Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtas kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Provincija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečiui

Čekistų aukos

Petras KATINAS

1987 metais jau įsisiūbavus M.Gorbačiovo „perestrojkai“, Maskvoje buvo išleistas sovietinių karo korespondentų niekada iki tol neskelbtų nuotraukų albumas. Jame yra nuotrauka, kurioje dar net neaprengti uniforma rekrūtai žygiuoja į frontą. O po nuotrauka užrašas: „Daugumai jų – tai paskutinioji nuotrauka jų gyvenime“

Jeigu niekas iki šiol tiksliai nežino, kiek sovietinės raudonosios armijos (rabočaja krestjanskaja krasnaja armija – darbininkų ir valstiečių raudonoji armija) karių žuvo Antrojo pasaulinio karo metu, tai tuo labiau nežinoma, kiek jų žuvo fronte ir kiek nuo savųjų kulkų. Mat niekada niekas nesužinos, kiek karių sušaudė sovietinės kontržvalgybos ypatingieji skyriai ir jiems pavaldūs būriai. Nuo 1943 metų balandžio pavadinti „Smerš“ (iš žodžių „smert špionam“ – mirtis šnipams), šitie čekistiniai galvažudžiai be jokio gailesčio žudė savuosius. Nuo jų kulkų žūdavo ištisos kuopos ir batalionai, kurie, neatlaikę vokiečių ugnies, drįsdavo trauktis. Ypač žiauriai buvo baudžiami tie, kurie, kokiai nors sovietinei šventei ar jubiliejui paminėti, buvo siunčiami būtinai užimti tą ar kitą aukštumą ar kaimą bei miestelį, bet, neįvykdę įsakymo, traukėsi.

Neseniai teko skaityti vieno frontininko Stepano Styrino, paprasto sovietų kareivio, tarnavusio vadiname komendantiniame būryje, užrašytus atsiminimus, kuriuos tik neseniai, tvarkydama senus šeimyninius popierius, aptiko jo giminaitė Olga Majorova. Štai ką savo frontiniuose užrašuose rašė S.Styrinas: „Nespėjau dar nė antro šaukšto košės iš katiliuko iškabinti, kai prisistatė komendantas ir sako: „Imk greičiau šautuvą ir einame pas prokurorą“. Mes atėjome ir regime, kaip prokuroras apklausinėja kareivį, pavarde Chalaburda. Jis buvo ukrainietis: „Kur tavo šautuvas! - šaukia prokuroras. – Tu išsaugojai savo gyvybę, bet neišsaugojai šautuvo. Todėl aš skelbiu tau mirties nuosprendį. Būsi sušaudytas. Pasirašyk nuosprendį“. Chalaburda ir sako prokurorui: „Neraštingas esu“. Tada prokuroras liepia: „Imk ir pastatyk kryželį“. Chalaburda, visas drebėdamas, bando paišyti kryželį, bet rankos dreba ir todėl popierius suplyšo. Prokuroras grubiai nusikeikė, o mums sako: „Išveskite jį ir sušaudykite“. Tas kareivis atrodė labai blogai. Jis buvo kokių 45 metų, labai liesas, aukštas, seniai nesiskutęs. Mano vadas vyresnysis leitenantas Černovas sukomandavo: „Pirmyn!“ Mes su visiškai jaunučiu kareiviu naujoku Kuzmičiovu ėjome iš šonų nuteistajam mirti. Nuvedėme Chalaburdą į krūmus, o tas graudžiai verkia ir vis kartoja: „Mano vaikeliai, ką jūs darysite“. Černovas man sako: „Štai imk pistoletą ir šauk jam į galvą!“ Man tai buvo labai netikėta. Aš juk niekada nieko nešaudžiau ir staiga prisiminiau, kad ir aš turiu du vaikučius. Tada pistoletą paėmė Kuzmičiovas. Jis iššovė nuteistajam į pakaušį, o kulka išėjo viršum akies. Mes pradėjome užkasti lavoną, bet prie mūsų atėjo prokuroras ir patikrino, ar jo nuteistasis negyvas. Kai prokuroras nuėjo, leitenantas Černovas man ir sako: „Jeigu mes jo nebūtume užmušę, tai prokuroras būtų nušovęs mus visus“. Argi dar kas buvo girdėjęs, kad Antrajame pasauliniame kare besikaunančiose armijose būtų šaudomi kariai vien už tai, kad prarado savo šautuvą ar automatą! Tokia praktika galiojo tik sovietinėje armijoje.

NKVD vidaus kariuomenė niekada nedalyvaudavo mūšiuose. Jos pagrindinis uždavinys buvo rengti vadinamąsias užtvaras ir neleisti sovietų kariams trauktis. Besitraukiantieji buvo šaudomi be jokio gailesčio. Tad sovietų kareiviai turėjo tiktai dvi galimybes: arba mirtinai gintis, arba veržtis į priekį. Jeigu karo metais kai kurie raudonosios armijos daliniai, netgi ištisos divizijos buvo sunaikinti, tai NKVD ir „Smerš“ kariuomenė, kurioje buvo beveik milijonas karių, turėjo labai mažai nuostolių. Užtat po karo, apsikarstę medaliais ir ordinais, dėjosi didžiausiais didvyriais ir išvaduotojais. Štai pačios NKVD kariuomenės pateikti duomenys apie savo nuveiktus darbus:

1942-1943 metais sunaikinta ir suimta šnipų – 443, tėvynės išdavikų ir diversantų – 89763, dezertyrų – 127365, atsilikusių nuo savo dalinių raudonosios armijos karių – 348935, plėšikų, vagių, spekuliantų – 190030, darbo fronto dezertyrų – 22622, nustatyto režimo ir įsakymų pažeidėjų – 5456574, be dokumentų – 3587723, Raudonosios armijos kareivių ir karininkų, buvusių nelaisvėje – 93163 ir t.t. Taigi iš viso čekistai sumalė savo kruvinose girnose beveik vienuolika milijonų žmonių. Nors tai vargu ar tikslūs skaičiai. Juk čekistai vadovavosi Stalino nurodymu, kad kiekvienas, pasidavęs į nelaisvę, yra išdavikas. O 1941-1942 metais į nelaisvę pasiduodavo šimtai tūkstančių kareivių.

© 2005 "XXI amžius"