2016 m. lapkričio 11 d.    
Nr. 42
(2210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...



REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Žaidimai tęsiasi

JAV prezidento
rinkimus laimėjo
Donaldas Trampas

Adoracija
bendruomenei

Vėl kvietė vargonai

Kunigas kraštietis
grįžo namo...

Švč. Mergelės
Marijos, Rožinio
Karalienės, atlaidai

Šaulių ir skautų
Vėlinių žygis laisvės
kovotojų takais

Laisvės gynėjų takais

Vengrijos revoliucija
– Lietuvos jaunimo

Ekumeninė gailestingumo raiška

Popiežiaus Pranciškaus pastabos Švedijoje apie krikščionių vienybę ir šventumą

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir Pasaulio
liuteronų federacijos pirmininkas
vyskupas Munibas Junanas pasirašo
bendrą deklaraciją

Viltis dėl perkeičiančios ir atnaujinančios gailestingumo galios kelyje į krikščionių vienybę ir šventumą – taip būtų galima būtų reziumuoti popiežiaus Pranciškaus mintis, išsakytas per spalio 31 – lapkričio 1 dienomis vykusį vizitą į Švediją, kuris pirmiausia buvo skirtas paminėti Martyno Liuterio (Martin Luther, 1483–1546) pradėtos Reformacijos 500 metų sukaktį. Švedijoje absoliučiai įsivyravusi liuteronybė yra tipiškiausias Reformacijos pavyzdys, kartu su tradicinio protestantizmo dabar sunkiai išgyvenama tikėjimo nuosmukio krize. Toje labiausiai sekuliarizuotoje Vakarų šalyje iš 9,5 milijono gyventojų du trečdaliai yra liuteronai (1975 metais dar buvo 95 proc.), tačiau tik 15 proc. jų tiki, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir tik 400 tūkstančių bent kartą per mėnesį lankosi pamaldose. Minėto vizito metu Šventasis Tėvas aukojo Visų Šventųjų liturginės šventės šv. Mišias mažajai Švedijos katalikų bendruomenei (apie 1,5 proc. visų šalies gyventojų), kurios daugumą dabar sudaro migrantai ir jų palikuonys, priklausantys sostinės Stokholmo vyskupijai.


Lietuvos užsienio reikalų ministras lankėsi Vatikane

Užsienio reikalų ministras Linas
Linkevičius Vatikane susitiko
su arkivyskupu Polu Galageriu

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį lankėsi Vatikane. Ministras lapkričio 7 dieną susitiko su Šventojo Sosto Sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkivyskupu Polu Galageriu (Paul Gallagher) ir paminėjo Lietuvos ir Šventojo Sosto visiškai atkurtų diplomatinių santykių 25-metį. Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto pirmadienio pavakare surengė priėmimą, kuriame dalyvavo ministras L. Linkevičius, arkivyskupas P. Galageris, prie Šventojo Sosto akredituoti diplomatai ir kiti svečiai. Iškilmingame renginyje ministras priminė, kad Šventasis Sostas niekuomet nepripažino Lietuvos okupacijos. „Šiandien Lietuva Jums dar kartą dėkoja už principingą laikyseną, kuri 50 metų mums padėjo išlaikyti laisvės viltį. Okupacijos metu kiekvienas paramos ženklas buvo labai svarbus. Principinga laikysena ir Šventojo Sosto moralinis autoritetas reikšmingas ir šiandien, kai Europa ir visas pasaulis susiduria su karinių konfliktų ir jėgos naudojimo iššūkiais“, – sakė L. Linkevičius. Pasak ministro, žodžiai, kuriuos šiandien pasaulis girdi iš Šventojo Sosto, yra galingesni už ginklus, nes įkvepia milijonus žmonių kovoti už laisvę, žmogaus teises ir orumą. „Jeigu mes visi galėtume savo pavyzdžiu liudyti šiuos žodžius, tai pasaulis būtų geresnė vieta gyventi“, – sakė ministras minėjimo metu. Susitikime su arkivyskupu ministras pasidžiaugė puikiais ir paskutiniu metu intensyviai plėtojamais Lietuvos ir Šventojo Sosto tarpusavio ryšiais ir pabrėžė abiejų šalių atsidavimą taikos, demokratijos, solidarumo ir žmogaus teisų stiprinimo principams. Ministras pasidžiaugė užsimezgusiais glaudžiais santykiais su Vatikano diplomatine tarnyba, kurios žinios buvo labai vertingos Lietuvai būnant nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare 2014–2015 metais. „Norime tęsti šį glaudų bendradarbiavimą bei dėti visas įmanomas pastangas ieškant taikaus konfliktų sureguliavimo Rytų Ukrainoje, Pietų Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose bei sprendžiant karinių veiksmų šiuose regionuose sukeltas humanitarines krizes“, – sakė L. Linkevičius. Susitikimo metu didelis dėmesys skirtas migracijos keliamiems iššūkiams.


Prezidento Valdo Adamkaus 90-mečio jubiliejus

Lietuvos Respublikos prezidentė
Dalia Grybauskaitė palinkėjo 90-metį
šventusiam Valdui Adamkui sveikatos
ir stiprybės. V. Adamkus įteikė
Prezidentei savo naujausią knygą
„Pokalbiai nesilaikant protokolo“
Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Prezidentui Valdui Adamkui lapkričio 3 d. sukako 90 metų. Jubiliatą pasveikino Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Pasak Prezidentės, V. Adamkaus, kaip valstybės žmogaus, kaip intelektualo, patirtis yra neįkainojama, o vadovavimo Lietuvai metai – svarbi mūsų naujausios istorijos dalis. Šalies vadovė palinkėjo V. Adamkui sveikatos, stiprybės ir geros šventinės nuotaikos.

Garbingą jubiliejų buvęs šalies vadovas paminėjo Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kuriame jis yra Tarybos pirmininkas, o po restauracijos atidaryta prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Šios viešosios įstaigos veikla yra susieta su VDU Lietuvių išeivijos institutu.

Adamkus gimė 1926 metais Kaune. Šiame mieste jis lankė mokyklą, o karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepą, būdamas beveik aštuoniolikos, kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją, ten baigė lietuvių gimnaziją, įstojo į Miuncheno universiteto Gamtos fakultetą. 1949 metais V. Adamkus su šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), ten 1960-aisiais baigė Ilinojaus Technologijos institutą, įgijo statybų inžinieriaus specialybę. Emigracijoje V. Adamkus ėjo aukštas pareigas JAV federalinėje Aplinkos apsaugos agentūroje ir aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje, vadovavo visuomeninei organizacijai „Santara-Šviesa“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, per pirmuosius prezidento rinkimus buvo Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovas. Šiuos rinkimus S. Lozoraitis pralaimėjo buvusiam Lietuvos komunistų partijos vadovui Algirdui Brazauskui. Lietuvos prezidento pareigas V. Adamkus ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais. Pirmosios kadencijos metu Lietuva užbaigė derybas dėl narystės ES ir buvo pakviesta prisidėti prie NATO.


Skaityti laiko ženklus

Kun. Vytenis Vaškelis

Šaltas ir ramus lapkričio rytas. Šį rudenį pirmą kartą alyvos meta lapus, kurie, nukritę ant žemės, riečiasi į viršų ir primena kūdikius, spurdančius iškeltomis kojomis bei rankutėmis ir savo kūno poza bylojančius: „Padėkite mums, juk matote, kad mes esame silpni“. Kaip savo rūbą keičianti gamta skelbia: „Vyksta neišvengiamos permainos“, taip ir žmonės, darydami sprendimus, pavyzdžiui, išrinkę naują JAV prezidentą, ne tik tikisi pasikeitimų, ypač materialaus gyvenimo atžvilgiu, bet natūraliai laukia didesnio saugumo, ramybės ir savaip įsivaizduojamos laimės siekių įgyvendinimo... Tai liudija apie Kūrėjo kiekvienam žmogui širdin įdiegtą tos absoliučios gerovės siekį, kuris šiame gyvenime niekada nebus pilnai realizuotas.

Palaiminti tie, kurie, pasitikėdami Jėzaus autoritetu, atsiliepia į Jo kvietimą stebėti šio gyvenimo ženklus ir, matydami svarbius pokyčius, juos stengiasi maldingai vertinti malonės šviesoje... Anksčiau ar vėliau žmonių kūnams bus lemta visiškai sustingti ir jų sieloms teks pas savąjį Dievą „išskristi“. Tada paaiškės, kokią neįkainojamą vertę turėjo kiekvieno žmogaus sprendimai, kai jie (kartais ir klaidingai), bet su įsitikinimu stengėsi savo mintis pajungti Viešpaties mintims ir savuoju gyvenimu Jam sakė „Taip“.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Kaip Vilniuje, Antakalnio karių kapinėse, per Vėlines „pagerbiami“ ir prisimenami už Lietuvos laisvę žuvę mūsų kariai

Marija Jakimavičienė,

1991 metų savanorė, Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narė,
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narė, dim. vyr. leitenantė

Taip pagerbti mūsų kariai
Antakalnio kapinėse

Skaudu, kai ant apleistų už Lietuvos laisvę žuvusių karių kapų kauburėlių matai sustatytus šiukšlių konteinerius ir maišus. Šalia konteinerių yra asfaltuotas takas, sovietmečiu nutiestas ant mūsų karių palaikų. Kaulai buvo kažkur išvežti ir užkasti. Taip tvirtina liudininkai. Tačiau šiemet per Vėlines jau plazdėjo nebe vienišos kelių žvakių liepsnelės, jų buvo daugiau nei 50. Prie storos eglės kamieno pastatytas mažas iš šakelių sujungtas kryželis ir trys žvakutės. Manau, kad tai – graži mūsų jaunimo idėja. Ir tas vienišas mažas prie eglės stovintis kryželis, ir žvakučių gausa teikia vilties, kad gal iki Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio minėjimo 2018 metais sutvarkysime ir savo karių kapus.

Istorikas Stanislovas Urbonas, jau dešimt metų tiriantis šiuos kapus, suskaičiavo, kad iš buvusių 500 mūsų karių kapų dabar likę tik 168. Ant jų statomi Lenkijos paminklai su pavardėmis arba tik jų kryžiai. S. Urbonas ne kartą kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. Kalbėjosi su departamento vadove Diana Varnaite ir departamento vyr. inspektore Audrone Vyšniauskiene. Jos nenoriai kalba ta tema. Kreipėsi S. Urbonas ir į kitas institucijas. Deja, rezultatas tas pats. Savo rašinį ta pačia tema „Ar mes verti laisvės“ („XXI amžius“, 09 02) ir fotografijas birželį perdaviau Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko patarėjai Gintarei Janulaitytei. Žadėjo „imtis priemonių“. Deja... Lieka tikėtis, kad naujasis Krašto apsaugos ministras supras valstybės ir kariuomenės gėdą. O gal Krašto apsaugos ministerija galėtų sudaryti sutartį su istoriku S. Urbonu ir pavesti jam archyvuose ieškoti duomenų. Čia reikalingas sąžiningas istorikas, kuriam svarbi ši problema. Būtų gerai valstybės ar Vyriausybės lygiu sutarti ir su Lenkijos archyvais, kad leistų ieškoti mums svarbių duomenų. O ar nebus taip, kad praėjus dar kuriam laikui, nebeliks net ir tų dar įžiūrimų, nors ir apleistų kauburėlių. Vieta graži. O gal tikrai taip norima iš mūsų atminties greičiau ištrinti šią mūsų istorijos dalį... Tikiu, kad yra Vilniuje gyvenančių piliečių, dar atmenančių šias karių kapines ir galinčių tai paliudyti. O gal atsirastų ir senų fotografijų? Atsiųskite. Dirbkime bendrai, nes vienas nieko negali pasiekti, nors ir kokia skaudi ir gėdinga problema bebūtų. Tikiu, kad mūsų kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas atkreips dėmesį į šią valstybės ir kariuomenės gėdą ir padės ją išspręsti.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Vėlinių laužai tebešildo gyvuosius ir mirusiuosius

Rūta Averkienė

Būrelis margioniškių prie Vėlinių laužo

Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis vėl pagerbėme į Amžinybę išėjusius savo artimus žmones. Tvarkydami jų kapelius, sodindami gėles ir degdami žvakutes, mes dar kartą vienumoje pabuvome su savo brangiausiais, uždegėme laiko vėjų neužpučiamą atminimo bei pagarbos žvakutę savo sielose. Bėgant laikui, tradicijos keičiasi. Žinome, kad senosios Vėlinių tradicijos, Lietuvoje skaičiuojančios daugybę amžių, jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon. Tačiau Margionių kaime jos dar gyvos ir puoselėjamos ypatingai pagarbiai bei gražiai – aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis. Niekur kitur Lietuvoje to jau turbūt nebeišvysime.

Kasmet pirmasis Vėlinių laužas nedidukėse Margionių kaimo kapinaitėse įsižiebia Visų Šventųjų dieną, kai pagerbti savo artimųjų susirenka ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Tądien aplink laužą daugybę metų toje pačioje vietoje meldžiasi visa graži Margionių kaimo bendruomenė.


Kunigas, Seminarijos profesorius, žydų gelbėtojas ir politinis kalinys

Kun. Kazimieras Prialgauskas jaunystėje

Šiemet sukako 115 metų, kai 1901 m. sausio 21 d. Šašaičių kaime, Žemaičių Kalvarijos apskrityje (Telšių r.), gimė kun. dr. Kazimieras Prialgauskas – bažnytinės teisės daktaras, buvęs Telšių kunigų seminarijos profesorius, Telšių vyskupijos Tribunolo viceoficjolas, žydų gelbėtojas ir politinis kalinys. Jo tėvai augino septynis vaikus – tris dukras ir keturis sūnus. Vyriausioji buvo Ona, antrasis – Kazimieras, dar buvo Adelė, Zofija, Anicetas, Alfonsas, Aleksandras. Tėvai turėjo trijų hektarų žemės sklypelį prie 18-osios Kalnų koplyčios. 1908–1909 metais Kazimieras mokėsi Žemaičių Kalvarijos „Saulės“ lietuvių gimnazijoje. Ją uždarius, 1910–1915 metais mokėsi Telšių rusiškoje mokykloje (nes kitų nebuvo). 1915–1917 metais buvo karas, todėl tuo metu niekur nesimokė. 1918–1919 metais mokėsi Telšių M. Valančiaus gimnazijoje. Jausdamas Dievo kvietimą, tėvų palaimintas, 1919 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, studijavo universitete. Čia pasižymėjo neeiliniais gabumais filosofijos ir teologijos mokslams, subtiliu bendravimu su konfratrais ir profesūra, čia subrendo kunigystei. Parodė neeilinius gabumus filosofijai ir teologijai. 1925 m. birželio 14 d. vyskupo Juozapo Skvirecko įšventintas kunigu. 1925 m. birželio 16 d. paskirtas Skuodo vikaru ir religijos mokytoju mokyklose. Jį, pasižymėjusį pedagoginiu taktu, ypatinga tolerancija, mąstymo gilumu, 1927 m. rugpjūčio 12 d. vyskupas Justinas Staugaitis paskyrė Telšių vicekancleriu, notaru ir savo asmeniniu sekretoriumi.


Šiaulių vyskupijoje

Kelmės dekanate

Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II koplyčios atidarymas

Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II koplyčia
TytuvėnųŠvč. Mergelės Marijos,
Angelų Karalienės, bažnyčioje

TYTUVĖNAI. Dar paskutinėmis gegužės dienomis Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčią pasiekė relikvija iš Lenkijos. Miastko burmistras Romanas Ramionas ir gimnazijos direktorius Kazimieras Kovalevskis įteikė klebonui kun. Rimantui Žaromskiui neeilinę dovaną – šv. popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo lašą. Burmistras tada sakė, kad šią relikviją vežė su didele atsakomybe ir džiaugsmu tam, kad ji sutvirtintų bendrą tikėjimą, kad klestėtų draugystė tarp lenkų ir lietuvių. Tai – tam tikras prisiminimas apie Popiežių, kuris lankėsi Lietuvoje. Tada Tytuvėnų parapijos klebonas kun. R. Žaromskis paaiškino, kur numatoma laikyti šv. popiežiaus Jono Pauliaus II relikviją. Buvo tikimasi, kad netrukus bus įrengta koplyčia už pagrindinio altoriaus, o ten paruoštas relikvijorius.


Vilniaus arkivyskupijoje

Varėnos dekanate

Simajudo šventė

Grupė atlaidų dalyvių ir „Varpilės“
choristai prie Marcinkonių klebonijos

MARCINKONYS. Simajudas – Marcinkonių bažnyčios ir parapijos globėjų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado tituliniai atlaidai. Šiemet Simajudas Marcinkonyse buvo švenčiamas taip, kaip šiuos atlaidus švęsdavo anksčiau. Nors dėl žvarbaus oro atlaidų dalyviai negalėjo pasigrožėti viena gražiausių Lietuvoje procesijų, kurioje nešamos parapijai priklausančių kaimų vėliavos, tačiau šventė buvo dvasinga ir graži.

Šv. Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo ir šv. apaštalų globos ir užtarimo meldė klebonas kun. Povilas Paukštė. Pamoksle jis kalbėjo apie bažnyčią ir parapiją globojančius šventuosius Simoną ir Judą Tadą, kurie buvo tarp dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų. Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu kabo virš pagrindinio bažnyčios altoriaus. Bažnyčioje jie minimi spalio 28 dieną. Klebonas kalbėjo ir apie maldos prasmę, svarbą, reikšmę žmogaus gyvenime, kvietė gyventi santarvėje ir bendrystėje, nes tuomet galima nuveikti daug gražių darbų. Jis sakė, kad kiekvienas iš mūsų, sąžiningai dirbantis savo darbą, yra apaštalas.


Panevėžio vyskupijoje

Kupiškio dekanate

Įamžintas kun. Antano Juškos atminimas

Grupė renginio dalyvių Pamarnakių
kaime prie kryžiaus kunigui
Antanui Juškai įamžinti

PALĖVENĖ. Spalio 16 dieną parapijos žmonės pagerbė Pamarnakių kaime augusį kun. Antaną Jušką, minėdami jo 110-ąsias gimimo metines. 12 val. Šv. Dominyko bažnyčioje melstasi Rožinio malda už jo vėlę, 13 val. šv. Mišias už kunigą aukojo kanauninkas Vladas Rabašauskas. Liūdnai spragsėjo žvakutės prie jo portreto, iš kurio žvelgė labai gražių veido bruožų jaunuolis. Jos tarsi bylojo apie kunigo nueitą kelią, tikslą, kurio atkakliai visą gyvenimą siekė, nė karto nesusvyravo. Tapęs kunigu, dalino visą gyvenimą savo gerumą parapijų žmonėms, artimiesiems, jaunimui. Per visus kunigystės metus rėmė, globojo, padėjo mokytis apie trims dešimtims jaunuolių. Tarp jų gydytojas – chirurgas, tremtinys, Lietuvos vietinės rinktinės karys savanoris, dimisijos kapitonas Zenonas Gailiušis, dainininkas, vargonininkas, chorvedys Vaclovas Verikaitis, keli kunigai. Buvo gabus visuomenininkas, krikščioniškųjų organizacijų įkūrėjas, bandė jėgas ir beletristikoje. Aktyviai rinko tautosaką, užrašė apie 800 senovinių liaudies dainų. Gerai mokėjo gimtąją lietuvių kalbą. Buvo dosnus, geranoriškas. Bendradarbiavo „Panevėžio garse“, „Jaunimo vadove“, „Tiesos kelyje“, „Pavasaryje“. Paliko atsiminimų rankraštį „Mano žemiškoji kelionė“. Nors ir kiek praeitų metų, neįmanoma pamiršti tokių asmenybių ir jų kilnių darbų. Šimtas metų – daug ar mažai? Žmogaus gyvenime tai tikrai yra daug, bet, jei kalbėtume apie prabėgusį laiką, tai –visai nedaug. Garsių žmonių nuveikti darbi nepamirštami šimtmečiais.


Kauno arkivyskupijoje 

Kauno I dekanate 

Diena su angelais

Prie Vilties angelo

Žaliakalnis. Spalio 2-ąją Bažnyčia ir valstybė mini Angelų Sargų dieną. Šiemet ši diena buvo sekmadienis, todėl atsirado galimybė atitrūkti nuo kasdienybės ir leistis aptikti kažką nauja. Parapijos Šeimos sielovados vadovės sesers Ramutės Budvytytės SSC kvietimu drauge su kitomis Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos šeimomis, vykome į Angelų kalvą, esančią netoli Trakų. Pasiklausius orų prognozių lietaus ir vėsumos tikimybė daugeliui kėlė nerimą, nes vykome su visai mažais vaikais. Tačiau mūsų būgštavimai nepasiteisino, oras išsigiedrijo ir buvo šilta kaip vasarą. Žinios apie Angelų kalvą buvo skurdokos. Internete pasidomėjome, kur tai yra. Taigi vietos smalsumui liko daug. Sesers Ramutės rūpinimasis mūsų mažaisiais, kad ši diena jiems būtų įdomi, informatyvi ir neprailgtų, pranoko visas tikimybes.


Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Žydų gelbėtojai Karalevičiai

Daiva Červokienė

Mokiniai skaito 1941 m. spalio 6 d.
Dargonių miške nužudytųjų Semeliškių
ir Vievio žydų tautybės žmonių
vardus. Priekyje sėdi Elena Čepanonienė
Vaidoto Andriejausko nuotrauka

Šiemet 740 metų minėjęs Semeliškių miestelis – vienas tų, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug žydų. Greta miestelio, vadinamame Baušos miške, 1941 m. spalio 6 d. buvo sušaudyta 960 žydų. Ne tik iš Semeliškių, bet ir aplinkinių miestelių – Vievio, Žaslių. Šios tragedijos paženklintoje vietovėje gyveno ir nemažai žydų gelbėtojų. Šįkart pasidomėkime Bijūnų kaime gyvenusių Stanislavos ir Prano Karalevičių šeima, kuri tais sudėtingais karo metais padėjo išsislapstyti 15 žydų. Knygoje „Gyvybę nešančios rankos“ išvardinta net 19 žydų, kuriuos gelbėjo Karalevičiai.

Stanislava ir Pranas Karalevičiai 1998 metais buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, o 2011 metais pelnė Pasaulio Tautų Teisuolių vardus. 2012 metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti jų sūnus Henrikas Karalevičius, gyvenantis gimtajame Bijūnų kaime, bei dukra Elena Karalevičiūtė-Čepanonienė, gyvenanti Semeliškių miestelyje.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija