Atnaujintas 2005 balandžio 15 d.
Nr.29
(1330)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šventojo Tėvo dvasinis palikimas

Dar taip neseniai pasaulis atsisveikino su didžiuoju Katalikų Bažnyčios dvasiniu vadovu Jonu Pauliumi II. Tai buvo Popiežius, mylėjęs visus pasaulio žmones, nuskriaustuosius, juos laiminęs. Šventasis Tėvas ne tik mylėjo žmones, bet sugebėjo rasti bendrą kalbą su Katalikų Bažnyčios priešais ir atleisti net savo žudikui. Iš kur viename žmoguje tiek gėrio, tvirtybės? Prisiminkime Šv. Petro aikštėje Romoje, atsisveikinimo su Popiežiumi šv. Mišiose, Kardinolų kolegijos dekano Jozefo Ratcingerio pasakojimą, jog Karolis Vojtyla – būsimasis Popiežius – apmąstymų Krokuvoje metu išgirdo Jėzaus Kristaus kvietimą „Eik paskui mane“. K.Vojtyla nusprendė eiti. Jis, kaip stropus sekėjas, gerai išstudijavo Jėzaus Kristaus mokymus apie Dievo dorinį įstatymą, jo įtaką žmogaus gyvenimui, tikėjimo Dievu reikšmę.

Popiežius Jonas Paulius II savo pasiaukojimu ir uoliu darbu įrodė dvasinių vertybių, kylančių iš Dievo didžiojo įsakymo: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save“, jėgą. Šventasis Tėvas savo gyvenimo dvasingumu patvirtino teisingumą dar vieno svarbaus Jėzaus Kristaus mokymo: „Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“. Nepaisant to, kad Jonas Paulius II buvo Katalikų Bažnyčios aukščiausias hierarchas, jis žemai nusilenkė visoms aplankytoms 129 šalims – pabučiavo jų žemę, šiltai šypsojosi žmonėms, skleisdamas gėrį ir ypatingą šilumą, nereikalavo sau ypatingų patogumų.

Atsisveikinimo su Šventuoju Tėvu dienomis žiniasklaidoje buvo prisimintos visos Jono Pauliaus II sėkmės ir pabrėžtas Popiežiaus pasipriešinimas neribotoms laisvėms, o jo tvirtas katalikiškas tikėjimas pavadintas... atgyvenusiu. Džiugina tai, kad Joną Paulių II geriausiai suprato viso pasaulio milijoninės žmonių minios, įvertino jo skleistą gėrį ir nuoseklumą. Vadinasi, Šventasis Tėvas nebuvo „atgyvenęs“, tik ne visi sugebėjo įvertinti jo dorus tikslus. Be to, iš atsisveikinimo su Popiežiumi dalyvių masiškumo išryškėjo, jog kitose šalyse, neturinčiose sovietinio ideologinio palikimo, tvirtesnis žmonių gyvenimo dvasingumo suvokimas.

Žmogaus materialinius reikalus valdo valstybė, o dvasingumą skleidžia Bažnyčia. Kiekvienas jų veikia atskirai, nes Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Tuo tarpu žmogus turi materialųjį ir dvasinį gyvenimą. Nėra tarpinės grandies materialiam gyvenimui susieti su dvasiniu, nėra dvasinio gyvenimo ryšio su žemiškuoju išaiškinimo, jų įtakos vienas kitam pagrindimo. Todėl žmonės yra pasimetę. Ne kiekvienas sugeba savarankiškai įsigilinti į teisingo dvasinio gyvenimo esmę ir eiti dorovės ir sąžiningumo keliu.

Pagerbdami popiežiaus Jono Pauliaus II dvasinį palikimą, turime pasirūpinti, kad vieningai veiktų valstybė ir Bažnyčia, kad valstybės įstatymai neprieštarautų žmogaus dvasinėms vertybėms, siekime bendro gėrio, į ką ir kvietė Šventasis Tėvas.

Ona GRITĖNIENĖ

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija