Atnaujintas 2007 sausio 12 d.
Nr.4
(1501)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Reikia vaikus mokyti dirbti iš mažens

Vienas filosofas yra pasakęs: „Darbas – gyvenimo druska, apsauganti žmogų nuo sugedimo ir duodanti gyvenimui tam tikrą skonį“. Teisingai pasakyta. Svarbiausia, kad apsaugo žmogų nuo sugedimo. Civilizacija, kultūra, technika lengvina žmonių gyvenimą, todėl atsirado daug laisvo laiko, kuris, ypač jaunus, stumia į nusikaltimus. Ne veltui sakoma, kad jaunam lengviau pakelti vargą, o ne perteklių. Pavalgę, nenuvargę nuo sunkaus darbų, jėgų turi. Kur jas dėti? Ir taip pradeda laužyti suolus, medelius, ardyti autobusų stoteles, tiltelius, tvoras...

Prisimenu savo vaikystės laikus. Vaikai nebuvo be darbo, pagal jų jėgas vis kokio nors surasdavo: plėšyti plunksnas, prižiūrėti mažesnius vaikus, paskinti kiaulėms lapų, ravėti daržus, ganyti. Nuo to jie nebuvo blogesni. Pavargdavo, norėjo pailsėti, o ne ką nors laužyti. Be to, už nusikaltimus ne tik tėvai, bet ir kaimynai nepaglostė. Vaikai už tai nepyko, sakė, kad tėvų mušimas – tai tepimas sviestu vaikus: baudžia, drausmina, gero moko.

Aš vaikystėje nuo septynerių metų padėjau motinai ravėti daržus. Ne visada norėjau, bet mama prašė, sakė jai sunku. Gailėjau jos, todėl norėjau ir jaučiau širdyje džiaugsmą, palaimą – padedu mamai, jai lengviau. Dar mama žadėdavo pasakyti, kaip žolelės, vabalėliai vadinasi. Aš norėjau daug žinoti. Ėjau patenkintas. Liūne augo „kačaunykai“ (gal laukinės kalijos), kuriuos labai ėdė kiaulės. Suaugusiems liūnas pavojingas, po kojomis supasi, gali įsmukti. Todėl ne tik mes, bet ir kaimynų vaikai ėjo liūnan „kačaunykų“. Iš pradžių kas nors iš suaugusių lydėjo, stebėjo. Patarė. Pripratę prie tokio darbo ir liūno, elgėmės atsargiai. Prilaužę lapų, nešam į pakraštyje esantį krepšį. Truputį po kojom linguoja, norėtųsi pasisupti, bet tėvų įsakyta to nedaryti. Klausėme. Niekam neatsitiko nelaimės.

Kada padedi tėvams, jie būna patenkinti, ir pats džiaugiesi, kad padėjai, palengvinai darbą. Paaugusios mergaitės mokėsi verpti, austi, siūti, megzti, berniukai – akėti, arti, kulti spragilais. Pjauti javus, nudaužyti linų galveles mokė visus vaikus. Po sunkių darbų nenorėjai išdykauti, noriau mokeisi, ėjai bažnyčion. Likus namie, reikėtų ruošos darbus dirbti. Nepraeidavai tylomis pro dirbantį, o sakei: „Padėk Dieve“. Tai jau religinis auklėjimas.

Iš mažens pripratęs dirbti, suaugęs būsi darbštesnis, nuovokesnis, nenorėsi nusikalsti ir kitą geriau suprasi, žinosi, kad materialinės gėrybės lengvai neatsieina, reikia sunkiai dirbti, nebus noro skriausti kitus.

Tėvai turi pasirūpinti, kad vaikai nedykinėtų, nebūtų be darbo. Kokį darbą dirbti namie – tėvų, o mokykloje – mokytojų problema. Tų vaikų, kurie namuose turi darbo, nepamatysi gatvėje, jie geriau mokosi. Galėtų paaugę vaikai pavaduoti tėvus – tegu jie pailsi, vaikai už juos padirbės – bus padėka už rūpestį, auginimą. Užaugę bus darbštesni, jautresni, doresni. Džiaugsis tėvai ir visuomenė. Gal neblogas patarimas: „Vaiką mylėk kaip dūšią, bet jei reikia, krėsk kaip grūšią“. Ir viskas bus gerai.

Vincas STEPONAVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija