Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žvilgsnis į Lietuvos jaunimą

Skaitant spaudoje apie šių dienų nepriklausomos Lietuvos jaunimą, kyla mintis, kad tarp 1918-1940 metų ir šių dienų jaunimo yra didžiulis laiko ir elgesio plyšys. Anų laikų jaunimas gausiai dalyvavo jaunimo organizacijose: katalikiškose ateitininkų ir pavasarininkų bei bendrose šaulių, jaunalietuvių, ypač daug buvo jaunųjų ūkininkų. Pasak dabartinės spaudos, šiomis dienomis jaunimo organizacijose dalyvauja tik vienas procentas jaunuolių. Tokia katalikiškam jaunimui auklėti organizacija kaip „Pavasaris“ Lietuvoje dabar iš viso neegzistuoja. Mano jaunystės laikais Lietuvos dvasininkai buvo katalikiškų jaunimo organizacijų vadai.

Vaikas auga be meilės

Aš dažnai susimąstau, kodėl aplinkui tiek daug nelaimingų vaikų, kodėl jų veidukuose labai retai išvysi šypseną? Kodėl tie vaikai tokie nelaimingi? Dažna priežastis – mama geria, o tėtis, jei jis yra, irgi toks pat. Ir auga šie vaikai nepatirdami savo brangiausių žmonių meilės šilumos. Ar gali augti augalas be meilės, ar gali žmogaus niekas nemylėti? O kaip vadinti tą motiną, tėvą, kurie pakelia ranką prieš dar bejėgį, apsiginti negalintį mažą žmogutį? Baisu yra klausytis, kai tėvai keikia savo vaiką pačiais bjauriausiais žodžiais. Vaikas nusikalto, bet ar vienintelė išeitis – fizinė jėga, keiksmai? Reikėtų atsiminti, kad riksmas mažai padeda, bet labai žaloja vaiko psichiką. Daugelis mano, jog rykštelė – nekalta auklėjimo priemonė. Vaikas nieko negali išmokti iš bausmių, pykčio. Kuo dažniau reikėtų jį pagirti, paskatinti ir svarbiausia – turėti kantrybės.

Šventvagystė bažnyčioje

Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje kariai buvo gerbiami kaip dori, aukštos moralės jaunuoliai, sesių apdainuojami dainose. Jie patys jautė garbę ir pasididžiavimą atlikti karinę prievolę, kad būtų laikomi rimtais vyrais. Kariai buvo auklėjami rodyti pagarbą tėvams, kariuomenės vadams ir visiems vyresniesiems. Itin gražus ir pagarbus buvo kariuomenės su visuomene bendravimas. Tačiau sovietmečiu kariuomenėje įsigalėjo nežmoniški – mankurtiniai tarpusavio santykiai, kareiviai įgijo paniekinamąjį įvaizdį. Deja, ir dabar nepriklausomoje Lietuvoje karių garbus įvaizdis neatstatytas.

Ar neužrūstinome Dievo?

Lietuva kiekvienais metais patiria ir džiugių, ir liūdnų išgyvenimų. Praeitieji, 2004–ieji, mano manymu, buvo vidutiniški. Iš gerosios pusės pažymėčiau mūsų įstojimą į NATO, Europos Sąjungą. Išsirinkome dorą prezidentą Valdą Adamkų, atgimė puošni šventovė – Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.

Iš blogybių galima paminėti tai, kad nepavyko išsirinkti į Seimą žmonių, kurie rūpintųsi ne savo asmeniniais interesais, o visais Lietuvos žmonėmis. Nesutrukdyta tapti vadovaujančiais Seimo nariais, užimti aukštus postus Vyriausybėje, nors tie išrinktieji baigę tik sovietinę aukštąją partinę mokyklą.

Be atrankos, arba Viename katile

Ir tango, ir maldas sujaukiame kartu.
Ir Dievas, ir velniai ant mūsų aukurų.
O, Viešpatie, tikrai gyventi mums sunku.
Tiek daug svaigių žiedų už durų pravirų.

Taip rašė kažkada vienas mūsų poetas (pavardės neprisimenu). Jei tada tas blogybes pastebėjo tik vienas, tai dabar jų pilna visur. Ypač žiniasklaidoje.

Netikėtai į rankas pateko gruodžio 4-osios „Kauno diena“. Ketvirtame puslapyje išspausdinta besimeldžiančio kunigo nuotrauka. Penktajame – pusnuogė manekenė. Vienodų spalvų, vienodo dydžio. Atrodo, reikėjo bent į kitą lapą nukelti. Ir negali atsistebėti redakcijos ir žurnalistų „erudicija“! Tokio jauko gausu mūsų nepriklausomoje žiniasklaidoje.

Kuo „garsūs“ Šiauliai

1949 metais išvykau į Panevėžį, gražų žalią miestą, semtis mokslo žinių. Apsigyvenau pas dėdę Senamiestyje, prie pat Nevėžio. Kitoje upės pusėje, gražiame Skaistakalnio parke, stovėjo sovietinio karinio aerodromo mechaninės dirbtuvės, kuriose buvo remontuojami įvairūs lėktuvų varikliai. Trejus metus, dieną ir naktį, teko ištverti šių dirbtuvių remontininkų keliamą siaubingą triukšmą, lėktuvų variklių staugimą, burzgimą. Dėl to skųstis nebuvo kam, be to, nebuvo ir jokios prasmės. Todėl gyventojai tylėjo. Apmaudu, kad šiandien laisvi ir saugūs šiauliečiai priversti klausytis NATO keturių naikintuvų keliamo triukšmo, taip pat turi jausti gėdą dėl šiauliečių, kurie užpuldinėjo užsienio šalių kariškius, aptarnaujančius lėktuvus.