Atnaujintas 2007 sausio 12 d.
Nr.4
(1501)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Iš okupacinės tikrovės

Žodis likimas – antisovietinis?

Viename pokalbyje pavartojau žodį likimas. Mane tuoj pat „pataisė“ budri ir įžvalgi kolegė:

– Kaip tau ne gėda vartoti tokį žodį?

– O ką gi blogo pasakiau? – nustebęs paklausiau.

– Tu ištarei žodį likimas. Juk tai buržuazinis išmislas! Jokio likimo nėra ir negali būti, – žinovės tonu paaiškino „pakaustyta“ komunistė.

Kai ko tenka lenktis ne tiek iš baimės, kiek dėl smarvės.

Nuodėmingos spalvos

Į Jiezno vidurinę mokyklą, kurioje dirbau, atvykęs rusų kapitonas pastebėjo bendrame pamokų tvarkaraštyje su užkišamomis juostelėmis tarp daugelio spalvų ir atspalvių įsimaišiusias tris „nuodėmingas“ spalvas: geltoną, žalią ir raudoną.

– Kas tai?! Kontrrevoliucija? Nacionalizmas?.. – putojo pasipiktinęs kariškis. – Kam tos trys spalvos čia įkištos? Greitai išimkite!

Mokyklos direktorius bandė paaiškinti:

– Čia skirtingomis spalvomis pažymėti mokymo dalykai, kad mokytojai galėtų lengviau susigaudyti. Be to, šios trys spalvos išmėtytos po visą tvarkaraštį ir niekam neateina į galvą prisiminti lietuvišką trispalvę.

– Raudoną palikit, o šias dvi išmeskite! – niršo „svečias“.

Ką gi, „nuodėmingas“ spalvas teko tuoj pat išmesti ir tvarkaraštį iš naujo sudaryti. Bet kuo dėtas veidrodis, jei snukis kreivas?

Vizitatoriai

Į Ariogalos vidurinę mokyklą atvyko du komjaunuoliai stebėti mokytojų pamokų. Vienas vizitatorius buvo vargais negalais baigęs pradžios mokyklą, antrojo išsilavinimas – dvi pradinės klasės.

Aš, aiškindamas penktokams daiktavardžio reikšmę sakinyje, pavartojau penkis sakinius: trys jų buvo apie Staliną ir jo partiją, du – iš grožinės literatūros apie gamtą. To užteko, kad „vizitatoriai“ aštriai kritikuotų rajono laikraštyje mane, dėstantį mokiniams „apolitiškai“.

Štai ir juokis pro ašaras, kai kiaulė knaisioja tavo daržą.

Ko baidėsi P.Cvirka

Viename rašytojų susirinkime buvo svarstomas Vinco Kudirkos naujo raštų leidimo klausimas. Tuometis Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka kategoriškai pareiškė, jog V. Kudirka buvęs nacionalistas, todėl jo raštų spausdinti neleisiąs. Poetas Kazys Jakubėnas neiškentęs viešai replikavo:

– Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyroje arkliai baidosi caro žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos.

Lašinių fabrikai

Užėjo rusų leitenantas į mano tėviškę ir paprašė degtinės. Tėtis, užuot davęs degtinės, padėjo jam ant stalo duonos ir rūkytų lašinių. Godžiai kramtydamas lašinius, ruselis pasigyrė, kad ir pas juos Rusijoje yra fabrikų, gaminančių tokius skanėstus.

– O gal yra pas jus fabrikų, kuriuose galima proto pridėti? – juokais paklausė tėtis.

Pamokė

Jaunas rajono partijos instruktorius buvo pasiųstas į vieną kolūkį patikrinti, kaip vyksta pavasario darbai. Pamatęs žmones, mėžiančius bulvėms skirtą dirvą, užgiežė:

– Kodėl nesodinate bulvių, o su mėšlu terliojatės?

Žmonės jam ir sako:

– Taigi va mėžiame, po to ir sodinsime.

– Mėžimas nepabėgs! Pirma reikia bulves pasodinti, tada galėsite ir prie mėžimo kibti, – oriai atkirto instruktorius.

Tikras darbų eiliškumo „žinovas“! Kaip sakoma, kiaušinis vištą pamokė.

Teatre – su naktinukais

1940-aisiais į Kauno valstybės teatrą atvyko keli rusų karininkai su žmonomis, „pasipuošusiomis“ naktiniais baltiniais ir apsiavusiomis neišvaizdžiais auliniais batais. (Nieko sau derinys!) Matyt, tokių baltinukų dar nebuvo mačiusios, susižavėjo jų ripuliukais ir palaikė išeiginėmis suknelėmis.

Kaip toje lietuvių patarlėje: kokios kiaulės – tokios ir dešros.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija