Atnaujintas 2005 spalio 7 d.
Nr.75
(1376)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Mes atvykome Jo pagarbinti

Vilma KUTAVIČIŪTĖ

Tai nepaprasti žodžiai, kviečiantys visų žemynų krikščioniškąjį jaunimą sekti Trijų išminčių keliu: „Žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekančią, traukė pirma jų, kol atėjusi sustojo viršum tos vietos, kur buvo vaikelis. Įėję į namus, jie pamatė vaikelį su jo motina Marija ir parpuolę pagarbino jį. Jie atidarė savo lobių dėžes ir pateikė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“ (Mt. 2,2).

Dar būdamas gyvas, popiežius Jonas Paulius II kvietė viso pasaulio krikščioniškąjį jaunimą 2005-aisiais metais susirinkti Kelne šiais žodžiais: „Brangūs jaunuoliai, jūs taip pat aukojate Dievui savo buvimo auksą, tai yra laisvę sekdami Juo iš meilės, ištikimai atsiliepdami į Jo kvietimą; tegu jūsų karštos maldos smilkalai kyla Jo šlovės garbei; aukokite mirą, tai yra visišką dėkingumą Jam, tikram Žmogui. Jis pamilo mus taip, kad mirė kaip piktadarys ant Golgotos“.

Rugpjūčio 9 dieną Jo pagarbinti Pasaulio jaunimo dienose išvyko ir mūsų kukli 45 žmonių grupelė.

Po šv. Mišių ir nakvynės Poznanėje bei Štutgarte, netikėtai pasukome Strasbūro kryptimi. Apžiūrėjome miestą, paklaidžiojome siauromis gatvelėmis virš vandens, kurios neretai vadinamos „Mažąja Venecija“. Stebino pasakiško grožio namai, apaugę nematytų gėlių girliandomis, nepaprasta katedra, sukelianti galingo ir stipraus, bet kartu trapaus ir tobulo ligi smulkiausios detalės architektūros stebuklo įspūdį. Per kelias valandas čia atradome viską: nuo muzikantų, po tiltu grojančių lūpinėmis armonikėlėmis, pirmosios Strasbūre lietuviškų siuvenyrų parduotuvės iki Žmogaus teisių gynimo rūmų.

Tą pačią dieną važiavome į Raštadtą ir įsikūrėme mus maloniai priėmusių vokiečių šeimose, Hertz-Jesu ir St.Laurentius parapijose. Po pamaldų dalyvavome grilio šventėse, vykome į ekskursijas po miestą, Reino vandens elektrinę, „Crysler“ automobilių gamyklą ir net modernaus meno muziejų, įrengtą tema „Kompiuterijos istorija“, kuriame tikrovė glaudžiai siejama su virtualiuoju pasauliu, o šis pateikiamas kaip neišvengiama naujosios kartos žmogaus būties dalis.

Vokiečių šeimoms, kuriose gyvenome, pasakojome apie vieną seniausių pasaulyje lietuvių kalbą, apie papročius ir kasdienybę, apie tradicijas, išlikusias nuo pagonybės laikų ir, žinoma, apie tautos vienybę bei pastangas, išsaugojant mažą, bet laisvės vėjo kupiną žemės lopinėlį.

Vasario 16-osios gimnazijoje susipažinome su Kanados lietuvių jaunimu. Kitą rytą išvykome į mokyklą, esančią netoli Bonos miesto, ir ten praleidome likusį laiką, kasdien lankydamiesi viename iš trijų (Diuseldorfo, Bonos ir Kelno) miestų.

Kitomis dienomis šiuose miestuose nebuvo įmanoma pamatyti nieko, išskyrus perpildytas žmonių gatves, spūstyje paskendusias traukinių stotis. Kažkur pasigirsdavo Bacho kūrinius unikaliai atliekantys gatvės muzikantai ir visa užgožiantis šurmulys. Bonoje susitikome su kardinolu A.J.Bačkiu, taip pat ir su piligrimais iš Lietuvos (o jų į Vokietiją atvyko apie tris tūkstančius).

Pirmą kartą pamatėme Trijų Karalių relikvijas vienoje gražiausių pasaulyje Kelno katedroje. Į vidų patekome tik po valandos, nes žmonių minia buvo tokia didelė, jog reikėjo vaikščioti aplink tarp specialių įtvirtinimų, tačiau katedroje tvyrojo susikaupimo ir nusižeminimo jausmas, kurtinanti tyla.

Išties ši kelionė pakeitė visus ankstesnius Bažnyčios stereotipus. Su mumis keliavę dvasininkai buvo paprastesni ir kuklesni, daugiau besijuokiantys ir atviresni už mus pačius. Manau, tik tokiu elgesiu vadovaudamasi Bažnyčia gali laukti atsako iš jaunimo.

Įspūdingiausia buvo viena paskutiniųjų viešnagės dienų Vokietijoje. 800 tūkst. žmonių susirinko į milžinišką stadioną – susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI vietą. Gulėjome ant kietos žemės, nukeliavę tolimą atstumą, tačiau visi sunkumai buvo verti vienintelio jausmo: po nakties dangumi laikyti žvakutę, kalbančią apie tavo buvimą su milijonu širdžių.

Naktį praleidome toje pačioje aikštėje, o rytą mus žadino varpai, laukė Pasaulio jaunimo dienų šv. Mišios su Popiežiumi, jaunimui sveikinant jį „Benedicto, Benedicto“!

Galbūt visa yra laikina, nepastovu, tačiau šviesūs atsiminimai išlieka. Galbūt sekti meilės žvaigžde, be jokių materialių norų ir ambicijų – paskutinis kilnus darbas. Ir nesvarbu, kad sunkūs gyvenimo momentai kartais verčia mus kentėti, tikėtis neįmanomo ir nusivilti, ieškoti Dievo nežinioje ir staiga Jo nesuprasti – tokios akimirkos primena, jog pasaulyje nesi vienas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija