Atnaujintas 2005 birželio 3 d.
Nr.43
(1344)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Gyvenimas, apgaubtas Dievo Apvaizdos

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Vladislovas Telksnys
su žmona Danute
prieš 10 metų

Birželio 1 dieną sukako devyniasdešimt metų, kai Aukštaitijoje, netoli Aluntos miestelio, prie nedidelio Kėgžlio ežero, Runionių kaime, 1915 metais gimė sudėtingo likimo žmogus Vladislovas Telksnys. Savo gyvenimo peripetijas išklojęs knygose: „Kamino šešėlyje” (pirmas leidimas 1990 m., antrasis – 1996 m.), „Trisdešimt treji metai svetima pavarde” (1993 m.) ir „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos”, išleistoje 1999 metais.

Jubiliatas gyvena Kaune, Vilijampolėje, ramioje gatvelėje, savo paties nedideliame namelyje. Pasak V.Telksnio, nūnai nelikę nei gimtojo kaimo, nei tėviškės namų. „Bet gausu mano pėdelių, įspaustų į kelio smiltis, kuriuo pėdino ir važinėjo mano proseneliai, baudžiauninkai seneliai, tėvai, broliai, seserys. Žingsniavau į Aluntos pradžios mokyklą, bažnyčią. Tos mano ir artimųjų pėdos jau seniai paslėptos po storu žemės sluoksniu... Juk tuo keliu riedėjo vežimai su tremtinių šeimomis į tolimąjį Sibirą, žlegsėjo vokiečių ir sovietų tankai, o dabar burzgia traktoriai, ūžia mašinos“, – sako V.Telksnys.

Aštuonerių metų, apautas naginėmis, įžengė į Aluntos pradžios mokyklą, iš kurios, grįžęs po pamokų, vyresniųjų namiškių pristatomas prie kaimo bandos ganymo. Ketvirtame skyriuje susirgęs sunkia liga nutraukė mokslą. Pasveikęs išvyko į Molėtų progimnaziją. Trečioje klasėje neteko motinos. Baigęs progimnaziją, išvyko į Kauną, ten lankė „Pavasario” gimnaziją, o tuo pačiu įvairiais darbais pelnydavosi duonos kąsnį. Lemtingų Lietuvai 1940 metų spalį sovietinių čekistų buvo suimtas už antisovietinę veiklą... Vilties ištrūkti į laisvę buvo labai maža.

1941 m. birželio 22 d. Antrojo pasaulinio karo banga atsirito į Lietuvą. Kauno kalėjimo administracija strimgalviais bėgo iš miesto. Likę gyvi įkalintieji ištrūko į laisvę. Tarp jų – ir jubiliatas V.Telksnys.

Jaunasis 27 metų Vladislovas 1942 m. gegužės 9 d. sumainė aukso žiedus su išrinktąja Danute. Lyg šiandien prisimena šią akimirką V.Telksnys: „Vargonų muzika. Šventa priesaika. Malda, mirksinčios žvakės, bučinys. Tarytum vakar tai buvo”.

Gimė dukrelė. Prasidėjo tarsi naujas jų šeimyninis gyvenimas, kupinas nežinios. Reikėjo dirbti. „Tuo metu dirbau „Žaibo” spaustuvėje administratoriumi, o žmona – popieriaus dirbinių gamykloje „Giedra”. Tačiau 1943 m. balandžio 29 d. rytą į darbą ateina du vokiečiai su kaukolėmis ant švarkų atlapų ir kepurių, mane išsikviečia į koridorių, o vėliau vedasi į mašiną, suima“, – pasakoja su atodūsiu tą tolimą, bet sunkų faktą. Įskųstas kažkokio kauniečio J.Ignatavičiaus, kartu su kita vadinamąja Spaudos šešiolikos žmonių grupe – žurnalistu Pranu Žuku, redaktoriumi ir vertėju Ksaveru Urbanavičiumi, inžinieriais Antanu Vytautu Daniūnu, Vaclovu Alksniniu, Lietuvos kariuomenės kapitonu Vladu Čekausku, linotipininkais Lugais, satyrinio žurnalo „Kuntaplis” redaktoriumi Henriku Blazu, Balčaičiu, Nikodemu Abromavičiumi, Povilu Janeliūnu, Baliu Kuliu, Simu Kvietka, Juozu Lukoševičiumi, Augustinu Stankevičiumi, Petru Lugu – V.Telksnys patenka į vieną žiauriausių hitlerinės Vokietijos koncentracijos stovyklų – Štuthofą.

Jubiliato knygoje „Kamino šešėlyje” išsamiai aprašyti sužvėrėjusių fašistų žiaurumo pasireiškimai, sadizmo scenos. Pats V.Telksnys tik Dievo Apvaizda ir žmonos Danutės siunčiamų maisto siuntinių gausa išliko gyvas. Net patekęs į „ligoninę”, jis vienintelis vėl sugrįžo į „sveikų” kalinių rikiuotę. Po metų šiame fašistų „rojuje” V.Telksnys tesvėrė tik 38 kilogramus, o buvo dvidešimt devynerių metų. Šiame konclageryje mūsų jubiliatui teko susitikti su Lietuvos įkaitais: rašytoju ir dramaturgu, profesoriumi Baliu Sruoga, kunigu Alfonsu Lipniūnu, kunigu S.Yla ir kitais. Štai minėtos knygos epizodas. Nujausdamas savo mirtį, kapitonas Vladas Čekauskas, pasikvietęs Blazą, Urbonavičių ir Telksnį, pasakė: „Ryt eisiu į ligoninę. Iš ten negrįšiu. Jeigu jums kuriam nors pavyktų grįžti į Lietuvą, pasakykit tautiečiams, kad miriau kaip tikras lietuvis, mylėdamas tėvynę, jos išsiilgęs, tikėdamas jos prisikėlimu – nepriklausomybe. Savo mirtį aukoju ant tėvynės laisvės aukuro, kaip pirmieji Lietuvos gynėjai – savanoriai”.

Minėtoje knygoje jubiliatas, vienintelis šiuo metu gyvas liudytojas iš visų su juo buvusių šešiolikos žmonių grupės, pasakoja apie šv. Mišias šioje mirtininkų kamino paūksmėje: „ Vieną sekmadienio priešpietį, gerai apsidairęs, vėl įlindau į garbės kalinių bloką. (Tokį statusą turėjo lietuvių tautos įkaitai – K.D.). Kunigas Yla laikė šv. Mišias. Atsiklaupiau. Tik pakėlęs galvą, pamačiau prie sienos stalelį, apdengtą balta paklode. Prie mažyčio Nukryžiuotojo paveikslėlio degė žvakelė. Vienas garbės kalinys patarnavo, kitas stovėjo sargyboje prie durų. Garbės kaliniai suklupę tyliai giedojo „Pulkim ant kelių”. Pajutau tokią nuotaiką, tarsi klūpočiau vienoje Kauno bažnyčių... Mintimis dėkojau Aukščiausiajam, kad išgelbėjo iš baisios ligos, meldžiausi už mane gelbėjusius, prašiau globos ir palaimos žmonai, dukrelei, draugams”.

Ir štai 1944 metų balandį iš Berlyno ateina įsakymas likusių keturiolikos žmonių Spaudos grupę grąžinti iš žiauriojo Štuthofo konclagerio į Lietuvą. Kodėl fašistai nutarė parodyti humanizmą? Šito paaiškinti ir pats jubiliatas negali.

Grįžęs iš Štuthofo, neilgai džiaugėsi laisve. Po poros savaičių V.Telksnys vėl buvo paieškomas gestapo, grėsė suėmimas. Laimė, kad nebuvo namuose. Draugų parūpintu pasu pabėgo iš Kauno į Ukmergę. Tik jau Vlado Lankaičio pavarde. Netrukus atvyko ir Vlado šeima. Praėjus frontui bėgo į Saločių miestelį ir įsidarbino ambulatorijoje, nes turėjo medicinos felčerio specialybę, vėliau darbavosi Sidabrave, Šakynoje, Raudėnuose, Jonavoje. Ten darbuodamasis tapo aktyviu meno saviveiklos dalyviu, pats režisavo, rašė pjeses ir vaidino spektakliuose, bendradarbiavo rajoninėje ir respublikinėje spaudoje, o 1974 metais Šiaulių sovietinis saugumas išsiaiškino V.Telksnio-Lankaičio paslaptį. Trejus metus – nuo 1974 iki 1977-ųjų – tyrė V.Lankaičio biografiją. Jubiliatą tardė sovietinio saugumo pulkininkas Paulauskas (dabartinio Lietuvos Seimo pirmininko A.Paulausko tėvas – K.D.). Po ilgų dvejonių saugumas paliko V.Lankaitį ramybėje...

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 2001 metais V.Telksnys iš Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus rankų gauna didįjį apdovanojimą – Vyčio kryžiaus penktojo laipsnio ordiną. Apdovanojimo metu V.Telksnys-Lankaitis vos tramdė ašaras, dėkojo Dievo Apvaizdai, kad liko gyvas. Šis apdovanojimas simboliškai priklauso ir tiems jo draugams, su kuriais kartu kentėjo. Jų jau nėra tarp gyvųjų, o V.Telksnys, stebuklingai išlikęs gyvas, sulaukė garbingo jubiliejaus – devyniasdešimtmečio.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija