiai prasti žmonės be vadų, be šviesuomenės nepajėgs atsispirti rusams ir ramiai duosis rusinami.
Taip galvoja Muravjovo štabo nariai.
Kad šį tikslą pasiektų, reikia išplėšti iš sodiečių jų lietuvišką kalbą ir įbrukti rusišką, reikia atimti katalikų tikėjimą ir paversti stačiatikiais. Stengiasi išplėšti iš lietuvių sodiečių visa, kas kliudo ateivių sumanymams.
Muravjovo įsakymu uždaromos visos lietuviškos parapinės mokyklos. Už slaptą mokyklų laikymą grasoma karo lauko teismu. Valsčiuose visur atidaromos rusiškos mokyklos.
Muravjovas išsiuntinėja raštus Rusijos gubernatoriams, prašydamas skubiai siųsti Lietuvon rusų mokytojų ir valdininkų rusiškai dvasiai skleisti, pažadėdamas jiems padidintą algą.
Gaujos rusų visuomenės atmatų, kurie namie sau vietos neranda, pasileidžia žygin į Lietuvą.
Prigužėja popų, pavarytų seminaristų, prasigėrusių ir apsivogusių valdininkų, kuriems Lietuvoje svetingai atsidaro cerkvių, mokyklų ir valdžios įstaigų durys.
Įsakoma knygas spausdinti rusiškomis raidėmis. 1864 metais išleidžiama pirmoji knyga rusiškomis raidėmis ABECELE ŽEMAITIŠKAI LIETUVIŠKA. Spausdina ir kitas lietuviškas knygas bei maldaknyges rusiškomis raidėmis.
Be mokyklų ir knygų, trečias akmuo rusintojams ant kelio Katalikų Bažnyčia ir vienuoliai, iš sodžiaus kilę šviesuoliai kunigai.
Prisidengus sukilimo malšinimu, daugelį visai nekaltų kunigų, pasižymėjusių švietėjišku darbu, ištremia į Sibirą.
Likusiųjų kunigų darbas suspaudžiamas sunkiais varžtais. Be rusų viršininkų leidimo kunigas negali apleisti parapijos. Sakyti pamokslus leidžiama tik klebonams ir tik savo parapijose. Naujų kunigų skyrimą tvirtina rusų valdžia atsikrato nepageidaujamais. Be rusų viršininkų leidimo arba popų pritarimo draudžiama statyti kryžius pakelėse ar prie sodybų, taisyti šventorius, remontuoti bažnyčias. Už mažiausią šių įsakymų nevykdymą kunigai kišami į kalėjimus arba tremiami.
Ištrėmus daugybę kunigų, daugelis bažnyčių tuščios. Neretai žmonės važiuoja klausyti šv. Mišių už keturiasdešimt penkiasdešimt kilometrų.
Naujų kunigų nėra uždraudžia į seminariją priimti naujus auklėtinius.
Stačiatikių tikyba brukte brukama. Mokyklose vaikai tikėjimo mokomi rusiškai, o caro ir valstybinių švenčių dienomis vedami į cerkves. Kur tik atsiranda keli stačiatikiai, tuoj ten statoma cerkvė ir apgyvendinamas popas.
Mokykla, knyga, bažnyčia užtvaros, kliudančios rusinti Lietuvos sodiečius.
Prieš šias tris užtvaras Muravjovas ir jo įpėdiniai nukreipia visas griaunamąsias priemones.
Lietuvoje Muravjovas šeimininkauja dvejus metus. Tačiau politika be atodairos rusinti lietuvius tęsiasi keturiasdešimt metų.
Po Muravjovo Vilniaus generalgubernatoriumi 1865-aisiais paskiriamas vokietis fon Kaufmanas, kuris pasižymi ne mažesniu žiaurumu kaip ir jo pirmtakas rusas.
Caro vyresnybė įsitikinusi: greit palauš lietuviškos liaudies atsparumą visą kraštą surusins.
Ir nežinia, kas būtų įvykę, jei prieš rusifikatorių pastangas nebūtų atsistojęs galingas asmuo Valančius... (Binkis K.Motiejus Valančius. K. 1935).
...Martynas grįžta į Suvalkiją. Apsistoja arti tėviškės Griškabūdyje.
Klebonijas pasiekia 1864 metais Jo Ekscelencijos M.Valančiaus griežta nuoroda:
Gavau žinojimą, jog ne vienas klebonas dėl vyskupystės įsakymo, draudžiančio vaikus mokyti tikėjimo lenkiškai, nustojo ir lietuviškai vaikus mokyti katekizmo.
Pavedu apreikšti jiem, kad ir bažnyčiose, ir mokyklose, teisėtai įsteigtose, drąsiai mokytų vaikus lietuviškai. Kurie negali įsteigti mokyklų, kad per šią gavėnią rinktų vaikus bažnyčioje ir mokytų vaikus tikėjimo dalykų.
(Bus daugiau)
© 2004 "XXI amžius"
|