Įpareigojantis partizanų vado atminimas
(45-osios brigados generolo Adolfo Ramanausko - Vanago žūties metinės)

Mes turime ilgą ir labai turiningą Lietuvos istoriją. Greitai minėsime tūkstantmetį nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Per tą tūkstantmetį istoriją kūrė ir kuria daugybė Lietuvos žmonių ir tik jų dėka mes turime epochas, kurios virsta legendomis apipintų didvyrių laikotarpiu. Man ir daugeliui sąmoningų Lietuvos piliečių tokia epocha yra Lietuvos partizanų karas su sovietiniais okupantais 1944–1954 metais. Tai Laisvės kova, be galo sunki ir dramatiška, kurioje kovėsi tūkstančiai partizanų. Tyrinėtojai tvirtina, kad 1945 metų vasarą buvo apie 15 tūkst. ginkluotų partizanų. Kare dėl laisvės žuvo apie 17 tūkst. partizanų. Šioje kovoje dalyvavo ir trys mūsų šeimos nariai. Du iš jų perėjo sovietinių konclagerių pragarus. Vyriausiasis brolis Kazys, Vilniaus suaugusiųjų gimnazijos absolventas, Vilniaus universiteto klausytojas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis buvo pirmosios Anykščių rajone partizanų Žaliosios rinktinės kūrėjas ir jos vadas. Jis žuvo 1945 m. balandžio 28 d., t.y. trimis dienomis vėliau negu Adolfas Ramanauskas-Vanagas išėjo iš Alytaus pas partizanus. Taigi tas tris dienas jie, nors ir labai toli vienas nuo kito, buvo bendražygiai.
Tautos kova dėl savo laisvės ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės yra amžina vertybė, ir kiekvienas tos kovos dalyvis yra vertas pasididžiavimo. Sunkus Lietuvos partizanų karas iškėlė ypač įsimintinų asmenybių - vadų, kurie tapo tos kovos simboliais. Šiandien mes prisimename garsųjį partizanų vadą, brigados generolą, Vyčio kryžiaus kavalierių A.Ramanauską-Vanagą. Prieš 45 metus jis buvo okupantų sušaudytas.
Lietuvos partizanų ginkluotas karas vyko dešimt metų. Tame dešimtmetyje subrendo A.Ramanausko, kaip organizatoriaus, sąmoningo kovotojo ir vado, talentas. Ne tik talentas, bet ir tvirtas įsitikinimas pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio teisingumu ir teisėtumu. Jo redaguotame Pietų Lietuvos srities partizanų laikraštyje “Partizanas” 1950 m. rugsėjo 28 d. numeryje, straipsnyje “Pogrindžio prasmė”, rašoma: “Pogrindis yra visos tautos teisingiausias valios reiškėjas pasaulio akyse, pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo. Pogrindis - tai organizuota geriausių tautos sūnų ir dukrų kova ir protestas prieš smurtą” („Partizanai apie pasaulį, politiką ir save: 1944–1956 m. partizanų spaudos publikacijos“, sudarė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Vilnius, 1998, p. 667). Kaip partizanas ir pavyzdingas vadas principingai laikėsi abstinencijos. Savo atsiminimų knygoje jis tai taip motyvavo: “…gyvendamas Alytuje “išmesdavau” ir rūkiau (...). Prieš du mėnesius, kol išėjau partizanauti, griežtai nusprendžiau mesti viena ir antra.(...). Dėl savęs pasakyti galėčiau tiek, jeigu partizanaudamas būčiau gėręs, jokiu būdu šiandien manęs nebūtų gyvo partizanų gretose. Alkoholis yra vienas baisiausių sąjūdžio priešų”. Kitu, dar pavojingesniu, partizanų priešu jis laikė šnipus: “Šnipų veikla visuomet buvo ir tebėra pragaištingiausia tiek pačiam sąjūdžiui, tiek visiems tauriems lietuviams” (Adolfas Ramanauskas-Vanagas. „Daugel krito sūnų… Partizanų gretose“, Vilnius, 1999, p.85–86, 315).
Stebint partizano A. Ramanausko gyvenimą ir veiklą, skaitant jo “Daugel krito sūnų”, jo redaguotus partizanų leidinius, matyti dvi svarbiausios jo nuostatos bei uždaviniai: siekti partizanų centralizuoto vadovavimo, rengti juos partizaniniam karui ir priešintis okupaciniam režimui, trukdyti jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius. Kaip šeimos galvai jam nuolatos teko rūpintis apsaugoti ją nuo šnipų ir kagėbistų.
Kvalifikuotas pedagogas, kadrinis Lietuvos kariuomenės karininkas ir partizanų vadas A.Ramanauskas partizanų kare kaip vadas kilo kartu su visą Lietuvą apėmusiu partizanų vienijimusi. Jo partizaniškas kelias prasidėjo 1945 metų pavasarį Nemunaičio apylinkėje veikusio partizanų būrio vadu, toliau tęsėsi per Dzūkijos partizanų veiklos centralizavimą. Jis išrenkamas Dainavos apygardos vadu (1947 09 24-25), Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (1948), 1949 m. vasario 2-22 d. vykusiame Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, jis buvo išrinktas šio Sąjūdžio prezidiumo tarybos pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju. Tų pačių metų rudenį jis buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiuoju Gynybos Pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. 1952 metais Jonas Žemaitis dėl ligos savo pareigas pasiūlė gen. A. Ramanauskui.
Lietuvos partizanų vyriausiųjų vadų suvažiavime, kuris vyko Minaičių kaime, esančiame tarp Radviliškio ir Baisogalos, Stasio Mikniaus sodyboje, A. Ramanauskas, iš Dzūkijos pėsčiomis per kelis mėnesius atkeliavęs (kaip kažkada Simonas Daukantas pėsčias ėjo į Vilniaus universitetą), kartu su kitais diskutavo dėl Sąjūdžio ideologijos, kovos taktikos, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strategijos, parengė “Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos” projektą. A. Ramanauskas buvo vienas iš šios Deklaracijos signatarų. Tai buvo drąsus iššūkis sovietiniams okupantams. Deklaracijoje buvo skelbiama, kad visos Lietuvos partizanų sričių, apygardų vyriausiųjų vadų sudaryta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad Sąjūdžio tikslas - atstatyti laisvą nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Ji kvietė visus, nepaisant įsitikinimų skirtumų, įsijungti į aktyvų tautos išlaisvinimą. Signatarai žinojo apie Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. gruodžio 5 d. priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir todėl savo Deklaracijoje prašė visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.
Okupantai nuo pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios siekė sunaikinti ginkluotą pasipriešinimą. Jau nuo 1944 metų rudens sovietinė valdžia iš savo pavaldinių reikalavo, kad per trumpą laiką būtų sunaikintas lietuvių pasipriešinimas. Tokie įpareigojimai, daugiausia besiribojantys dviem-trimis mėnesiais, buvo duodami nuolatos. Tačiau ilgą laiką jie pasirodė neįvykdomi. Okupantai prieš partizanus sutelkė dideles karines ir čekistų pajėgas. 1944 metų rugpjūtį specialiai karui prieš partizanus į Lietuvą buvo permesta 4-oji NKVD divizija (vadas gen. majoras Pavelas Vetrovas), prieš tai dalyvavusi tremiant Kaukazo tautas. Ji 1949 m. gruodžio 27 d. padalyta į dvi - 2-ąją ir 4-ąją divizijas. Abi jos siautė Lietuvoje partizaninio karo metu. 1944 metų pabaigoje į Lietuvą dar buvo atkelti keli gen. Iljos Pijaševo vadovaujamos 63-iosios NKVD divizijos pulkai. Čia buvo dislokuoti keli pasieniečių pulkai (Nijolė Gaškaitė. „Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai“, Vilnius, Aidai, 1997, p. 21). Kurį laiką (1944-1945) Lietuvoje buvo dislokuota dvylika fronto užnugario apsaugos NKVD pulkų. 1946 metų kovą sovietinės įgulos buvo išdėstytos 163-uose miestuose ir miesteliuose. Vėliau visoje Lietuvoje buvo įkurta 200 pastovių baudėjų įgulų (Juozas Starkauskas. „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais“, Vilnius, 1998, p. 389, 390). Nuo 1949 metų baudėjų punktai buvo pradėti stambinti. Juozo Starkausko tvirtinimu, 1951 metais daugiausia rusų įgulų buvo Dzūkijoje, kur veikė A.Ramanausko ir jo bendražygių vadovaujami partizanai. Okupantų siautėjimas skaudžiai atsiliepdavo partizanų kariuomenei. Jei per trejus Nepriklausomybės karų metus (1918–1920) Lietuvos kariuomenė neteko 1,4 tūkst. karių, tai dabar kasmet krisdavo po kelis tūkstančius partizanų. Iš viso per Lietuvos partizanų karą žuvo apie 17–20 tūkst. laisvės kovotojų. Pagal okupantų pateiktus duomenis, buvo tokie kasmečiai žuvusių partizanų kariuomenės nuostoliai: 1944 m. - 2436, 1945 m. - 9777, 1946 m. - 2143, 1947 m. - 1540, 1948 m. - 1135, 1949 m. - 1018, 1950 m. - 635, 1951 m.- 590, 1952 m. - 457, 1953 m. - 188.
Tarp žuvusiųjų buvo geriausi A. Ramanausko bendražygiai: pulk. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kapitonas Dominykas Jėčys-Ąžuolis, mjr. Sergejus Staniškis-Litas, Aleksandras Grybinas-Faustas, kap. Jonas Žemaitis-Vytautas, Vladas Baranauskas-Taugirdas ir daugelis kitų.
Okupantai buvo bejėgiai įvykdyti iš Maskvos ar vietos kolaborantų duodamas direktyvas iki nurodyto laikotarpio sutriuškinti partizaninį sąjūdį. Jis rėmėsi tauta, kol ji dar nebuvo ištremta, Lietuvoje persekiojama, įbauginta ir suskaldyta, jis buvo neįveikiamas. Tik tuo galima paaiškinti, kodėl generolas A.Ramanauskas vienuolika su puse metų išbuvo partizanų fronte, o paskui dar gyveno nelegaliai. Kagėbistai tuo tarpu šėlo, ieškodami gen. A.Ramanausko buveinės. Savo atsiminimuose jis rašo, kaip pirmaisiais partizanavimo metais nevykusiais čekistų spąstais buvo bandoma išsiaiškinti jo buvimo vietą ar susitikti, kaip vėliau nuolatos jam tekdavo susidurti ne tik su okupantų kareiviais, skrebais, bet ir su įvairaus plauko išdavikais (Adolfas Ramanauskas-Vanagas. „Daugel krito sūnų… Partizanų gretose“, Vilnius, 1999, p. 88-90 ir kt.). Tai tęsėsi iki pat tragiškų 1956-ųjų įvykių Kaune. 1954 metų balandį kagėbistų komiteto Lietuvoje pirmininkas K. Liaudis savo viršininkams į Maskvą pranešė, kad komiteto operatyvininkai ir rajonų įgaliotinių aparatai yra sutelkę dėmesį į Ramanausko, Labanausko ir stambių partizanų grupių paiešką. A.Ramanauską sekė net šešių rajonų - Alytaus, Daugų, Druskininkų, Prienų, Simno ir Varėnos - kagėbistų šnipai („Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD - MGB dokumentuose 1944–1953 metais“. Sudarė Nijolė Gaškaitė, Algis Kašėta, Juozas Starkauskas, Vilnius, 1996, p.627–628).
Partizanų vadas A.Ramanauskas, gyvendamas nelegaliai, visą laiką stengėsi palaikyti ištikimybę vilčiai sulaukti Laisvės. Jis organizavo leidybą, redagavo ir pats rašė partizanų spaudoje: “Trečias skambutis” (1945 m. rudenį), “Mylėk Tėvynę” (1946-1947), “Laisvės Varpas” (1947-1949), “Partizanas” (1949-1950), “Miško Brolis” (1951-1952). Tie leidiniai ėjo nuo 1945-ųjų rudens iki 1953 metų.
Minėdami šį taurų Lietuvos patriotą, nepamirškime ir jo dukros Auksės. Mūsų kilni pareiga - ją globoti, padėti pagaliau užbaigti bylą dėl brigados gen. A.Ramanausko išdavystės Kaune 1956 metais.
Partizano, brigados generolo biografija - tai biografija nepaprasto, atkaklaus Lietuvos patrioto ir valstybės piliečio, net sunkiausiu metu nepraradusio vilties, kad sovietinis okupacinis režimas, palaikomas didžiulės visokių rūšių karinės jėgos ir kagėbistų tinklo, yra tik laikinas, kad amžinas yra laisvos Lietuvos gyvenimas. Tai patvirtina jo veikla, jo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, jo partizaninės kovos atsiminimai “Daugel krito sūnų”. A.Ramanausko biografija, jo veikla ir pasišventimas Lietuvai turi būti žinomi kiekvienam kariui, karininkui, šauliui, ypač kiekvienam valstybės vyrui, Seimo nariui.
45 metai skiria mus nuo paskutinių partizanų vado dienų. Bet ar galime pasakyti, kad jo nėra su mumis? Pilna Karininkų ramovės salė su Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamkumi, Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu, Lietuvos kariuomenės vadais, partizanais, politiniais kaliniais, kariūnais rodo, kad mes su juo. Partizanas A.Ramanauskas savo knygoje “Daugel krito sūnų” 1955 metais, prisimindamas žuvusio tauraus bendražygio partizano Taugirdo-Vlado Baranausko iš Kaščiūnų kaimo jam prieš dešimtmetį rodytą jo sodintą eglynėlį, rašė: “Praėjo nuo tos nakties apie dešimt metų, kai aš vienas, dar vis partizanaudamas, keliavau per tą patį miško ruoželį. Tuo metu man vėl sugrįžo anoji naktis ir Taugirdas…Pušelės jau buvo nemaži medeliai, o Taugirdas… Nei aš, nei jo motina nežinom, nei kas toliau su juo buvo, nei vietos, kur jo išniekintą kūną rusai nutrenkė… Laisvės vis dar nėra ir net nesimato jos auštančio ryto. Ji, žinoma, ateis, ir pušelės dar gal nebus iškirstos, bet kur būsiu aš”. Partizanų vadas A.Ramanauskas-Vanagas nesulaukė Kovo 11-osios, kuria jis tvirtai tikėjo ir dėl kurios kovojo. Tačiau jo nepalaužiama laisvės viltis ir padarė jį mūsų amžininku. Atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė su pagarba įvertino jo nuopelnus ir patvirtino partizanų jam suteiktus apdovanojimus bei karinį laipsnį.

Prof. Antanas TYLA

© 2002"XXI amžius"