Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Likimai
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Visą gyvenimą krovė sau lobį danguje

A†A Profesorius, psichologijos ir filosofijos mokslų daktaras, kunigas Antanas PAŠKUS
(1922 01 14 – 2008 02 14)

Vyskupas Jonas Kauneckas

Kun. prof. dr. Antanas Paškus

Užgeso Lietuvos šviesulys, švietęs mums savo išmintimi, savo giliomis įžvalgomis padėjęs mums šio gyvenimo painiavose, teorijų įvairovėje rasti tikrąją tiesą. Jo moksliniai darbai nepaprastai vertingi. Jie visada turtins lietuvių mokslą bei dvasią. Tie darbai tiesiog amžini, todėl mes neliūdime, netekę profesoriaus ir kunigo A. Paškaus, nes jo darbai pasilieka su mumis. Savo kilniais darbais ir savo geradarybėmis jis nusipelnė dangaus Tėvo gausių malonių. Ir iš ten jis dar daugiau gali mums padėti ir mus remti.

Antanas Paškus gimė 1922 m. sausio 14 dieną Branislaviškio vienkiemyje (Kurklių vlsč., Ukmergės apskrityje). 1942 metais baigė Ukmergės gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Artėjant sovietų okupacijai, kartu su kitais klierikais pasitraukė į Vokietiją. 1944–1945 metais mokslus tęsė Eichštėto (Eichstätt) kunigų seminarijoje, Italijos Romos Gregorianumo universitete (1945–1949). Kunigu įšventintas 1948 metais. 1949–1952 metais Miuncheno universitete studijavo psichologiją ir filosofiją. Nuo 1953 metų iki 1959 ėjo Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos Vokietijoje kapeliono ir dvasinio vadovo pareigas. 1957 metais atvyko į JAV, trejus metus dirbo Norvičo parapijoje (Konektituto vyskupijoje) vikaru ir psichologiniu konsultantu. Atvykęs į Niujorką, studijavo Kolumbijos ir Fordhamo universitetuose. 1961–1964 ir 1969–1973 metais dėstė psichologiją Ganono kolegijoje (Pensilvanija, JAV). 1964–1969 metais ėjo profesoriaus asistento pareigas Šv. Jono universitete (Jamaika, Niujorko valstija). 1970–1973 metais klinikinis psichologas Hamo psichologinėje ligoninėje (Erie, Pensilvanija). 1973–1977 metais asocijuotas profesorius Otavos (Kanadoje) universitete. 1978–1980 metais – Somerseto ligoninės (Pensilvanija) psichologinio skyriaus konsultantas, vyriausiasis psichologas. 1980–1981 metais – Džeksono (Rytų Luiziana) psichologas. Nuo 1981 metų iki pensijos dirbo Norvičo vyskupijos konsultacinio centro ir tarptautinio kunigų ir vienuolių terapijos centro (Konektikutas) klinikiniu psichologu.

Išėjęs į pensiją, apsigyveno Sout Orandž (Nju Džersio valstijoje), pagrindinį dėmesį skirdamas knygų ir straipsnių rašymui. Parašė 14 knygų ir per 50 straipsnių. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje – „Ateityje“, „Aiduose“ ir „Laiškuose lietuviams“, dirbo su studentais ateitininkais. Talkino Amerikos lietuvių pastoracijoje parapijose (Kearny, Our Lady of Sorrows, Patersone, Elizabeto Šv. Petro ir Povilo) ir įvairiose konferencijose.

Atgavus Lietuvai laisvę, nuolat keliavo į Lietuvą – dėstė Lietuvos universitetuose ir kunigų seminarijose. Paskutinius kelerius metus jau nebeatvažiuodavo į Lietuvą – po sunkios ligos mirė vasario 14 dieną. A. Paškus bus laidojamas Lietuvoje, kai pavyks sutvarkyti visus reikalingus pervežimui formalumus.

Lietuva neteko ne tik mokslininko, bet ir didelio geradario: jis daug kam padėjo materialiai, ypač rėmė siekiančius mokslų, o paskutines savo santaupas prieš mirtį per Lietuvių katalikų religinę šalpą atidavė Panevėžio katedros senelių namų įrengimui. Šitaip jis krovė sau lobį danguje (taip jis sakė ne viename laiške).

Meldžiamės už kilnųjį tautietį, kunigą, mokslininką, Žmogų iš didžiosios raidės ir tikime, kad jis, nuėjęs į Tėvo namus, iš ten mus laimina. Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje.

Prof. A. Paškaus kūrybos apžvalga

Prof. A. Paškus – nepaprastai plataus intelekto. Jo parašytos knygos apžvelgia giliausias psichologijos ir filosofijos problemas, nagrinėja socialinius–moralinius klausimus. Skaitytojų dėmesį jis nukreipia į dabartinių laikų dvasinių neramumų pasireiškimus, skatina susimąstyti apie problemų kryptis ir priežastis. Ir nuostabu: visada suranda problemų sprendimą.

Nežiūrint nepaprastai aukšto filosofinio ir psichologinio išsilavinimo bei mokslinės patirties, giliausias mokslines mintis jis dėsto labai paprastai, pagrįsdamas daugybe faktų iš mokslinių tyrimų, gyvenimo ir net meninės ar filosofinės literatūros. Tokio paprasto gilių minčių dėstymo turėtų iš jo mokytis visi Lietuvos kunigai ir mokslininkai.

Labiausiai Antanas Paškus susirūpinęs tikinčiųjų krikščionių padėtimi šiandieniame, priešiškame tikėjimui pasaulyje. Jis tiesiog dega troškimu pataisyti, atnaujinti tą pasaulį. Tai artima jam, ateitininkui. Juk ateitininkai yra užsibrėžę „visa atnaujinti Kristuje“. Knygoje „Krikščionis ir šiandiena“ jis moksliškai pagrindžia tą pasaulio atnaujinimo būtinybę.

Taip, krikščionis šiandieniniame pasaulyje sutinka daugybę krikščioniškai tiesai svetimų gyvenimo formų. Tačiau, nepaisant to, užuot atmetęs tas formas, krikščionis turi eiti dialektikos keliu, rodydamas atvirumą pasauliui, bet kartu ir ištikimybę Kristui. Vertindamas šiandieninį pasaulį, A. Paškus įžvelgia du kraštutinius pavojus – Rytuose marksizmu dangstomą valstybinį totalitarizmą ir Vakaruose įsigalėjusį rūpestį savuoju „aš“. Savyje šios abi gyvenimo formos yra pražūtingos, nes iškreipia žmogaus veidą. Norint sukrikščioninti šias gyvenimo formas, krikščionis pirmiausia pats turi atsinaujinti, siekdamas pilnutinės asmenybės. Autoriaus žodžiais, „katastrofos bus išvengta, jeigu mes, krikščionys, nelaukdami Bažnyčios atsinaujinimo, drįsime patys atsinaujinti“¹ . Tiesiausias kelias į religinį atsinaujinimą yra per pirmaprades krikščioniškas dorybes: neturtą, tyraširdiškumą ir klusnumą, kurias autorius aptaria šiuolaikinių studijų bei įžvalgų šviesoje. Tik atsinaujinęs krikščionis galės atnaujinti ir žemės veidą. Kaip norėtųsi, kad visi krikščionys išgirstų šį Profesoriaus kvietimą!

Jis negali praeiti nė pro kitą bandymą – sunaikinti tikėjimą per psichologiją. Jo dėka galime gerai ir giliai pažinti ir įvertinti tikėjimo ir moralės atžvilgiu garsiuosius psichoanalizės ir logoterapijos kūrėjus Froidą (Sigmund Freud) ir Franklį (Viktor Emil Frank), visą jų mokymą² . A. Paškus atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kaip Froidas bando modernų žmogų įtikinti, jog tikėjimas – tai tik iliuzija, tik psichologinė žmogaus problema. Profesorius tiesiog sutriuškina Froido argumentus ir įrodo, kad paties Froido netikėjimas yra ypač susijęs su jo paties psichologinėmis problemomis, su jo mėgstamu Edipo kompleksu³ .

Nepaprastai įdomiai, patraukliai, įtaigiai jis išnagrinėja taip pat psichologines rašytojų P. Sartro ir E. Hemingvėjaus asmenybių krizes, jų kelią į netikėjimą⁴ , taip pat daugelio kitų pasauliui gerai žinomų asmenybių tikėjimą ir netikėjimą, jų pasaulėžiūros pagrindus. A. Paškaus knygos gali labai daug padėti mokytojams, auklėtojams, kunigams. Asmenybės ir tikėjimo ugdymui tokios knygos yra didžiausias lobis. Jis nepaprastai detaliai įvertina tikėjimo ir netikėjimo problemas, asmenybės brandą įvairiais žmogaus amžiaus tarpsniais. Profesoriaus dėka galime neklaidžioti, ieškodami mokslinės tiesos ir įvairių ateistinių–filosofinių mokyklų įvertinimo. Jis tiesiog demaskuoja šios srities mokslinius ir literatūrinius mitus. Jo žodžiais tariant, „vadinamosios moksliškos psichologijos, sociologijos ir istorijos ar tik neminta jų pačių sukurtais mitais? Reikia pripažinti, kad, nuėmus akademinio objektyvizmo kaukę nuo tų humanitarinių ‚mokslų atstovų‘ veidų, pamatysime, jog jų „mokslinės“ prielaidos tėra tik jų pačių sugalvotos pasaulėžiūrinės dogmos“⁵ .

Ypač reikšmingi A. Paškaus darbai, įvertinant šiuolaikinius Amerikos mąstytojus. Pavyzdžiui, John Dewey, galima sakyti, formavo visą šiuolaikinės Amerikos dvasią. Stebėtina, koks tas mąstytojas įvairiapusis. John Dewey garbintojai ir šiandien jį vadina Amerikos Aristoteliu filosofijoje, Koperniku pedagogikoje, Linkolnu demokratijoje. Tiesa, priešininkai jį, bandžiusį palaidoti Dievą, lygina su Marksu ir Niče. Tačiau visi oponentai ir sekėjai pripažįsta jį, paiso jo nuomonės, laiko jį vadu, kuriam privalu nusilenkti arba pasipriešinti, mokytoju, kurį turime priimti arba atmesti. Šis Amerikos filosofas tiesiog formavo Amerikos mokyklas, jų struktūrą⁶ . Dėl to „pasaulėžiūrinis Amerikos mokyklų neutralumas vis dar tebekraujuoja ir šiandien“⁷ – taip nuostabiai tiksliai A. Paškus įvertina Amerikos mokyklos degradavimą (jas šiandien tenka prižiūrėti ginkluotai policijai). Sunku surasti tikslesnį apibūdinimą. A. Paškus tiesiog nuvainikuoja tą Amerikos „mokytoją“ John Dewey: pasirodo, tas „Amerikos Aristotelis“ buvo ypač veikiamas sovietų ir net žavėjosi... sovietų kalėjimais ir palankiai žiūrėjo į masines žudynes Rusijoje – „kaip į didžiulį mokslinį eksperimentą“⁸ . Kažin, ar kas sugebės tokiam „garsenybei“ suduoti baisesnį smūgį?!

Taip pat įtaigiai jis nagrinėja evoliucijos teoriją. Tinkamai ir teisingai suprasta evoliucija nė kiek neprieštarauja tikėjimui. Atvirkščiai, darosi aišku, kad evoliucija yra tvėrimo akto dalis. Pasitelkęs Tejarą de Šardeną (Teilhard de Chardin), Paškus atskleidžia nuostabų evoliucijos tikslingumą: „visatoje aiškiai veikia organizuojantys principai“⁹ . Tejaras de Šardenas padeda mums rasti Dievo veikimą evoliucijoje. Jis įrodo, kad evoliucijos paskutinis taškas – dvasia. Būtent, „evoliucija vyksta dvasios link“¹⁰ .

Tejaro de Šardeno evoliucijos teorija tarp šiuolaikinių mokslininkų ypač populiari, todėl verta trumpai ją paanalizuoti.

Kai Tejaro de Šardeno komanda netoli Pekino rado sinantropo palaikus, jis sukūrė naują pasaulio kilmės teoriją, kuri savo originalumu sudomino visą pasaulį. Kosmose jis randa nenumaldomą evoliucijos potraukį – iš paprastesnių dalykų į sudėtingesnius. Tas vystymasis, anot jo, vyksta nesibaigiančiu tvėrimo aktu. Du labai ryškūs vystymosi taškai – tai gyvybės ir žmogaus kilmė. Tie slenksčiai peržengiami ne lėtu pasikeitimu, bet labai staigiu naujos kokybės sąmoningu įliejimu. Ir dar nuostabiau: kai materija veržiasi į nulį (tarp mokslininkų populiari šilumos išsisklaidymo teorija¹¹ ), dvasia veržiasi į vis didesnį tobulėjimą, į vis naujus ieškojimus, į pabaigą, į omegą. Ši apaštalo Jono minima „Alfa ir Omega“¹² pagal Tejarą de Šardeną – tai Kristaus – Dievažmogio vedamos evoliucijos pradžia ir pabaiga. „Omega yra aukščiausia sąmonė, aukščiausias asmuo, centrų Centras, pirmasis judintojas. Visa evoliucija veržiasi į Kristaus pilnybę“¹³ . Evoliucija privalo turėti savo pagrindą, kurį mes vadiname Dievu, o Tejaras vadina Omega¹⁴ . Tejaro de Šardeno evoliucionizmas, kartais besiribojantis su panteizmu ir panpsichizmu, turi tą privalumą, kad sugriauna prieštarą tarp gamtos mokslų ir teologijos¹⁵ .

Šiandien madinga tikėti reinkarnacija ir visokiais burtais, atėjusiais iš Rytų pasaulio. Tikras mąstytojas, žmogaus dvasios ir psichologijos žinovas A. Paškus negalėjo šių problemų nepastebėti. Visa tai ir ypač „New Age“ („Naujojo amžiaus“) idėjų paplitimą jis nagrinėja knygoje „Dievai, dvasios ir žmonės ‚Naujajame amžiuje‘“. Jis cituoja Mircea Eliadą: „pagrindinis XX reiškinys nebuvo proletariato diktatūra, bet neeuropiečio žmogaus ir jo pasaulio atradimas“. Norom nenorom reikia su tuo nekviestu svečiu susipažinti¹⁶ . Autoriui tenka apžvelgti didžiąsias neeuropines Rytų religijas: ir Satja Sai Baba fenomeno paplitimą pasaulyje, ir psichoterapinius kultus, ir naujosios pagonybės kultus, ir Krišnos sąmonės draugiją, ir spiritizmą, ir ufonautų kultą, ir žmogų griaunančius destruktyvius kultus (tarp jų žymiausią šėtono kultą). Nepamiršta A. Paškus nagrinėti ir keisto daugelio žmonių tikėjimo piramidėmis bei kristalais. Kokių tik tamsybių nerasime šiame moderniame mokslo amžiuje! Rodos, visiškai nesuprantama, kaip išsilavinę žmonės gali tikėti tokiais absurdais. O profesorius, tiesiog kaip tikras žmogaus dvasios gydytojas, nustato XX–XXI amžiaus žmogaus dvasios ligas, kurias pagimdė politika, rinka, apgaulės, tikėjimo praradimas („Nustojęs tikėti Dievą, žmogus ima tikėti viską“ ir ieško alternatyvios religijos, nes be religijos gyventi negali¹⁷ ).

Tas naujas klaidas taip pat gimdo vertybių krizė, nes „gyvename tokiame pasaulyje, kuriame nėra jokių vertybių, išskyrus rinkos vertybes“ (Kristoferis Lašas)¹⁸ . Labai dažnai nukrypimą į įvairius kultus, kaip į išgelbėjimą, skatina išnaudojimas, skriauda, menkavertiškumo kompleksas, psichologinės ir kitos problemos¹⁹ .

Plačiausiai A. Paškus nagrinėja žmogaus asmenybės, meilės, seksualumo, instinktų ir net homoseksualumo problemas. Tokias knygas, kaip „Žmogaus meilės“, „Meilė – žmogaus pašaukimas“ ir „Kunigo meilė“ būtina perskaityti kiekvienam, ypač jauniems, nes šių dienų erotizuotame pasaulyje tikram meilės ir draugystės supratimui tiesiog neliko vietos, nors kiekvienas žmogus ir toliau trokšta meilės. Kai žmogaus gyvenime nebelieka meilės, atsitinka baisiausias dalykas – dažnai visiškai sugriaunama žmogaus asmenybė. Dar tiksliau, kaip sako pats autorius, tai taip sužlugdo žmogų, kad meilė lieka be meilės²⁰ . Ir dar baisiau: vyrus šių dienų pasaulis taip dažnai verčia moterimis, o moteris – vyrais. Tam užmojui pavykus, pradingtų pusė žmonijos, – teigia A. Paškus²¹ . Kokia baisi išvada, skatinanti visus susimąstyti ir kovoti už tikrą meilę...

A. Paškaus mintys daugeliui padės nepaklysti vadinamuose „meilės“ labirintuose. Jis taikliai išryškina, kad dažnai šių dienų pasaulis meile vadina paprasčiausią seksą. O kai meilės troškimas suvedamas vien į sekso troškimą, meilės nebegali būti. Toks žmogus niekada nepatirs meilės, tokiems kalbėti apie meilę būtų tuščias dalykas. Aukštesnės meilės sferos jiems yra nepasiekiamos, nes jie gyvena tik seksualine patirtimi²² .

O su kokiu skausmu profesorius pastebi, kad meilė šių dienų pasaulyje jau atimama net iš vaikų! Šių dienų lytinis „švietimas“ tiesiog veda vaikus į seksualinę patirtį. Pasaulyje platinamas seksualinis „švietimas“ mažai kuo skiriasi nuo treniruotės „saugiam“ seksui. Buvo viltasi, kad seksualinis švietimas sumažins bent nusikaltimus, tačiau įvyko priešingai. JAV vaikų lytinis piktnaudžiavimas nuo 1960 metų pakilo daugiau negu 5000 procentų²³ . Penkiais tūkstančiais procentų!

Tokių ir panašių, nepaprastai taiklių, pasaulyje vykstančių procesų nagrinėjimo bei įvertinimo pilna A. Paškaus kūryba. Jo įžvalgos, pagrįstos konkrečiais faktais bei moksliniais įrodymais, padeda mums susidaryti tikrą problemų vaizdą ir nepaklysti tose pasaulio problemose. Ko gero, net neįmanoma, kad kas nors sugebėtų giliau minėtas problemas išnagrinėti. A. Paškus tai pasiekė nepaprastu, tiesiog didvyrišku darbštumu. Tuo didvyrišku darbštumu siekdamas surasti ir visiems parodyti tikrąją tiesą, jis nusipelnė visuotinės pagarbos. Viešpats Jėzus tokius tiesos ieškotojus vadina palaimintais²⁴ .

Duok, Dieve, kad šiandienė Lietuva sugebėtų pasinaudoti profesoriaus įžvalgomis ir nepražudytų savo vaikų bei jaunimo Amerikoje seniai praėjusios seksualinės revoliucijos bangose!

¹ Citatos pateikiamos iš A. Paškaus knygų, čia: „Krikščionis ir šiandiena“, 164 p.

² „Idėjų sankryžoje“, 18–63 p.

³ „Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien“, 146 p.

⁴ ten pat, 147–157 p.

⁵ „Idėjų sankryžoje“, 137 p.

⁶ ten pat, 89 p.

⁷ ten pat, 99 p.

⁸ ten pat, 103 p.

⁹ „Evoliucija ir krikščionybė“, 57 p.

¹⁰ ten pat, 60 p.

¹¹ mano pastaba – J. K.

¹² Apr 1, 8-11; 21, 6 ir 22, 13

¹³ „Evoliucija ir krikščionybė“, 63–64 p.

¹⁴ ten pat, 81 p.

¹⁵ autorių kolektyvo knyga „An-fänge“, 149 p. (Gießen, Vokietija, 1989 m.)

¹⁶ „Dievai, dvasios ir žmonės ‚Naujajame amžiuje‘“, 5 p.

¹⁷ ten pat, 203 p.

¹⁸ ten pat, 199 p.

¹⁹ ten pat, 222 p.

²⁰ palygink, „Meilė – žmogaus pašaukimas“, 62 p.

²¹ ten pat, 8 p.

²² ten pat, 195 p.

²³ ten pat, 192 p.

²⁴ Mt 5,6

© 2008 „XXI amžius“