2014 m. sausio 4 d.    
Nr. 1
(2072)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pasitikėjimas Dievu ir ištikimybė

Vilkaviškio vyskupo kalėdinis sveikinimas

Klier. Edvino BRUŽO nuotrauka

Jėzaus gimimas jau daug amžių dvasiškai praturtina ir džiugina ištisas žmonių kartas, visus jį tikinčius geros valios žmones. Mes – vieni iš jų. Tad nuoširdžiai sveikinu Jus, mielieji, sulaukus didžios malonės meto, kai švenčiame mūsų Išganytojo gimimą. Tegul Viešpaties atėjimas apdovanoja Jus visus ramybe, tyru džiaugsmu, amžinojo gyvenimo viltimi, tepaskatina visus šis šviesus Kalėdų laikas geriau perprasti Dievo gerumą, būti palankesnius vieni kitiems, atleisti, įsiklausyti į kito vargus ir rūpesčius, linkėti tik gero.

Jėzaus gimimo istorija pasakoja ir apie daug su šiuo įvykiu Betliejuje artimai susijusių asmenų. Tai nepaprasto įvykio liudytojai – piemenys, angelai, Rytų šalies išminčiai. Visi jie skelbia didį džiaugsmą. Visi jie, anuomet priėmę pas žmones atėjusį Dievą, mus moko ne tik džiaugtis, bet ir suprasti daug kitų su Jėzaus gimimu susijusių dalykų. Kviečiu šventinės nuotaikos pagautiems pastebėti bent keletą iš jų.

Laukuose nakvoję ir savo bandą sergėję piemenys stengėsi suvokti ypatingo įvykio prasmę. Angelų pamokyti jie skubėjo pasveikinti dieviškąjį Kūdikį. Visa tai skatina ir mus tiek Šv. Kalėdų metu, tiek tolesniame gyvenime mokytis būti atvirus, svetingus, pakankamai dėmesingus Jėzui. Tai itin išreiškia mūsų apsilankymas Dievo namuose, suklaupimas prie prakartėlės, padėka Jėzui.

Pasitikti ir priimti Dievą mus moko ir Jėzaus gimimą skelbiantys angelai. Tą džiugią valandą jie šlovino Dievą. Ir mes esame kviečiami per Šv. Kalėdas ir nuolat ateityje jungtis į bendruomeninį Dievo šlovinimą liturgijoje. Tai mus džiugina, praturtina, moko bendrauti su Kūrėju.

Artimiausi gimusiam Jėzui yra Jo motina Marija ir Juozapas. Kartu su kūdikiu Jėzumi Bažnyčios tradicija juos įvardija kaip Šventąją Šeimą. Jie su išskirtiniu dėmesiu ir meile rūpinosi dievišku Kūdikiu. Tai – mums ypač reikšmingas ir pamokantis liudijimas.

Suprantame, kad Dievas, nuo amžių numatęs žmonijos atpirkimą per savo vienatinį Sūnų, suteikė Marijai ir Juozapui visa, ko reikia, kad kūdikis galėtų augti. Jis saugojo juos nuo Erodo klastos, vedė saugiais keliais. Žmogiškai galvotume, kad Dievas turėtų Šventąją Šeimą gausiai aprūpinti ir viskuo, ko reikia kasdieniame gyvenime. Tačiau, kai skaitome apie šios šeimos vargingą keliavimą į Betliejų, bėgimą į Egiptą, kitus kasdienybės sunkumus, matome kitokią tikrovę. Net nuo amžių numatęs ir per pranašus paskelbęs Jėzaus gimimą Betliejuje, Dievas Šventosios Šeimos iš anksto neaprūpino turtais, patogia, saugia buitimi, neapsaugojo nuo darbo ir vargo.

Tai mums padeda suprasti, jog ne turto, saugumo ir patogios buities labiausiai reikėjo Šventajai Šeimai ir pačiam dieviškajam Kūdikiui. Rūpindamasis Jėzaus apsauga nuo karaliaus Erodo, Dangiškasis Tėvas kasdienius gyvenimo, buities rūpesčius patiki Marijai ir Juozapui. Šventąją Šeimą Dievas sujungė ir palaimino ypatingu būdu, suteikdamas jai nepaprastą misiją žmonijos išganyme, lydėdamas ją savo išskirtine globa. Tačiau tai nesumažino Juozapo ir Marijos atsakomybės rūpintis Jėzumi, neišlaisvino jų iš kasdienių darbų.

Šventosios Šeimos pavyzdys mums akivaizdžiai parodo, kad kiekvienai žemiškai šeimai visada natūrali gyvenimo dalis bus kasdieniniai darbai, buities rūpesčiai. Tai nėra vien vargas ar nelaiminga lemtis, bet nuolatinis žmogiškosios būties įprasminimas. Kasdieniniai rūpesčiai dėl šeimos yra reikšmingi, nes padeda palaikyti tarpusavio bendrystę, vienija jos narius, skatina prasmingai darbuotis, o ne tinginiauti ar naudotis kitų sukurtomis gėrybėmis.

Augant Jėzui matome, koks svarbus yra Marijos ir Juozapo pasitikėjimas Dievu, ištikimybė Jam ir vienas kitam. Žvelgdami į Šventosios šeimos liudijimą kasdien galime mokytis kurti savo gyvenimą pasitikėdami Dievu, puoselėdami ištikimybę bei stiprindami tarpusavio ryšius. Galime geriau suprasti, jog Dievo akivaizdoje ir jam laiminant sudarytos santuokos neišardomumas yra daug svarbesnis ir palaimingesnis dalykas už savanaudiškus įgeidžius bei ambicijas. Galime akivaizdžiau įsitikinti, kad didesnis sutuoktinių ir visų šeimos narių gėris pasiekiamas veikiant sutartinai, nestokojant pasitikėjimo vieniems kitais, geranoriškai drauge dalijantis kasdienybės rūpesčiais ir džiaugsmais.

Tai ypač norisi pabrėžti Lietuvos vyskupams šiemet paskelbus Šeimos metus, kurių tikslas – padėti visiems mūsų krašto žmonėms suprasti, jog sakramentine palaima sujungta šeima atspindi Dievo planą žmogui, siekiančiam prasmingai gyventi ir laimėti išganymą.

Tegul Šv. Kalėdos mus visus suartina su Jėzumi, apdovanoja jo malonėmis, džiaugsmu, stiprina mūsų tikėjimą atpirkimu ir amžinuoju gyvenimu. Tegu moko augti ir tobulėti į sakramento kilnumą pakeltos šeimyniškos bendrystės dėka.

Matydami, kaip Viešpats rūpinasi mumis, ir džiaugdamiesi jo gerumu, kartu su Jėzų sveikinusiais angelais šlovinkime jį žodžiais: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!“

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija